Alvydas Jokubaitis. Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas

Pranešimas, skaitytas balandžio 15 d. konferencijoje „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo...“, skirtoje monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Alfonsas Svarinskas yra vienas iš tų Lietuvos kunigų, kurie reikšmingai prisidėjo prie tautinės valstybės istorijos. Kunigams dalyvavimas politikoje nėra būtinybė. Priešingai – tai jiems labiau svetima veikla. Paradoksas, tačiau būtent kunigai tapo ryškiausiais kovotojais už Lietuvos tautinę valstybę. Kodėl taip atsitiko? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia suprasti tautinės valstybės prigimtį. Būtina išsiaiškinti, ko tikėjosi šios valstybės kūrėjai prieš šimtą metų ir kuo ji virsta mūsų dienomis.

Svarinskas yra sovietų karinę okupaciją ir posovietinę dvasios kolonizaciją atlaikęs žmogus. Savo atsiradimo momentu tautinė valstybė buvo geriausias įrankis demokratijai kurti, tačiau šiandien ji vis labiau suvokiama kaip kliūtis. Dabar mėgstama įrodinėti, jog tautinė valstybė prarado aktualumą ir turi būti pakeista kita, labiau kosmopolitine gyvenimo forma, kurią įkūnija Europos Sąjunga.

Prieš šimtą ir daugiau metų buvusi didelio susižavėjimo objektu, tautinė valstybė dabar suvokiama kaip vis dar naudotina, tačiau pavojinga politinė forma. Nesukritikavę tautiškumo kai kurių politinio mąstymo tradicijų atstovai jaučiasi neatlikę misijos. Tai daroma nepaisant to, kad pasaulio politinis žemėlapis toliau yra subraižytas pagal tautinės valstybės modelį.

Norint sėkmingai susitvarkyti su tautinės valstybės idėja, būtina rasti pusiausvyrą tarp politikos ir kultūros. Ši valstybė išsiskiria tuo, kad pradėjus diskusijas apie politiką, neišvengiamai reikia pereiti prie diskusijų apie kultūrą, ir priešingai. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet privalo galvoti apie kultūrinio tapatumo reikalus. Net kai kalbama apie politinę tautą, būtinai reikia prisiminti kultūrą.

Vadovaujantis tautinės valstybės idėja reikia klausti, ar praradus tautos kultūrinio savitumo suvokimą toliau verta kalbėti apie jos politinę nepriklausomybę? Kam reikalinga Lietuvos tautinė valstybė, jeigu iš jos lieka tik bedvasis politinis mechanizmas? Svarinskas matė Lietuvos valstybės virtimą Leviatanu, kuriame žmonės mato ne savo kilniąją pusę, o žmogiškąją tuštybę, melą, vaidmainiavimą, aroganciją ir paskalų spaudai gaminimą.

Tautiniai sąjūdžiai buvo pagrįsti mintimi apie išskirtinę kultūros reikšmę. Be kultūros ir jos pagrindu formuojamos tautinės individualybės nebūtų prasmės kalbėti apie tautinę valstybę. Žemiausiems visuomenės sluoksniams devynioliktame amžiuje buvo žadamas visuotinis švietimas, raštingumas ir priėjimas prie aukštosios kultūros. Tautinė valstybė atsirado kaip iš kovos už lietuvių kultūrą gimęs pažadas. Šios valstybės idėja priklauso nuo tautos kultūrinio išskirtinumo suvokimo.

Valančiui ir tautinio atgimimo sąjūdžio kunigams niekada nerūpėjo vien tik valstybės aparatas. Jie veikė kaip kultūrinio sąjūdžio dalyviai ir nepriklausoma valstybė jiems buvo kultūros elementas. Svarinskas buvo įsitikinęs, kad be meilės, atleidimo ir kitų dorybių valstybė yra monstras. Tautinio atgimimo laikotarpis nebuvo vien tik tautos išskirtinumo propagandos laikas. Atgimstančios tautos formulavo kosmopolitinių elementų turėjusias modernizacijos programas. Tautinių sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančias tautas pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais. Tautinė kultūra nebuvo vien tik tautinė, bet rodė stiprų visuotinumo ilgesį. Panašiai, kaip tai darė Svarinskas.

Kadangi kultūrinę revoliuciją vykdę socialiniai sluoksniai ilgą laiką buvo atskirti nuo aukštosios kultūros, pasaulinės kultūros laimėjimų perėmimas buvo svarbi tautinio atgimimo prielaida. Svarinsko nuomone, tauta negali atgimti tik pasistačiusi namus, fabrikus ir prekybos centrus.

Vidurio ir Rytų Europos tautinio atgimimo sąjūdžiai atsirado su kultūrinio atsinaujinimo pažadais. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, ugdančias ne tik skaityti ir rašyti mokančius, bet aukštesnės dorovės žmones.

