Dominykas Vanhara. Teisė į vienalytes santuokas?
Gerbiamieji, po neseniai priimto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimo, kuris nusprendė, kad visos ES valstybės (įskaitant ir ...
Pradėkime nuo mano mėgstamiausio teisės mokslo tyrimo metodo, kurį aš visuomet prioritetiškai taikau tiek rašydamas teisines knygas, tiek teisės mokslo straipsnius – nuo istorinio tyrimo metodo. Šis mokslinis tyrimo metodas man labiausiai patinka ne tik todėl, kad aš šiaip esu didžiulis istorijos fanas bei istorija yra mano pagrindinis hobis, bet ir todėl, kad šis mokslinis tyrimo metodas leidžia tiksliausiai nustatyti, kodėl konkretus teisinis reglamentavimas tuo metu, kai jis buvo priimtas, buvo priimtas, kokios priežastys lėmė tokio teisinio reglamentavimo priėmimą, kokių tikslų toks teisinis reglamentavimas siekė, kokios buvo kitos istorinės aplinkybės tuo metu, kai konkretus teisinis reglamentavimas buvo priimtas. Tai yra ypač svarbu, nes konkretūs įstatymai, konkrečios tarptautinės sutartys ar net konkretūs teismų sprendimų suformuoti precedentai gali egzistuoti labai ilgai, kartais – ir šimtmečius, o per tą laiką įvairios aplinkybės gali drastiškai pasikeisti.
Taigi, pradėkime nuo to, kad įvairūs homoseksualių asmenų teisių advokatavimu užsiimantys asmenys nuolatos teigia, kad tai, ko jie siekia, yra „žmogaus teisės“ bei „žmogaus teisių įgyvendinimas“. Ar tikrai? Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad Prigimtinių žmogaus teisių (t.y. tokių teisių, kurias žmogus įgyja gimdamas, ir kurios negali būti atimtos ar pakeistos jokiais politiniais sprendimais) koncepcija buvo suformuota po II Pasaulinio karo, nemaža dalimi reaguojant į nacių padarytus siaubingus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui. Ir šiuolaikinę Prigimtinių žmogaus teisių koncepciją, iš esmės, formuoja du tarptautinės teisės dokumentai: Jungtinių Tautų Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (priimta 1948 metais) bei Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (priimta 1950 metais).
Ar šiuose tarptautinės teisės dokumentuose, kuriais pirmą kartą tarptautiniu mastu istorijoje buvo įtvirtinta Prigimtinių žmogaus teisių koncepcija bei nustatytas žmogaus teisių standartas, ir kurie iki šiol formuoja žmogaus teisių standartą Vakarų pasaulyje, buvo kur nors nustatyta, kad vienos lyties asmenų teisė į santuoką yra žmogaus teisė? Jei kas nors taip pasakytų šių dviejų tarptautinės teisės dokumentų rengėjams ar signatarams, kurie savo parašais šiuos tarptautinės teisės dokumentus priėmė, tai jie būtų ypač ir labai nustebę. Greičiausiai – nemaloniai. Nes nieko panašaus jie, rengdami ar priiminėdami šiuos dokumentus, omeny neturėjo.
Dar daugiau, paminėtų tarptautinės teisės aktų rengėjai ir signatarai ne tik kad nelaikė žmogaus teise vienos lyties santuokų, bet tokia teise nelaikė ir vienos lyties partnerysčių ar apskritai vienos lyties bet kokių santykių.
Toli gražu. Po paminėtų tarptautinės teisės aktų priėmimo, įvairiose Vakarų valstybėse, tame tarpe ir tose, kurias mes šiandien laikome Žmogaus teisių apsaugos etalonais, dar labai ilgus metus bet kokie homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuoti. Tai yra, vien už tai, kad žmonės turėjo homoseksualių lytinių santykių, jie būdavo sodinami į kalėjimus. Ir niekas tame neįžvelgė nei Jungtinių Tautų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, nei Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos pažeidimų.
O homoseksualių lytinių santykių dekriminalizavimas įvyko tokiomis datomis: Anglijoje ir Velse – 1967 metais (asmenims virš 21 metų), o Škotijoje ir Šiaurės Airijoje – 1980. Kanadoje – 1969. Ispanijoje – 1979. Austrijoje – 1971. Suomijoje – 1971. Jungtinėse Amerikos Valstijose homoseksualių asmenų lytinių santykių dekriminalizacija prasidėjo nuo 1962 metų Ilinojaus valstijos. Savo ruožtu, Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris yra įgaliotas aiškinti ir taikyti būtent Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvenciją, tik savo 1981 metų sprendimu Dudgeon versus United Kingdom (t.y. praėjus daugiau kaip 30 metų po to, kai buvo priimta EŽTK) pripažino, kad homoseksualių santykių kriminalizavimas pažeidžia EŽTK.
