Kun. Tomas Žiūraitis, O. P. Krikščioniškosios kultūros keliu
Daug gyvenimo kelių: žinomų ir nežinomų. Vieni jų tiesūs, žavūs; kiti — vingiuoti, klaikūs. Vienais ir kitais keliais žmonės keliauja sau la...
Kultūra — mielas žodis. Jis jautriausio žmogaus neužgaus. Kiekvienas normalus žmogus nori būti kultūringas. Tik ne kiekvienas ryžtasi kultūringam gyvenimui... „Gyventi - reiškia nuveikti patamsių gaivalus tiek prote, širdyje, tiek gyvenime“, — Ibsenas. Gyventi, reiškia kultūringai gyventi. Kultūra — gyvenimas. Toks gyvenimas reikalauja savęs ir aplinkos skaidrinimo; reikalauja plėšti apleistus ir dar nepajudintus dvasios dirvonus, berti į juos tikrąją sėklą, kurią užtinkame amžinosios kultūros lobyne — Evangelijose ir žmonių sukurtose vertybėse. To siekia krikščionybė. Taigi ir krikščioniškoji kultūra bus nuolatinis mūsų vidaus pasaulio tobulinimas, vertybių ugdymas, turint pagrindinį tikslą siekiantį mūsų asmeninės pažangos, žmonijos gerovės, aukščiausio Gėrio-Dievo garbės.
Krikščioniškoji kultūra yra ne už žmogaus ribų, kaip civilizacija, bet žmoguje, jo gyvenimo centre: sieloje, jos galiose. „Siela yra tas, kuo mes gyvename, jaučiame ir protaujame; sielos galios — protas, valia ir jausmai“ — sako Aristotelis. Dėka protingosios sielos esame žmonės. Todėl sielos ir jos galių ugdyme užtinkame krikščioniškąją kultūrą, kuri prasideda intelektualine (proto) kultūra, nepamiršdama estetinės, ypačiai dorovinės kultūros ir baigiasi religine kultūra. Tai krikščioniškosios kultūros kelias, vedąs į tikrojo žmogaus ir tautų gyvenimą, jo atbaigimą.
1. Intelektualinė (proto) kultūra reiškiasi išlavinto proto tiesos pažinimu. Tiesa yra mūsų proto sprendimo sutapimas su sprendžiamuoju faktu tikrovėje. Tiesą pažinti, ja gyventi yra žmogaus prigimties reikalavimas. Kada žmogus sąmoningai prasilenkia su tiesa, tada jis pajunta pačios prigimties priekaištą ir bausmę. Jis nesijaučia normalus, jaučiasi lyg netikėtai pagautas. Sveikoji prigimtis ji išduoda, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal tokį planą, kurio pagrindinės linijos yra tiesa ir teisingumas. Ir didžiausiam tiesos, teisingumo niekintojui nepavyks visiškai nutildyti tą prigimties balsą, priekaištą, net išdavimą. Pats vidaus balsas skatina mus į intelektualinę kultūrą. Intelektualinė kultūra nereikalauja tapti mokslininku, išminčium, pakanka, kaip galima plačiau, giliau ir išsamiau lavintis bent įdomautis savo srityje ir bendrame išsilavinime. Ypatingai yra svarbu žinoti: kam žmogus gyvena? Atsakymas į šį klausimą parodys, kaip plati, gili ir gyvenimiška mūsų intelektualinė kultūra.
Nors minima kultūra yra labai svarbi, bet ji dar ne viskas. Išmintingasis Sokratas šį kartą klydo tvirtindamas, kad žinojimas daro žmogų dorą. Dažnai gyvenime priešingai pasitaiko. Tada kiekvienas mokslininkas, išminčius turėtų būti tobuliausias. Proto kultūros nepakanka. Ji yra tik pirmas, sakyčiau, krikščioniškosios kultūros žingsnis. Reikia jai gyvenimiško patrauklumo, skonio, grožio, etikos.
2. Estetinė kultūra. Estetinė kultūra skatina pamėgti grožį gamtoje ir mene, reiškiant tą pamėgimą kūrybiniu menu arba bent nuoširdžiu grožio džiaugsmu, išgyvenimu. Reikia taip pat, kad mūsų mintys, jausmai ir gyvenimas atitiktų tikrojo grožio, estetikos principus. Tikrasis grožis yra nesuinteresuotas, nesavanaudiškas gėrėjimasis. Kai stebime banguojantį javų lauką, žavimės jo svaiginančiu liūliavimu, spalvų žaidimu, bangų siūbavimu ir t.t., tada estetinis grožio pajautimas. Kada ūkininkas gėrisi tuo pačiu javų lauku, tikėdamasis iš jo naudos, pinigo, — tai suinteresuotas, praktiškas džiaugsmas, bet ne estetinis grožio pergyvenimas. Niekas nedraudžia estetui apie naudą pagalvoti ir jos turėti, bet nuolat tomis mintimis gyvenant — nebūsime estetikai pakankamai jautrūs, bus nemenka kultūrinė spraga. Toks žmogus visur tik praktiškos naudos jieškos, pamiršdamas net švarą ir higienos reikalavimus, pamiršdamas pavojų savo ir kitų sveikatai...
