Stasys Bačkis. Pijaus XI socialinės idėjos

Kalbant šia tema, yra pavojaus nutolti nuo Šventojo Tėvo minčių. Todėl, vengdami moralinio, juridinio ir socialinio modernizmo, kurį Pijus XI yra pasmerkęs savo pontifikato pradžioje enciklikoje Ubi arcono (1922.XII.23 d.), šiame rašinyje plačiai naudosimės citatomis iš pačios Pijaus XI enciklikos, kuri yra tikrasis šaltinis Pijaus XI socialinėms idėjoms pažinti.

Pirmiausia pasisakysime, koks yra sąryšis tarp katalikų akcijos ir popiežiaus skelbiamų socialinių idėjų, toliau panagrinėsim, kokias socialines idėjas jis iškelia, kokios priedermės tenka atlikti ryšium su tomis idėjomis atskiriems asmenims, įvairioms institucijoms ir, pagaliau, kokias sąlygas jis nustato, kad tos idėjos būtų vykdomos ir būtų pasiektas socialinis teisingumas, tvarka, ramumas ir gerovė.

I.

Socialinę misiją turi atlikti katalikų akcija. Ta prasme rašo 1927 m. kovo mėn. 2 d. „Osservatore Romano“ ir ta kryptimi Pijus XI kalba savo laiške, rašytame 1928 m. liepos mėn. 30 d. tarptautinei katalikių moterų draugijų sąjungai, kur jis katalikų akciją šitaip apibūdina: „Katalikų pasauliečių dalyvavimas hierarchiniame apaštalavime religiniams ir moraliniams principams ginti, sveikai ir gera darančiai socialinei veiklai plėsti, katalikų hierarchijos vadovybei išlaikyti neįpainiotai ir aukščiau politinių partijų, kad katalikiškasis gyvenimas būtų realizuotas šeimoje ir visuomenėje“. Tai, kas pasakyta, Pijus XI patvirtina savo laiške kardinolui Bertramui¹, kur sakoma, kad katalikų akcija yra pati „socialinė akcija, nes ji siekia praplėsti Kristaus viešpatavimą ir šitokiu būdu parūpinti visuomenei didžiausią gėrį ir visas tas gėrybes, kurios iš to eina: tas, kurios priklauso tautos valdymui ir vadinasi politinėmis, nėra privatiniai turtai ir nepriklauso atskiriems asmenims, bet yra bendri visiems piliečiams“. Pabrėžiu, kad ne vien Pijus XI ta prasme moko: Pijus X savo enciklikoje Il fermo proposito rašo, kad katalikų akcijos tikslas yra:

„Kovoti visomis teisingomis ir teisėtomis priemonėmis su prieškrikščioniška civilizacija; atitaisyti visomis priemonėmis netvarkų, kuri dėl jos kyla; įvesti Jėzų-Kristų į šeimas, mokyklas, visuomenę... imti širdin tautos reikalus, ypačiai žemės ūkio ir darbininkų klasių, ne vien skelbti visiems religinį principą, tikrąjį ir vieninteli paguodos šaltinį skaudžiose gyvenimo valandose, bet taip pat stengtis nušluostyti ašaras, sušvelninti jų vargus, pagerinti ekonomines sąlygas išmintingais žygiais... todėl stengtis ir daryti žygių, kad viešieji įstatymai būtų teisingi, atitaisyti arba panaikinti tuos, kurie yra neteisingi“^1a. Todėl popiežių doktrina, tradicijomis ir nurodymais visi katalikai turi apaštalauti, kad Evangelijose skelbiamas mokslas galėtų būti realizuotas ir socialiniais klausimais. Popiežiai pageidauja, kad visais klausimais katalikai laikytųsi sveikos filosofijos ir doktrinos nurodymų, Evangelijos dvasios. Tuo reikalu Pijus XI kardinolui B e r t r a m u i rašytame laiške² pažymi: „Katalikų akcijos esmė iš tikrųjų nėra, kad kiekvienas atskirai siektų savo krikščioniškos tobulybės, nors tai yra jos pagrindinis ir pirmutinis tikslas: ji yra tikrasis apaštalavimas, kuriame dalyvauja visų socialinių klasių katalikai, eidami sujungti mintimis ir veikla į sveikos doktrinos ir į įvairios socialinės veiklos centrus, centrus sudarytus pagal įstatymus ir todėl gaunančius iš vyskupų paramos ir pagalbos“.

