Bronius Tomas Dirmeikis. Kada organizacija galinga?

Dažnai mes girdime kalbant, kad ši organizacija galinga, o ana silpna, kad ši organizacija daug daugiau gali nuveikti, negu anoji. Nenorom kyla klausimas, kas mus įgalina taip, o ne kitaip tvirtinti, kuo mes remdamiesi sakome, kad ši organizacija stipri, o, štai, anoji menkutė? Šio klausimo išsprendimas ir pasiaiškinimas, kas sudaro organizacijos tvirtumą, yra svarbus kiekvienam, esančiam kurioj nors organizacijoj, žmogui, nes suprasti, kas organizaciją cementuoja, kas ją silpnina ir griauna, reiškia suprasti kiekvieno savo žygio bei darbo teigiamą ar neigiamą reikšmę visai tai organizacijai.

Daugelis mūsų organizacijų, spręsdamos apie savo galybę, žiūri vien tik į kuopų ar narių skaičių ir mano, kad juo daugiau narių, juo stipresnė, galingesnė ir veiklesnė organizacija.

Reikia pasakyti, kad šis būdas ieškoti savo galybės yra netikęs, nes jis dažnai suklaidina. Kad taptų ši mintis aiškesnė, patieksiu vieną pavyzdį iš istorijos.

XIV šimtmety Ispanija turėjo nedidelį karą su Turkija. Vieną rytą didžiulis ispanų laivas su 300 kareivių išplaukė į Viduržemio jūrą pamedžioti turkų. Apie vidurdienį ispanai iš laivo pamatė, kad už poros km. plaukia drąsiai prieš juos turkų nedidelis laivas. Tame laive tebuvo tik 75 kareiviai. Nors ispanų laivas buvo didžiulis ir kareivių turėjo 4 kartus daugiau, bet matydami, kad turkų laivas nereiškia prieš juos jokios baimės, pradėjo abejoti savo laimėjimu. Kas kart arčiau besiartinant, palengva buvo tokios baimės apimti, kad vadui davus įsakymą pradėti ugnį, nė vienas tiksliai negalėjo atlikti savų pareigų, nes galvojo tik apie mirtį ir išsigelbėjimą, o ne apie pergalę. Turkų laivas, nors buvo nedidelis ir turėjo nedaug kareivių, bet jie visi buvo energingi, drąsus, drausmingi ir sumanūs, ir ispanų laivą suaižė į kruvinas skeveldras....

Štai, ką reiškia vienas drąsus, pasitikės savimi ir neabejojąs dėl savo laimės prieš keturis bailius, neveiklius ir išglebusius. Vadinas, didžiuotis, kad mes esame keturi, o jis vienas, neatsižvelgiant į kokybę, yra naivus ir tuščias pasididžiavimas. Galybę sudaro ne žmonių kiekybė, bet kokybė.

Padarę ekskursiją į šalį, grįžkime išsiaiškinti, kas sudaro organizacijos stiprumo pagrindą ir kas ją iškelia į galybės ir tvirtumo aukštumas.

Organizacija, kaip paprastai aptariama, yra grupė žmonių, kurie turi vienokius tikslus, vienokius įsitikinimus ir dirba vienokį darbą. Mums užtenka čia tik tiek priminti, kad tai yra žmonių masė, bet masė suorganizuota, sutvarkyta tam tikromis veikimo taisyklėmis, laisvai pačių tų žmonių priimtomis.

Kadangi organizaciją sudaro atskiri žmonės-nariai, tai savaime plaukia išvada, kad atskirų narių veikimas yra tos organizacijos veikimas ir kad organizaciją tiek tegalime vadinti veiklia, kiek veiklūs jos nariai. Žodžiu, matome, kad organizacijos veikimas ir jos išlaikymas pareina nuo narių. Jei nariai bus veiklūs, drąsūs, dori ir energingi tai ir organizacija bus tokia pat; jei priešingai-priešinga. O juk veiklumas, drąsumas, dorumas ir energingumas yra didelės žmogaus dvasinės jėgos, kurios kiekvieną puošia ir taurina, o kartu puošia ir kelia ir tą organizaciją, kuriai tokiomis dorybėmis pasipuošęs žmogus priklauso. Šios brangios žmogaus dvasios jėgos daro kiekvieną tiek galingu, kad jokios gyvenimo audros nesugeba jo palaužti bei pakreipti kiton pusėn. Priešingai, kada žmogus neturi drąsos, energijos ir veiklumo, tada lengvai jį prislegia ir mažiausia gyvenimo našta ir silpniausio vėjelio pūstelėjimas palenkia jį į kitą pusę. Tokia organizacija, nors ji turėtų tūkstančius kuopų ir milijonus narių, yra silpna masė, lavonų-žmonių krūva, nieko nereiškianti tautos ir valstybės gyvenime. Tokia organizacija, didžiuodamasi kuopų ir narių skaičiumi, yra panaši į tą naivų, mūsų liaudies pasakose žinomą žydą, kuris, naktį važiuodamas per mišką ir bijodamas plėšikų, iškėlė ant mietų keturias kepures ir visą laiką balsiai kalbėjo: „Mes nieko nebijom - mes penki važiuojam!."

Organizacija tik tada tampa galinga ir svari, kada jos nariai yra vieningi, veiklūs, drąsūs ir tvirtai pasiryžę pasiekti tą, ką yra nusisprendę. Mūsų liaudies patarlė sako: „Vienybėje-galybė“. Iš tikrųjų, kur yra vieningumas, susiklausymas - ten nežinomas nepasisekimas ir pralaimėjimas. Ten visada linksmumas, draugiškumas, nuoširdumas ir visa ko viršūnėj laimėjimas ir triumfas.

Vienybė, drąsumas, veiklumas, įsitikinimų tvirtumas - tai elementai, kurie sudaro organizacijos galybę ir be kurių organizacija būtų aukščiau minėta lavonų krūva. Įsidėmėkime šią mintį. Ugdykime savyje tas dorybes ir būsime galingi, kaip ąžuolai, nepralaužiami jokių šėlstančių vėtrų, jokių perkūno trenksmų. Būdami patys stipriai apsiginklavę vienybe, meile, darbštumu ir drąsa, apginkluosime tuo pačiu ir organizaciją. Tik tada ji bus didi, galinga ir garbinga.

 

Republikuota iš: „Jaunoji karta“ 1930 m., nr. 22