Galima kalbėti apie dvi tautinės valstybės suvokimo tradicijas. Viena būdinga Vakarų Europos valstybėms, sugebančioms savo saugumą užtikrinti politinėmis ir karinėmis priemonėmis bei galinčioms nekreipti didesnio dėmesio į piliečių dvasinio ugdymo reikalus, juos paliekant asmeninei iniciatyvai. Antrąją tautinės valstybės suvokimo tradiciją formuoja Vidurio Europos tautos, atsiradusios su tautinio atgimimo pažadais sukurti naują kultūrą.

Žodis „kultūra“ čia ne visiškai tikslus, nes iš tikrųjų buvo norima Lietuvos dvasios atsikvošėjimo. Maironis puolė į neviltį matydamas moksladraugių buržuazinį gyvenimo būdą. Svarinskas už lietuvių dvasios atsikvošėjimą kovojo matydamas tiek sovietinę, tiek posovietinę buržuaziją. Jis liko tvirtas net žinodamas, kad lietuviai greičiau užmiršta tėvo mirtį negu turto nuostolį.

Pagrindinis Lietuvos tautinio sąjūdžio pažadas buvo susijęs su kultūra. Tai lėmė dvi pagrindinės aplinkybės: pirma, kultūra buvo pagrindinis tautos tapatumą užtikrinantis veiksnys; antra, ji atvėrė kelią į kilnesnes gyvenimo formas.

Tarp kultūros ir piliečių ugdymo tautinio sąjūdžio dalyviai dėjo lygybės ženklą. Patriotizmas be kūrybinio veržlumo buvo suvokiamas kaip tautinio sąjūdžio pralaimėjimas. Nors tautinio atgimimo laikais netrūko primityvaus nacionalizmo, ne jis lėmė pagrindines veiklos intencijas. Daug svarbesnis buvo kultūrinio atsinaujinimo siekis. Paprasti kaimo kultūros žmonės turėjo įžengti į tai, kas vadinama aukštąja kultūra ir padoresne visuomene. Svarinskas daugiau bendravo su liaudimi, o ne kultūrinio elito žmonėmis. Su elito atstovais jis labiau susidūrė lageriuose ir to nepralenkiamas simbolis yra jo susitikimas su Levu Karsavinu.

Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, matyti, kad tautinė valstybė šiandien atitrūksta nuo ją įkvėpusios kultūros sampratos. Senasis tikėjimas tauta dar veikia iš inercijos, be savo pirminių intencijų. Aišku, galima įrodinėti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių kultūrinių pažadų, arba sakyti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu argumentai neatlaiko rimtesnės kritikos. Tautinių sąjūdžių pažadus lengva aptikti istoriniuose dokumentuose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau. Užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Alfonsas Svarinskas aiškiai skyrė tarpukarį ir sovietmetį, tarpukarį ir posovietinę Lietuvą. Tai trys tą patį pavadinimą turinčios, bet savo dvasios sąranga viena kitai svetimos Lietuvos.

Šiandien toliau egzistuoja tautinių valstybių sienos, tačiau vis labiau nyksta jų atsiradimą įkvėpusi kultūros samprata. Vienu iš kultūrinės modernizacijos bruožų tapo tautiškumo neigimas. Pokomunistinio laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos tautos sugrąžintos prie imperijoms būdingo politinio mąstymo, kai valstybė apibrėžia teritoriją, o ne piliečių kultūrinę savivoką.

Pokomunistiniu laikotarpiu nuo laisvės tautai pereinama prie laisvės nuo tautos. Prieš šimtą ir daugiau metų paprasti Lietuvos žmonės piliečiais tapo tik prisidėję prie tautinio atgimimo sąjūdžio. Dabar jie mokomi nesureikšminti tautos ir vis drąsiau jaustis kosmopolitinės Europos Sąjungos piliečiais. Svarinskas nebuvo prisitaikėlis, kaip reikalauja okupacijomis rašyta Lietuvos istorija ir kultūra. Mes dažnai bijome net pažvelgti į jo pusę, nes negalime jam atleisti už savo pačių menkumą.

Tautiškumas buvo sudedamoji kovos už politinę nepriklausomybę dalis. Tautinių sąjūdžių dalyviai kalbėjo ne tik apie žmogaus teises, bet ir turėjo moralaus žmogaus supratimą. Tada vyraujanti buvo krikščioniška gero žmogaus samprata. Neatsitiktinai tautinių sąjūdžių lyderiai iš pradžių buvo dvasininkų luomo žmonės. Tačiau būtent jie pirmieji pajuto tautinę valstybę lydinčios kultūros pokyčius.

Greitai paaiškėjo, kad tautiniuose sąjūdžiuose dalyvavę dvasininkai išpuoselėjo juos į visuomenės gyvenimo pakraštį išstumti siekiančią kultūrą. Prasidėję protestais prieš seną, atgyvenusią feodalinę valstybę, tautiniai sąjūdžiai pamažu virto protestais prieš tautinę valstybę. Svarinskas per savo gyvenimą matė dvi protesto formas: sovietinį internacionalizmą ir posovietinį globalizmą. Jo neįtikino nei viena iš jų, nes jo universalizmo sampratą formavo krikščionybė. Ji mokė matyti artimą, t.y. lietuvį, ir kartu suprasti lietuvybės menkumą Dievo akivaizdoje.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką mėgdžiojo krikščionišką sielų pastoraciją. Tai gerai rodo tarpukario Lietuvos piliečių susirūpinimas moraliniu ugdymu. Pokomunistiniu laikotarpiu paaiškėjo, jog tai prieštarauja liberalizmo principams. Kiekvienas gali turėti savo įsitikinimus ir todėl bet koks moralinis ugdymas yra privatus reikalas.