Iškėlęs šias mintis, neturiu tikslo nagrinėti bažnytinės ir valstybinės srities kompetencijos, nes tai išeina iš šio referato ribų. Tomis mintimis tenorėjau nubrėžti popiežių doktrinos bendruosius principus, gaires socialiniais klausimais ir nurodyti, kad visi katalikai turi dirbti pagal popiežių nurodymus socialinėje srityje, jei nori, kad Evangelijos dvasia nepasiliktų popieriuje, o būtų gyvenimo balzamas, lengvintų socialines neteisybes ir pakeltų vargingųjų luomų gerovę. Neoperuosiu bedarbių skaičiais, nenurodinėsiu, kiek be duonos ir skurdžiai gyvena, kiek žmonių kuriame krašte gauna iš valstybės iždo, savivaldybių ir savišalpos kasų pagalbos. Pasitenkinsiu tik pažymėdamas, kad gyvenamasis momentas yra toks, kad valstybės vyrai, mokslininkai galvoja, kaip nugalėti dabarties politinius, ekonominius sunkumus ir kokias gaires ateičiai nustatyti. Ar iš kairės, ar iš dešinės, ar iš centro - niekas nebedrįsta šiandien tvirtinti, kad gyvename vien tipišką krizių laikų ciklą. Visi sutaria, kad gyvename politinės, ekonominės, socialinės struktūros krizę. Ir kadangi taip yra, tad visi valstybės vyrai, mokslininkai teigia reikiant rasti naujos santvarkos pradų, kad išbristume iš sunkumų. Dėl to, nebūdami nei dideli pesimistai, nei optimistai, drįstame teigti prof. J. Barthelemio žodžiais: „Dabarties suirutė gimdo naujos santvarkos pradus. Gyvenamasis laikas yra konstruktyvus. Netvarka nėra bergždžia, nes ji rengia naujai santvarkai kelią ir formas. Todėl nereikia būti pesimistams, bet reikia panaudoti gyvenamojo laiko sąlygas taip, kaip galima“, nes visuomet laimi tie, kurie nenusimena ir ieško kelių iš keblios padėties išeiti. Šitokiomis aplinkybėmis katalikai turi taip pat susimąstyti, išžiūrėti popiežių reiškiamas mintis socialiniais klausimais ir imtis konkretaus darbo. Šįkart sustosime ties Pijaus XI mintimis, to Šventojo Tėvo, apie kurį „Rytas“ š. m. vasario mėn. 22 d. cituoja nekataliko atsiliepimą iš „TheGeylon Daily News“: „Net ir tie, kuriems popiežijos idėja yra svetima, Pijaus XI asmeniui nieko negali prikišti. Toje asmenybėje glūdi tiek energijos ir patrauklumo, kad jam prabilus suklusta visas pasaulis. Pijus XI yra teisėjas, taikytojas su nuostabiai subtilaus dorinių vertybių, teisingumo ir laisvės pajautimo dovana. Jį rasi visur ir vien tik gėrio pusėje, dėl jo jis kovoja, juo jis nori sužavėti pasaulį. Chaose, grasinančiame praryti pasaulį, jis sugebėjo pasidaryti dvasiniu Europos vadu ... Jis pakelia savo balsą tik tada, kai atsiduria pavojuje dorinė santvarka, kai pradedama nebepaisyti dieviškojo teisingumo principų. Negali būti nė menkiausios abejonės dėl jo absoliutaus taurumo“. Išgirdę tokį Šventojo Tėvo Pijaus XI apibūdinimą, leisimės tyrinėti, ką jis skelbia socialinėje srityje. Tai nebus nauji atradimai ar naujitelaitės mintys. Tai bus bandymas patarnauti Bažnyčios, popiežių kilniosioms mintims. Tai bus paskatinimas skleisti gražiąsias idėjas, kad jos taptų gyvu kūnu ir palengvintų gyvenamą skurdą bei išblaškytų baimę dėl rytojaus, baimę, kuri yra gyvenamojo laiko didžiausia blogybė. Tai darydami mes prisimenam pedagogo Payot mintį, kad „kovoje dėl idėjų negali būti poilsio. Kiekvienas, nors ir laikinas stabtelėjimas, kiekvienas atslūgimas idėjų propagandoje yra lygus kapituliavimui“. Eidami iškelti Pijaus XI socialinių idėjų, tenorime tik patarnauti tam, kad tiesa būtų ieškoma ir būtų dėl jos kovojama. Čia pasinaudosime popiežiaus Pijaus XI enciklika Quodragesimo anno³. Pradėdamas encikliką, Pijus XI pamini Leono XIII encikliką Rerum Novarum ir nurodo, kad „tam nuostabiam ganytojiško rūpesčio dokumentui jau buvo paruošusios kelią kitos mūsų pirmatako enciklikos: apie draugijų, šeimos ir moterystės sakramento pagrindus (Litt. Encycl. Arcanum. d. 10 Febr. 1880), apie valstybinės galios kilmę (Litt. Encycl. Diuturnum d. 29 Jun. 1881) ir jos sutvarkytus santykius su Bažnyčia (Litt. Encycl. Immortale Dei d. 1 nov. 1885), apie pagrindines krikščionio piliečio priedermes (Enc. Sapientiae Christianae, d. 10 Jan. 1890), apie socializmo klaidas (Enc. Quod apostolici numeris, d. 28 Dec. 1878) ir klaidingas žmogiškosios laisvės teorijas (Enc. Libertas, d. 20 Jurt. 1888), taip pat daug kitų, kurios pilnai išreiškia Leono XIII mintį. Tačiau enciklika „Rerum Novarum“ ypatinga tuo, palyginus su kitomis, kad pateikė kaip tik svarbiu ir reikalingu momentu tikrų direktyvų tinkamai spręsti sunkioms visuomeninio gyvenimo problemoms, kurios vadinamos „socialiniais klausimais“⁴. Iš to matyti formalinis Pijaus XI idėjų sąryšis su ankstyvesniųjų popiežių mintimis tais pačiais klausimais, taip pat matyti ir jo noras, pažymėtas enciklikos pradžioje — „visiems tikintiesiems pasaulio katalikams“ — „apie visuomenės tvarkos atnaujinimą ir apie jos pagal Evangelijos mokslą patobulinimą“.