Estetinė kultūra būtina, bet savo ribose. Kraštutinumų jokia kultūra nepripažįsta, juo labiau fanatizmas jai nepakeliui. Vien estetiniais jausmais vadovaudamasis žmogus, jis nesiims raupsuotuosius, sužeistuosius slaugyti, invalidus globoti, bent juos nuoširdžiai užjausti, jiems padėti. Be to, kartais estetikai yra priimtina tai, kas gražu, bet nevisai padoru. Taigi krikščioniškajai kultūrai nepakanka estetinės ir intelektualinės - proto kultūros.
3. Dorovinė kultūra, ši kultūra, sakyčiau, yra pagrindas pirmųjų dviejų. Dipl. Inž. J. Rugis visai teisingai viename savo straipsnyje vertina prancūzų poeto Valery nuomonę apie kultūrą: „Man atrodo, kad gal vaizdžiausiai išreiškė, kas tai yra kultūra, garsusis prancūzų poetas Paul Valery. Jis, apibūdindamas tautos kultūringumą, išsitarė, kad kultūringa tauta galima skaityti tą tautą, kuri dvasinėm vertybėm suteikia daugiau reikšmės ir vertės nei tos vertybės, jų turi praktiškam gyvenimui. Kultūros sąvoka rišasi su tuo, kas liečia žmonių gyvenimo dvasinę sritį: tikyba, moralė, etika, estetika, abstraktūs mokslai, dailė, poezija. Tose srityse kultūra ir pasireiškia“ („Draugas“, 1950-XH-23, priedo Nr. 297). Suprantama, be dorovinio lavinimosi jokia kultūra neįmanoma. Kultūringas žmogus nesvaigs dorovės viršūnėse, bet nenusimins laikinai patekęs į dorovingumo pakalnę, žemumas. Jo visos pastangos bus kopti aukštyn, drąsiai aukštyn į dvasinio gyvenimo Alpių viršūnes. Ir didžiausias jo rūpestis bus tose aukštumose ne tik išsilaikyti, bet tenai vis naujus horizontus atrasti ir kitus jais sužavėti.
4. Paskutinis krikščioniškosios kultūros žingsnis — religinė kultūra. Aukščiau minėtas kultūros žygis nėra tik vienai krikščionybei būdingas. Tą užtinkame ir nekrikščioniškose tautose. Prisiminkime senąją Graikiją, jos Sokratus, Platonus, Aristotelius ir kitus, kurie iki šių dienų yra didžios asmenybės. Tai buvo žiloje senovėje, šių dienų Graikija tuo pasididžiuoti negali, nes trūko jai krikščioniškosios gyvybės, kuri genialią jų kultūrą būtų ne tik iki šių laikų išlaikius, bet dar į didesnius laimėjimus išvedus. Roma perėmė senosios Graikijos kultūrą, suteikdama jai krikščioniškąjį pradą, todėl ji liko visiems laikams nemari. Ir vis dėlto atrodo, kad ir Romos kultūra eina išsigimimo keliais... Tai ne Romos kultūros kaltė, bet nuo jos kultūros nusigręžusiųjų. Pamiršo kai kurie žmonės ir tautos, kad tikroji kultūra randa savo atbaigimą religijoje ir tai Kristaus apreikštoje religijoje. Suprantama kodėl. To ji religija, tobulai jungdama mus su aukščiausiu Gėriu, jungia mus ir kiekvieną su vieninteliu tikrųjų vertybių šaltiniu — Dievu. Tokiu būdu krikščioniškoji kultūra Kristaus religijoje įgauna naują prasmę, naują amžinojo gyvenimo turinį — šventumą, šventumas — paskutinis kultūros ir asmenybės žingsnis, nes jis yra tobuliausia žmogaus prigimties harmonija, atbaigimas; šventumas yra stipriausias ryšys tarp Dievo ir žmogaus (Plg. Prof. P. Dr. A. Mager, O.S.B. Der Daemonismus unserer Zeit, in “Klerus-Blatt”, Salzburg 1946, Nr. 4, psl. 26). Religinė kultūra — tikrosios kultūros apvainikavimas.
Pilnoji žmogaus kultūra nepamiršta ir kūno kultūros, šia proga norėjosi priminti krikščioniškosios kultūros dvasinį kelią, kuris dabarties vis labiau pamirštamas. Tas kelias sunkus, tolimas, bet mielas ir būtinas. Būkime drąsūs, kaip arai, savajame žygyje!
Šaltinis: „Ateitis“ 1951 m., nr. 03
Rašyti komentarą