Javier Villamor. Kliaudamasi masine imigracija Vokietija praranda jaunimą

2025 m. Vokietija susidurs su demografiniu ir ekonominiu paradoksu: vis daugiau piliečių, ypač jaunų ir kvalifikuotų, palieka šalį, o vyriausybė ir didžioji dalis ekonomistų tvirtina, kad siekiant išlaikyti darbo rinką reikia pritraukti iki 400 000 imigrantų per metus.

Ši tendencija nėra nauja, tačiau kelia nerimą. Vien tik nuo sausio iki balandžio 93 000 vokiečių paliko savo šalį ir išvyko į užsienį. Jei šis tempas išsilaikys, metai gali baigtis istoriniu emigracijos rekordu, viršijančiu 296 986 atvejų skaičių 2024 m. Priešingai nei stereotipas apie pensininkus, kurie išvyksta į šiltesnio klimato šalis, dauguma emigrantų yra jaunesni nei 40 metų, turi universitetinį išsilavinimą ir profesinę patirtį.

Nuo 2005 m. Vokietijos piliečių migracijos balansas yra neigiamas: išvykstančiųjų yra daugiau nei grįžtančiųjų. Bendras gyventojų skaičiaus augimas palaikomas tik prieglobsčio prašytojų ir migrantų, daugiausia iš Vakarų Azijos ir Afrikos, atvykimu. Tačiau ši imigracija nekompensuoja žmogiškojo kapitalo praradimo: daugelis naujakurių neturi profesinės kvalifikacijos, o beveik pusė Vokietijos socialinės paramos gavėjų nėra šalies piliečiai.

Oficiali nuomonė, kurią remia vyriausybė ir ekonomistai, tokie kaip Marcel Fratzscher iš Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto, teigia, kad vienintelis būdas išlaikyti užimtumo lygį yra kasmet priimti 400 000 darbuotojų. Tačiau pagal pačios Federalinės užimtumo agentūros skaičiavimus, tai reikštų, kad kasmet reikėtų priimti 1,7 milijono žmonių, kad būtų kompensuota emigracija. Be to, šiuose skaičiavimuose nėra numatyta jokių planų, kaip išlaikyti išvykstančius vokiečius.

Išvykimo priežastys yra aiškios: dideli mokesčiai, slegianti biurokratija, didėjantis nesaugumas miestuose ir pastebimas viešųjų paslaugų, ypač švietimo, pablogėjimas. Nuo 2014 iki 2024 m. studentų skaičius padidėjo 800 000, tačiau šiandien yra 110 000 laisvų mokytojų pareigų, todėl mokyklos priverstos užimti šias pareigas pedagoginio išsilavinimo neturinčiais darbuotojais arba visiškai atšaukti pamokas.

Tai net neatsižvelgia į švietimo kokybės praradimą, siekiant „integruoti“ didelį naujų studentų, kurie atvyksta beveik arba visiškai nepasiruošę Vokietijos ar Europos darbo rinkai, antplūdį.

Tuo pačiu metu būstas tapo brangesnis, o statybos smarkiai sumažėjo, todėl apgyvendinti naujakurius tapo sunkiau. Nepaisant to, valdžios institucijos neįgyvendino reformų, kurios padėtų sustabdyti protų nutekėjimą, pagerinti švietimo kokybę ar užtikrinti tvarias pensijas – veiksnius, kurie yra labai svarbūs tūkstančiams jaunų žmonių, nusprendusių pradėti naują gyvenimą kitose šalyse.

Tačiau problema yra ne tik ekonominė. Nuolatinis jaunų, kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių praradimas kenkia ilgalaikiam konkurencingumui, socialinės gerovės valstybės tvarumui ir net politiniam stabilumui. Mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis, kurią keičia nuolatinis mažai kvalifikuotų imigrantų, turinčių integracijos sunkumų, antplūdis, didina spaudimą socialinės pagalbos sistemoms ir kelia grėsmę šalies kultūrinei sanglaudai. Vidutinės trukmės laikotarpiu kyla ne tik ekonomikos silpnėjimo, bet ir Vokietijos susiskaldymo bei saugumo sumažėjimo rizika.

Prie to prisideda ir prieštara, kuri nėra būdinga tik Berlynui. Prancūzija ir Ispanija, kuriose nedarbo lygis yra daug aukštesnis (atitinkamai apie 7,5 % ir 12 %), nepaisydamos milijonų bedarbių piliečių ir jaunų žmonių, neturinčių galimybių įsidarbinti, toliau vykdo atvirų durų politiką masinei imigracijai.

Abiem atvejais, kaip ir Vokietijoje, politinėje retorikoje tvirtinama, kad naujų migrantų atvykimas yra būtinas norint užpildyti tariamą darbo jėgos trūkumą, nors didžioji dalis naujakurių galiausiai priklauso nuo valstybės subsidijų ir neveiksmingai prisideda prie valstybės pajamų. Kitas dažnai kartojamas šūkis yra „jie atvyksta mokėti mūsų pensijas“, nors, bent jau Ispanijoje, pensijų sistema yra visiškai nemoki ir jau sudaro apie 12 % BVP.

Palyginimas atskleidžia bendrą tendenciją didžiausiose Europos ekonomikose: vietoj to, kad kurti politiką, skatinančią savo piliečius pasilikti, tobulinti savo įgūdžius ir kurti verslą, vyriausybės mieliau kompensuoja trūkumus masine imigracija, ignoruodamos šios strategijos poveikį socialinei sanglaudai ir demografinei pusiausvyrai.

Šaltinis: Europeanconservative.com