II.

Nenutolsime nuo temos, pasakydami, kad tuščia būtų nagrinėti popiežių socialines idėjas, jei praktikos gyvenime katalikai socialiniame darbe nesijungs dvasių ir širdžių giliu sutarimu Bažnyčios socialinei doktrinai įgyvendint. Jei norime rasti išeitį iš krizės, tai nepakanka pažinti gerai idėjas, turėti gerų norų, reikia ir darbų, veiksmo, nes tik akcija laimi. Ta akcija, veikimas gali įvairiai reikštis. Šventasis Tėvas Pijus XI, nurodydamas socialines gaires, iškeldamas socialines idėjas, daug patarimų duoda. Tuo tarpu apsistosime ties jo socialinėmis idėjomis.

1. Nuosavybės teisės idėja

Popiežius Leonas XIII gynė nuosavybės teisę. Pijus XI pabrėžia, kad „nei Leonas XIII, nei teologai, Bažnyčios vedami bei mokomi, niekad neneigė ir neabejojo dėl dviejų, individualinių ir socialinių, nuosavybės savybių, žiūrint, kam ji tarnauja, atskirų žmonių ar bendrajai gerovei; priešingai, visi vieningai teigė, kad nuosavybės teisė žmogui eina iš prigimties, taigi iš Dievo, kad kaip kiekvienas galėtų apsirūpinti reikalingais daiktais sau ir saviškiams, taip šios teisės dėka gėrybės, kurias Dievas skyrė visai žmonių giminei, galėtų tarnauti savo paskyrimui. Visa tai galima pasiekti tik laikantis tam tikros ir gerai nustatytos tvarkos⁵“. Pabrėžęs šį nuosavybės pobūdį. Pijus XI įspėja atsidėjus vengti, kad nepakliūtume stačiai į individualizmą arba prie jo nepriartėtume. Tai atsitinka, jei paneigiamas ir paniekinamas socialinis bei viešasis nuosavybės pobūdis. Vėl reikia vengti pakliūti į kolektyvizmą ar į jo skelbiamas idėjas, kai atmetamas arba su silpninamas nuosavybės privatinis bei individualinis pobūdis. Be to, Pijus XI pastebi, kad pagrindiniu principu nuosavybės reikalu reikia laikyti tai, kad nuosavybės teisė ir jos naudojimas yra du skirtingi dalykai. Teisingumas reikalauja nuosavybę šventai gerbti ir nežeisti svetimos teisės, ne peržengti savo nuosavybės teisių ribų. Iš kitos pusės savininkai privalo naudoti savo turtus tik padoriai. To iš jų reikalauja ne teisingumas (komutatyviniu vadinamas), bet kitos dorybės, kurių dedamų priedermių pildymo negalima reikalauti įstatymo keliu“⁶. Pagrindų nuosavybei įgyti Pijus XI nurodo du: užvaldymą niekam nepriklausančio daikto ir darbą⁷.