Atitinkamai, taikant istorinį tyrimo metodą, yra itin svarbu paminėti, kokios gi buvo tos priežastys, kurios nulėmė homoseksualių santykių dekriminalizavimą įvairiose Vakarų valstybėse. Anksčiau, nei buvo priimtas minėtas EŽTT 1981 metų sprendimas Dudgeon versus United Kingdom? Ir ne, tai niekaip ir jokia apimtimi nebuvo žmogaus teisės. Kaip jau minėta, iki pat 1981 metų net EŽTT nelaikė, kad homoseksualių santykių kriminalizavimas kaip nors pažeidžia kokią nors žmogaus teisę. O homoseksualių asmenų lytinių santykių dekriminalizavimas buvo nulemtas istorinės būtinybės.
Paminėtina, kad po II Pasaulinio karo prasidėjo Šaltasis karas tarp JAV ir kitų Vakarų valstybių ir tarp tuometinės SSRS. Atitinkamai, vykstant Šaltajam karui, rusai turėjo didžiulį interesą ir dėjo maksimalias pastangas verbuoti įvairius šnipus Vakarų valstybėse. Ir geriausia bei labiausiai pasiteisinusi taktiką rusams verbuojant jiems talkinusius šnipus buvo ne kas kita, bet būtent šantažas. Konkrečiai – rusai, žinodami, kad homoseksualūs santykiai yra kriminalizuoti, ieškodavo būtent tokių asmenų rusams reikalingose pozicijose, tuomet juos pradėdavo sekti, surinkdavo atitinkamus įrodymus apie tokių santykių praktikavimą (nuotraukas ar gal net ir filmuotą medžiagą), o tuomet jau eidavo su tokiu žmogum „pakalbėti“.
Ir tokiam žmogui pateikdavo, kaip sakė donas Maiklas Korleonė filme „Krikštatėvis“, pasiūlymą, kurio jie negalėdavo atsisakyti: arba mes viską, ką turime, nusiunčiame tavo darbdaviui ir prokurorui, kas reikš tavo karjeros ir tavo gero vardo griūtį bei tavo atsisėdimą į kalėjimą, arba dirbi su mumis. Nepergyvenk, už „gerą darbą“ skoloj neliksim, „liksi patenkintas“. Gali būti, kad šalia būdavo padėtas ir vokas su pinigais. Taip sakant, „avansu“.
Taigi, ką žmogui rinktis? Arba karjeros ir gero vardo griūtį bei beveik garantuotą atsisėdimą į kalėjimą, arba tėvynės išdavimą priešui, bet gal niekas nesužinos ir gal net „į pliusą pavyks išeiti“.
Atitinkamai, Vakarų šalių kontržvalgybos irgi veikė, šnipus nustatinėdavo bei gaudydavo. O kai sugaudavo – tardydavo. Ir esminis klausimas tardymo metu būdavo toks – WHY? Ir tuomet jau daugelis prisipažindavo – šantažavo homoseksualiais santykiais, buvo baimė sėsti į kalėjimą. O va tuomet atsakingi Vakarų šalių pareigūnai ir suvokė, kad negerai leisti rusams šantažuoti ir tokiu būdu verbuoti šnipus per tai, kad kažkas turi homoseksualių santykių. Tai tam, kad rusams nebūtų suteikta galimybė šantažuoti ir tokiu būdu verbuoti šnipus per homoseksualių santykių turėjimą, buvo priimti politiniai sprendimai homoseksualius santykius dekriminalizuoti.
Ir va tai, kas savo laiku buvo suvokta kaip Šaltojo karo būtinybė, siekiant užkardyti rusams galimybę šantažuoti ir verbuoti homoseksualius žmones tėvynės išdavimui bei šnipinėjimui rusams, galiausiai išvirto į „žmogaus teises“ bei, po vakar, privalėjimą visoje Europos Sąjungoje pripažinti vienalytes santuokas bei suteikti joms visas sutuoktinių teises.
Ir pabaigai, ką aš manau: aš manau, kad įvairios kairiosios jėgos, iki šiol taikiuosios „lėto varlės virimo“ taktiką, maždaug, žingsnis po žingsnio, kad visuomenė priprastų, pamatė, kad ta aukšta banga, ant kurios jie buvo per laiką atsidūrę, pradeda lūžti. JAV, dėka prezidento Donald Trump, kontrrevoliucija jau įvyko. Bet ir Europoje rinkėjai to „vaisiaus“ jau atsikando ir pradeda vis labiau gręžtis į tikrai dešiniasias, tradicines vertybes saugančias partijas. Kai kur šios partijos jau yra valdžioje (Italija), kai kur – pačios populiariausios (Jungtinė Karalystė, Vokietija), o beveik visur kitur – sparčiai populiarėjančios. Todėl staigiai visiems kairiesiems ateina aiškus suvokimas, kad ši „šventė“ gali labai staigiai ir labai greitai baigtis, todėl būtent dabar yra metas „susikalti kuoliukus“. Kad, net ir drastiškai pasikeitus politinei aplinkai ES (dalyje valstybių ji jau yra pasikeitusi), būtų galima teigti, kad vienalytės santuokos jau galioja visoje ES, ir nieko niekas čia padaryti nebegali, nes „teisėti lūkesčiai“ ir visa kita.
Tai va, gerbiamieji, tokios tokelės.
Rašyti komentarą