Liberalai mano, kad kultūrinių poreikių tenkinimas yra asmeninis reikalas. Jiems sunku suprasti, kodėl už tautą piliečiai turi aukotis labiau negu už gyvenimą be tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai pasaulio vietai. Stiprindami kovą už politinę laisvę tautinių valstybių piliečiai pamažu pradėjo šalinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Svarinskas šioje vietoje sakytų, kad mes nesilaikome pažado neturėti kitų dievų ir tik plepame apie ištikimybę. Jo nuomone, ištikimybės artimui laikytis nesugebantis žmogus lengviau išduoda tėvynę. Tarp vienos ir kitos ištikimybės formos jis matė daug stipresnį ryšį, negu mums dabar atrodo.

Tautinius sąjūdžius griauna jų sužadinta aistra modernizuotis. Modernizacija virto aklu naujumo siekimu. Lietuviai yra Vakarų kultūros dalis, tačiau tai, kas dabar vadinama Vakarų kultūra, ryškiai skiriasi nuo to, kaip šį dalyką suprato tautinio atgimimo sąjūdžio laikų veikėjai.

Tam tikrame tautinių sąjūdžių raidos taške individas pasidarė svarbesnis už kultūrą. Iš prielaidos, kad individo savivokos pokyčiai leidžia sukurti naują tautą, buvo padaryta išvada, kad jis, t.y. individas, yra pagrindinė kultūros sąlyga. Kultūrinės tapatybės pagrindu save suvokiantis lietuvis dabar įrodinėja, kad jis, o ne tauta, formuoja gyvenimo sąlygas. Tai daugiakultūriškumo filosofijos paradoksas. Individas gali rinktis ne tik tautą, bet ir daugybę kitų tapatumų. Tauta suardoma remiantis ją sukūrusiu daugiakultūriškumo principu. Į išskirtinumą pretendavusią tautą keičia kitos, į tokį pat išskirtinumą pretenduojančios bendruomenės, nebepripažįstančios tautos išskirtinumo. Po tautos į protestus už savo teises išėjo darbininkai, valstiečiai, feministės ir seksualinės mažumos.

Svarinskas turėjo du atskaitos taškus: Dievą ir Lietuvą, o visa kita turėjo susitvarkyti savaime, kaip susitvarko vienas kitą suprantančių, mylinčių ar bent jau gerbiančių žmonių gyvenimas.

Milanas Kundera prieš kelis dešimtmečius sakė, kad Vidurio Europos tautos išsaugojo prisiminimus apie Vakarus, cituoju Kunderą: „kuriuose kultūra dar nebuvo užleidusi savo vietos“. Paskutinius du dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį Europos regioną moko užmiršti savo kultūrinius įsipareigojimus. Tai leidžia sakyti, kad kultūrinė tautinių atgimimų revoliucija patyrė nesėkmę. Bent jau dabartinis jos sėkmės supratimas labai skiriasi nuo to, kas buvo prieš šimtą ir daugiau metų.

Pradėjusi nuo didelio moralinio atgimimo ir atsinaujinimo pažadų, tautinė valstybė vystėsi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą baimės. Dabar ji egzistuoja be ją įkvėpusios moralės filosofijos. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Alfonsas Svarinskas yra šią dvasinio gyvenimo formą, o kartu ir tautinę valstybę išsaugoti norėjęs kunigas. Šie du dalykai jam atrodė suaugę. Kova už vieną iš jų virsdavo kova už kitą. Kai jis gynė Lietuvą, kovojo už krikščionišką kultūrą, o kai kovojo už ją, pirmiausiai galvojo apie Lietuvą.

Svarinskas suprato krikščioniškojo universalizmo reikšmę, tačiau pirmiausiai mylėjo šnekėjusius gimtąja kalba. Jis nenorėjo žodžiais rodyti įsivaizduojamą meilę Afrikos pabėgėliams, kaip dabar madinga, apsiribodamas meile Lietuvai. Jam svetima buvo dabartinė mada mylėti tolimą, vien tik iš abstrakcijų pažįstamą žmogų. Svarinskas, kaip ir dera tikram krikščioniui, pirmiausia mylėjo artimą. Jis vienu metu jautėsi saistomas dviejų: krikščioniškosios ir lietuvių tautos.

Kodėl tautinė valstybė liko neįgyvendintas pažadas? Praradus tikėjimą Dievu, visi kiti tikėjimai silpsta. Kai lietuvis dabar kuo nors tiki, tai netiki, kad tiki, o jeigu netiki, tai netiki, kad netiki. Gyvename ne tik anapus gėrio ir blogio, kaip sakė Frydrichas Nyčė, gyvename anapus Alfonso Svarinsko.