2. Tinkamo kapitalo ir darbo vaidmens nustatymo idėja bei teisingo paskirstymo principas.

Darbininkų triūsu kyla tautų ir valstybių turtai. Tik dideliu, suderintu visų žmonių darbu galima pasiekti geresnę būtį. Dirbti, reiškia - vartoti sielos ir kūno pajėgas gamtos dalykams valdyti arba juos naudoti priemonėmis toms pajėgoms lavinti. Tačiau gamtos išteklių naudojime turi būti laikomasi tvarkos, o ta tvarka yra tai, kad kiekvienas daiktas turėtų savo šeimininką. „Iš čia išeina — išskyrus tik atvejį, kai kas dirba sau, — kad vieno darbas ir kito kapitalas turi bendradarbiauti: vienas be kito nieko negali padaryti. Taip manė ir Leonas XIII, kai rašė: „Nėra kapitalo be darbo, nei darbo be kapitalo“ (Enc. Rerum Novarum, n. 15 f.). Toliau kalbėdamas apie kapitalą ir darbą, Pijus XI nurodo, kad neteisinga yra kapitalui reikalauti sau visa, kas yra pagaminta, visus vaisius, vos palikti darbininkui tik tai, kas būtina yra jėgoms palaikyti bei atnaujinti. Tai ne tik neatitinka nė jokiam ekonomijos dėsniui, bet taip pat nė teisingumui, ir tokia tvarka tik veda į pasipriešinimą tuos, kurie netenka dėl tokio kapitalo reikalavimo natūralinės teisės geresniam gyvenimui. Todėl smerktinas yra ir kitas reikalavimas, kaip neteisingas, kad viskas, kas priauga ar kas lieka, — atskaičius tik tai, ko reikia kapitalui amortizuoti bei atnaujinti, - teisėtai priklauso darbininkams. „Kad leistieji daiktai galėtų tikra ir pastovia tvarka tarnauti žmonėms, pati prigimtis paskirstė gėrybes, įvesdama privatinės nuosavybės įstatymą“⁸. Nesusipratimams išvengti ir teisingam paskirstymui realizuoti „turtai, kurie dėl ekonominės bei socialinės pažangos nuolat auga, turi būti taip skirstomi atskiriems žmonėms bei luomams, kad būtų išlaikytas, kaip Leonas XIII sako, jų naudingumas bendruomenei. arba kitaip sakant, kad būtų apsaugota bendroji visuomenės gerovė“⁹. Toliau Pijus XI priduria: „Kiekvienam turi būti duota, kas jam priklauso, ir reikia taip daryti, kad žmogiškųjų gėrybių paskirstymas būtų vykdomas pagal viešosios gerovės reikalavimus arba socialinio teisingumo normas, nes šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milijoniškų varguomenės barnių kyla pavojinga disharmonija, kurią kiekvienas protingas žmogus mato“¹⁰.

3. Proletariato būties pagerinimo idėja

Ši idėja yra susijusi su teisingo turtų paskirstymo idėja ir su tuo, kad turtai nėra pritaikyti įvairių luomų reikalams, kaip tatai pritiktų. Pijus XI sako, kad nors pauperizmas sumažėjo, ypačiai didesnėse ir kultūringesnėse valstybėse, bet išaugo proletarų skaičius, tai yra tų skaičius, kurie neturi vilties įsigyti nuosavybės. Todėl popiežius rašo: „reikia dėti visas pastangas, kad bent ateityje pagamintosios gėrybės tik teisinga proporcija atitektų kapitalistams ir kad pakankamai gausingai jos patektų darbininkų tarpan., ... kad taupydami galėtų didinti savo nuosavybę, kad, taip didindami ir išmintingai tvarkydami, galėtų tikriau savo šeimynų reikalus aprūpinti“¹¹.

4. Teisingo atlyginimo idėja

Tai vienas aktualiausių ir svarbiausių darbininkų gyvenimo klausimų. Nekartą šis klausimas yra privedęs prie streikų, kruvinų riaušių bei įvairių nesusipratimų. Nevienas ekonomistas jį yra sprendęs. Mėginta eiti prie to, kad atskiras darbininkas nebedarytų sutarčių. Todėl įsigalėjo vadinamoji kolektyvinė darbo sutarčių sistema, kur darbo sutartis yra suvaržoma darbininkų ir darbdavių naudai. Šia sistema (yra ir kitų sistemų, pvz., akcijų įsigijimas) darbininkai ir tarnautojai tampa tam tikrose ribose nuosavybės dalininkais: dalyvauja įmonių vedime arba pelno padalijime. Mėginta taip pat ryšium su teisingo atlyginimo klausimu vertinti daug aplinkybių, kurios padėtų nustatyti teisingą atlyginimo būdą. Tuo reikalu Pijus XI pirmiausia nurodo, kad, norint teisingai įvertinti ir atlyginti už darbą, reikia imti dėmesin socialinė ir individualinė darbo prigimtis. Priėmęs šį principą, Pijus XI padaro kelias išvadas, kurios turi tvarkyti ir normuoti atlyginimą. „Pirmiausia“, sako Pijus XI, „darbininkui reikia tiek atlyginti, kad jis galėtų save ir savo šeimą išlaikyti“¹². Tai nurodoma dėl moralinių žmoniškumo ir higienos sumetimų. Antra, „nustatant atlyginimo dydį taip pat reikia turėti galvoje ir įmonės bei jos savininko reikalus; būtų neteisinga reikalauti per didelio atlyginimo, kurio įmonė nesu nykdama ir be kylančios iš to darbininkų nelaimės negali pakelti“... „Dėl to visi, darbininkai ir savininkai, tegu stengiasi sujungtomis jėgomis ir išmanymu nugalėti visus sunkumus bei kliūtis, o valdžios organai tenesigaili padėti šiam naudingam darbui savo išmintinga politika¹³“. Pagaliau trečia išvada: „nustatant atlyginimo dydį, reikia vadovautis bendrosios ekonominės gerovės sumetimais“¹³. Toliau popiežius precizuoja, kad „priešinga socialiniam teisingumui netinkamai mažinti ar didinti darbininkų atlyginimą, siekiant vien asmeninės naudos ir nepaisant bendros gerovės. Socialinis teisingumas reikalauja, kad, derinant pastangas ir nuomones, atlyginimas, kiek tatai yra galima, būtų taip nustatomas, kad kuo didžiausias skaičius žmonių galėtų rasti darbo ir gauti už tai pragyvenimui reikalingų dalykų“¹⁴.

Visos čia iškeltos idėjos, ypačiai teisingo gėrybių paskirstymo idėja ir teisingo atlyginimo idėja yra tos idėjos, kurios yra stipriausias pagrindas socialiniam teisingumui realizuoti bei taikai ir ramybei pasiekti. Iš kitos pusės - jos yra priežastis socialiniams konfliktams. Tad nenuostabu, kad popiežiai nori sutvarkyti socialinį gyvenimą pagal sveikos filosofijos principus ir jį patobulinti pagal Evangelijos dvasią.

5. Socialinio teisingumo ir socialinės meilės idėjos

Vedamuoju ekonominio gyvenimo principu Pijus XI laiko šias idėjas. Jis smerkia klasių kovą, kaip visuomenės vienybės ardytoją ir laiko, kad geras ekonominis režimas yra neįvykdomas konkurencijai ir varžytinėms laisvai siaučiant. Konkurencija viena „negali normuoti ekonominio gyvenimo“. Ekonomikai tvarkyti reikia teisingo vedamojo principo. „Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, negali to padaryti, nes būdama gaivalinga bei smarki jėga, pati yra reikalinga griežto valdymo ir protingos vadovybės, jei norime, kad ji būtų naudinga žmonėms. Ji negali pati savęs nei varžyti, nei valdyti. Reikia tad aukštesnių bei kilnesnių principų, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinio teisingumo ir socialinės meilės. Būtina yra, kad šis teisingumas apimtų pačias institucijas bei visą tautų gyvenimą, kad susikurtų sėkminga teisinė bei socialinė tvarka, kuri tvarkytų ir visą ekonomiką. Socialinė meilė turi tapti lyg siela tos tvarkos, kurią vyriausybės privalo energingai saugoti bei ginti; jos galės tatai lengviau įvykdyti, jei atsisakys nuo tų darbų“, kurie ... „joms vykdyti nepriklauso“¹⁵. Tie patys principai taikintini ir ekonominiam tarptautiniam gyvenimui.

III.

Susipažinę su tuo, kokias Pijus XI socialines idėjas iškelia, trumpai pasistengsime sužymėti, kokių priedermių šių idėjų atžvilgiu iš to kyla atskiriems asmenims, valstybei ir Bažnyčiai.

1. Atskirų asmenų priedermės

Pijus XI nustato, kad „žmogus neturi teisės visiškai laisvai savo nuožiūra šeimininkauti pelnu, būtent, tuo pelnu, kuris jam nėra būtinas tinkamam ir jo padėjimui pritinkančiam gyvenimui palaikyti. Priešingai, svarbi priedermė liepia turtuoliams teikti išmaldų, labdaros darbų daryti bei duosniems būti, kaip to aiškiausiai moko Šv. Raštas ir šventieji Bažnyčios tėvai“¹⁶. Tačiau toliau Pijus XI pažymi, kad „itin naudingą kilnumo darbą atlieka tie, kurie gausingesnes lėšas pavartoja pelningam darbui suteikti, jei šis darbas naudojamas tikrai naudingoms gėrybėms gaminti (žiūr. S. Thom. Summ. Theol. II. II. g. 134)“¹⁷.

Antra rūšis priedermių, kurias Pijus XI iškelia, liečia atskirų žmonių ir jų sudaromų organizacijų sąžiningą savo profesijos darbo atlikimą ir tobulėjimų profesijoje ir taip pat žmonių teisę burtis į organizacijas, sudaryti socialinius organizmus, draugijas ar korporacijas, kur susiburia vieno amato ar profesijos žmonės. Tokios socialinės organizacijos visuomenės stiprų pagrindą randa, - kaip sako Pijus XI, — gamindamos gėrybes ar atlikdamos darbus sujungtomis tos pačios profesijos darbininkų bei vedėjų pastangomis, arba visuomenės gerovėje, kurios sutartinai visos profesijos, kiekviena pagal savo išgales, turi siekti“¹⁸. Ir organizacijoms „žmonės turi visišką teisę pasirinkti tinkamą formą, su sąlyga, kad ji neprieštarautų teisingumui ir būtų suderinta su bendrosios gerovės reikalavimais (žiūr. Leono XIII enc. Summ. Dei 1885.XI.1)“. Baigdamas Pijus XI pabrėžia, kad „žmogus yra laisvas ne tik kurti tokias privatinio pobūdžio organizacijas, bet ir „duoti joms tokius įstatus bei taisykles, kurios atrodo geriausios pasirinktam tikslui siekti. (Žiūr. Enc. Rerum Novarum, n. 42)“¹⁹.

Trečiosios rūšies priedermės yra budėti, kad valstybė „kurios uždavinys tik teikti būtinais atvejais pakankamos pagalbos neprašalintų laisvosios iniciatyvos“²⁰. Tai nurodoma todėl, nes bijoma, kad naujoji sindikatinė ir korporatyvinė organizacija nevirstų perdaug biurokratiška bei politiška ir, pripažįstant jai gerąsias puses, nepasidarytų įrankiu specialiems politiniams tikslams siekti, užuot tarnavus geresnei socialinei tvarkai sukurti ir remti“. Šiam tikslui pasiekti ir bendrajai gerovei paremti, Pijus XI pageidauja, kad visi geros valios žmonės dirbtų ir kad tas tikslas bus pasiektas, juo didesnis bus skaičius tų, kurie yra pasiryžę savo technišką, profesinį bei socialinį patyrimą tam tikslui panaudoti ir juo daugiau prisidės katalikiškieji principai ir jų praktikavimas²¹.

Pagaliau Pijus XI, - primindamas, kad ekonominio gyvenimo pavergimas išaugo ligi kraštutinumo tuose, kurie turi savo galioje kreditus, - nurodo, kad tai yra jėgos ir galybės suplakimas, kuris baigiasi stipresniojo pergale, kuris yra dažnai smurtininkas ir nedorėlis. Tam pašalinti jis nu rodo reikalą krikščioniškos meilės ir teisingumo, o atskiriems asmenims privalu pripažinti ir vykdyti krikščioniškojo socialinio mokslo principus apie valdymą ir darbą bei jų sujungimą. Pagaliau atsitraukusius nuo Bažnyčios Pijus XI kviečia grįžti į motinišką Bažnyčios prieglobstį²², o visiems žmonėms, luomams pataria sutartinį bendradarbiavimą²³. Jo doktrina toks bendradarbiavimas galės tada sustiprėti, kai bus pašalintas grupių priešingumas ir kai „bus sudaryti gerai sudėti socialiniai organizmai, būtent „grupės“ ar profesijos, kuriose bus buriami žmonės ne pagal jų reikšmę darbo rinkoje, bet pagal įvairias šakas socialinio veikimo, kurį kiekvienas atlieka“²⁴.

2. Valstybės priedermių supratimas Pijaus XI socialinėse idėjose

Kalbėdamas apie nuosavybę, Pijus XI sako, kad valstybė, turėdama galvoje tikrus viešosios gerovės reikalus, gali geriausiai nustatyti, kas yra leistina arba neleistina turtų naudojime tiems, kurie jų turi. Bet „valstybė neturi liesti natūralinės teisės turėti privačiai nuosavybei ir ją paveldėjimo keliu perduoti“; tai yra dalykai, kurių valstybė neprivalo naikinti, „nes žmogus pirmesnis, kaip valstybė“, lygiai ir „šeima yra, logiškai realiai imant, pirmesnė, kaip visuomenė“. Dėl to jau Aukščiausiasis Ganytojas Leonas XIII pasakė, kad valstybei nevalia naikinti privačių turtų nepakeliamomis naštomis bei mokesčiais, „Kadangi teisė turėti nuosavybę yra duota ne žmonių, bet prigimties įstatymo, tai valstybė tegali ne naikinti ją, bet tik jos naudojimą tvarkyti ir su bendrąja gerove derinti“²⁵. Sužymėjus valstybės priedermes nuosavybės srityje, reikia nurodyti, kokias priedermes Pijus XI skiria valstybei socialinės tvarkos atstatyme. Iš čia paaiškės Pijaus XI pažiūra į valstybės vaidmenį socialiniame gyvenime. Pijus XI pabrėžia, kad dabarties valstybė, panaikinusi įvairias organizacijas, „yra spaudžiama ir apkrauta bemaž begalinėmis priedermėmis bei darbais“²⁶. Toliau jis teigia, kad „kaip nevalia iš atskirų žmonių atimti ir to reikalauti iš bendruomenės, ką atskiri žmonės gali savo iniciatyva bei savo pastangomis padaryti, taip lygiai neteisinga visa tai, ką mažesnės draugijos pačios pajėgia atlikti, pavesti didesnėms bei aukštesnėms draugijoms; tai reiškia — daryti nuostolius bei griauti socialinę tvarką. Bet kuri socialinė intervencija iš savo prigimties privalo teikti pagalbos socialinio organizmo nariams, bet ne naikinti juos ar glemžti“²⁷. Taigi, valstybės intervencija turi ribotis tuo, kas jai vienai priklauso ir ką ji viena tegali įvykdyti: vesti, budėti, raginti, drausti. Be to, Pijus XI įspėja, kad juo tobulesnis bus hierrachiškasis įvairių sambūrių santykiavimas, vyriausybei laikantis „paramos principo“, tuo didesnis bus valdžios autoritetas bei sėkmingumas, tuo geresnė bus visuomeninių reikalų padėtis²⁸. Be valstybės priedermių nuosavybės teisės klausimu ir be jos intervencijos prievolės, tenka paminėti, kad Pijus XI rašo, jog valstybė „privalo stengtis panaikinti konfliktus „klasių“ tarpe ir rūpintis, kad įsigalėtų sutartinis profesijų bendradarbiavimas. Jos socialinė politika turi eiti profesinių organizacijų atstatymo linkme“²⁹.

Pagaliau Pijus XI nustato valstybei gaires, kad ji nešalintų laisvosios iniciatyvos, o sutvarkytų teisinius sindikatų pagrindus taip, kad vienas darbdavių ar darbininkų sindikatas įsigytų teises ginti savo reikalus, sudaryti sutartis. Laisvė dėtis į sindikatą turėtų būti palikta. Iš abiejų rūšių sindikatų atstovų susidarytų kolegijos, kurios vestų ir tvarkytų sindikatus bei koordinuotų jų veikimą bendruosiuose reikaluose. Tuo būdu realizuotųsi taikingas klasių bendradarbiavimas, socialistų veikimo ir jų organizacijų suvaržymas, taikinanti specialių valdžios organų įtaka³⁰.

3. Pijaus XI socialinės idėjos ir bažnyčia

Bažnyčiai ryšium su socialiniais klausimais tenka dvi priedermės. Viena jų yra „tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu“ ekonominiais bei socialiniais klausimais tiek, kiek tai liečia dorą“³¹. Antra jų yra naujai paskleisti po pasaulį Evangelijos dvasią, kuri yra visuotinės meilės ir krikščioniškosios santvarkos dvasia. Plačiai ir nebekalbėsime, nes šios dvi priedermės apima ir visas kitas.

IV.

Iš aukščiau pasakyto matyti, kokias idėjas Pijus XI iškelia, kad būtų atstatyta socialinė tvarka, pagrindinis visų siekimas. Tam įvykdyti Pijus XI siūlo dvi priemones: reformuoti institucijas ir pataisyti papročius. Iš pareikštų idėjų konstatuojama, kad reformuotinomis institucijomis jis laiko tinkamą organizacijų pertvarkymą ir valstybės vaidmens tinkamą tvarkymą. Taip pat minėjome, kad įvairios organizacijos, luomai turi bendradarbiauti ir kad kilnesni principai — socialinis teisingumas ir socialinė meilė turi persunkti ekonominį ir socialinį gyvenimą. Be šių organizacinių ir ideologinių direktyvų nustatymo, Pijus XI iškelia mintį, kad socialinę tvarką pagerinti ir patobulinti tegalima tik reformuojant papročius. Tų papročių reikalu Pijus XI mini, kad beaugančios darbo žmonių minios turėjo būti įtrauktos į organizacijas, laisvė turėjo būti tinkamai suprasta ir, pagaliau, bet kokia vyresnybė turėjo būti išlaikyta. Šalia šių minčių Pijus XI iškelia dar keletą idėjų, kurias laikysime sąlygomis, kad socialinės idėjos būtų realizuotos gyvenime.

1. Reikia grįžti prie krikščioniškojo gyvenimo ir jo dėsnių.

Šią mintį buvo iškėlęs Leonas XIII. Pijus XI tai tik patvirtina, sakydamas, „jei reikalinga gydyti žmonių giminės visuomenę, tai padės vienas grįžimas prie krikščioniškojo gyvenimo ir jo dėsnių... Tik jis vienas gali būti tinkama priemonė prieš per didelį žemiškais dalykais rūpestį, kuris yra visų ydų pradžia; jis vienas tegali iš ten atitraukti ir į dangų nukreipti“³², tartum, užburtas ir į nykstančius daiktus įsmeigtas žmonių akis.

2. Ekonominį gyvenimų reikia sutvarkyti krikščioniškais pagrindais

Žmonės turi sugrįžti prie Evangelijos tiesos. Mat, Pijaus XI nurodymu, bet kokia santvarka, bus visiškai nepilna ir netobula „jei visos žmoniškos galios taikingai nesusijungs siekti nuostabiai dieviškojo plano vienybei ir, kiek žmonų jėgos leidžia, jai realizuoti. Tą santvarką laikome tobula, kurią su didele jėga ir pastangomis Bažnyčia proklamuoja, kurios reikalauja pats sveikasis žmogaus protas, būtent: kad į Dievą, kaip į svarbiausiąjį ir galutinįjį tikslą kreiptųsi visos sutvėrimo pastangos ir kad Dievo leistieji dalykai būtų laikomi grynais įrankiais, kuriais reikia tiek naudotis, kiek jie veda prie galutinio tikslo“. Toliau tuojau Pijus XI pabrėžia, kad nėra žeminami pelningi verslai ir kad nelaikomi netinkamais žmogaus vertybei. Priešingai, „savo turtus tinkamai ir teisingai didinti neginama kiekvienam, kuris darbuojasi gėrybėms padauginti“. Tai net skatina Pijus XI, nurodydamas, kad tokiame darbe „visa to būtų siekiama su tinkamu Dievo įstatymams pasidavimu ir neįžeidžiant kitų teisių, ir kad patys turtai būtų sunaudojami pagal tikėjimo ir sveiko proto reikalavimus“³³. Kalbėdamas toliau, Pijus XI nurodo dar, kad „visose tose pastangose geresniąją dalį turėtų meilė, „kuri yra tobulumo ryšys (Kolos, III, 14). Ir Pijus XI teigia toliau savo išvedžiojimus: „Labai klysta anie neatsargūs reformatoriai, kurie, rūpindamies, kad būtų laikomas atlyginamasis teisingumas, išdidžiai atmeta meilės pagalbą“. Jo nurodymais tik per meilę atsidaro plačiausia veikimo dirva. Teisingumas nepašalins socialinių kovų priežasčių ir niekad nesujungs nei širdžių nei dvasių. Tik per meilę yra galimas kiekvienam žmogui supratimas, kad bet kurį darbą dirbdamas, jis dirba visuomenės labui. Tik per meilę tegalima pašalinti žmonių pavydą, neapykantą, kurios jausmai yra viena didžiausių priežasčių neramumams sukelti. 

Prie to viso Pijus XI nurodo

3. Sunkaus darbo priedermę ir glaudų susibūrimų bei susiklausymą

Jis nurodo katalikams nesigailėti jokio darbo, nepasiduoti nugalimiems, jokioms sunkenybėms, vis labiau tvirtėti ir būti stipriems. „Eiti į sunkias kovas yra krikščionių priedermė; sunkius darbus nuveikti yra tų priedermė, kurie, kaip geri Kristaus kareiviai, jį arčiau seka“. Pasauliečiai, darbininkai, darbdaviai, turi dirbti savųjų tarpe, kad darbas būtų sėkmingesnis. Be to, Pijus XI sako, jog reikia, kad tie, kurie dirba, būtų patvarūs, teisingi, išmintingi ir laisvi nuo kraštutinumų³⁴, kad būtų perimti Kristaus meilės. Tam visam reikia naudotis krikščioniškomis sąjungomis, steigti studijų ratelius ir pasinaudoti rekolekcijų priemone, kurią jis nurodęs buvo jau 1929 m. gruodžio mėn. 20 d. enciklikoje Mens Nostra. Jis pataria visiems, taip pat ir darbininkams rekolekcijas, net uždaras, nes tik tą mokyklą išėję katalikai bus ištvermingi ir „degą uolumu ir rūpesčiu plėsti Kristaus karalystę“. Ir visas darbas, sumanumas turi koncentruotis, stiprinantis malda, bandyti nukreipti nuo žmonių visuomenės regimas blogybes. Čia Pijus XI nurodo Bažnyčios priešų pavyzdį, kurie kovoje su Bažnyčia „deda į šalį vidaus ginčus ir tvarkingai susibūrę į vieną eilę ir sujungtomis jėgomis siekia bendro tikslo“. Ir baigdamas Pijus XI sako: „Tesusijungia tad visi geros valios vyrai, kurie po Bažnyčios ganytojų akimis nori kovoti šitą gerą ir taikingą Kristaus kovą; ir visi, Bažnyčios vadovaujami bei mokomi, tesistengia kiekvienas pagal savo išmanymą, jėgas ir padėti – šį tą įnešti į tą krikščioniškąjį žmonių visuomenės atnaujinimą, kurį Leonas XIII pranašavo“. Tą darbą atlikti jis ragina tam, kad Kristus viešpatautų, primena nesistengti pravesti, žūt būt, visus sumanymus, bet būti pasirengusiems išsižadėti, net geriausių, jei „daug didesnė visumos nauda to reikalauja“.

 

Republikuota iš: „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. II. 1936“, 1937 m.

1. Žiūr. „La Vie Intellectuelle" du 15 mai 1929, straipsnyje ,,La mission sociale de

l’Action Catholique“, parašytame E.-X. Maquarto.

1a. Žiūr. encikliką Il fermo proposito, išleistą Bonne Presse, Paris, psl. 97.

2 Žiūr. Acta Apostolicae Sedis 1928 m. gruodžio mėn. 3 d.

3. Lietuviškai, kaip atspaudas iš „Tiesos Kelio“, yra išleista Katalikų Veikimo

Centro ir pavadinta „Pijaus XI enciklika apie socialinį teisingumą“, Kaunas 1931.

4.Ten pat 5.

5. Ten pat 15.

6. Enc. Rerum Novarum n. 19. Ten pat 16.

7. Ten pat 17.

8. Ten pat 19.

9. Ten pat.

10. Ten pat

11. Ten pat 20.

12. Ten pat 22.

13. Ten pat.

14. Ten pat 23.

15. Ten pat 26.

16. Ten pat 17.

17. Ten pat.

18. Ten pat 25.

19. Ten pat.

20. Ten pat 27.

21. Ten pat.

22.Ten pat 35.

23. Ten pat 25.

24. Ten pat.

25. Ten pat 16 t.

26. Ten pat 24.

27. Ten pat.

28. Ten pat 24.

29. Ten pat.

30. Ten pat 27.

31. Ten pat 14.

32. Ten pat 35.

33. Ten pat 38.

           34. Ten pat 40.