Michael Hichborn. Habemus papam!
Vakar po pietų (bent jau JAV) Katalikų Bažnyčiai ir visam pasauliui buvo pristatytas pirmasis iš Jungtinių Amerikos Valstijų kilęs popiežius...
Šis paprastas gestas smarkiai skyrėsi nuo to, kaip prieš dvylika metų buvo atsisakyta tradicijų popiežiui Pranciškui išeinant apsivlkus paprasta balta sutana ir mostelėjus ranka tariant „buonasera“. Pranciškaus pontifikato tikrai neįmanoma pagražinti, tai buvo tamsus gilios moralinės sumaišties laikotarpis, paženklintas baimės ir priespaudos, todėl naujojo pontifikato pradžia yra atgaivinanti. Turime ir pagrindo nerimauti. Tačiau net ir atsižvelgiant į nerimą keliančius dalykus, kuriais ruošiuosi su jumis pasidalyti, yra priežasčių vilčiai. Pirmiausia pateiksiu jums nerimą keliančią informaciją, kurią radau, o paskui pasidalysiu su jumis, kodėl turėtume išlikti optimistai.
Kardinolas Robertas Francis Prevostas užaugo Čikagos priemiestyje. Jaunystėje jis buvo ministrantas, o kadangi Naujosios Mišios buvo įvestos tik 1969 ar 1970 m., labai tikėtina, kad jis patarnaudavo tradicinėse Mišiose. 1977 m. jis įgijo bakalauro laipsnį Villanovos universitete, kuris dabar garsėja savo eretiškomis pažiūromis, tačiau dar didesnį nerimą kelia Katalikų Teologijos Sąjungoje - marksizmo ir erezijų liūne - įgytas teologijos magistro laipsnis. Pasakyti, kad jo, kaip naujojo popiežiaus, vardo paminėjimas man buvo smūgis į paširdžius, būtų per maža. Tačiau įveikęs pirminį šoką ir pasidomėjęs tuo, ką pavyko rasti, pamačiau tiek pat vilties spindulių, kiek ir nerimą keliančių ženklų.
Perskaičiau kardinolo Prevosto tviterio žinutes nuo 2012 m. ir iš to, ką pamačiau, galiu padaryti išvadą, kad būtent to galėtume tikėtis iš USCCB [JAV vyskupų konferencijos - vert.] hierarcho. Jo socialiniuose tinkluose jau seniai skelbiamos tvirtos, už gyvybę pasisakančios žinutės, tačiau jis taip pat yra paskelbęs nemažai pranešimų, propaguojančių nesąmones apie klimato kaitą. Per 2020 m. karantinus jis vadovavo eucharistinei procesijai, nešdamas monstranciją Peru gatvėmis. Jis smerkė „rasizmą“, susijusį su incidentu, kuriame dalyvavo George'as Floydas, pareiškė nepritariantis mirties bausmei, griežtai pasisako prieš Trumpo administracijos politiką, nukreiptą prieš nelegalią imigraciją, ir reguliariai perskelbia kairiuosius šaltinius.
Visais atžvilgiais šio profilio kandidatas visam pasauliui atrodo esąs faktiškai Pranciškus 2.0. Tačiau dabar yra patvirtintų pranešimų, kad prieš konklavą kardinolas Prevost buvo pastebėtas įeinantis į kardinolo Burke'o rezidenciją privačiam susitikimui. Nežinome, ką jie aptarinėjo, bet kad ir kas tai buvo, dėl to kardinolas Burke'as padarė gana mandagų pareiškimą apie popiežiaus Leono XIV išrinkimą. Kardinolas Burke'as rašė:
„Prašau kartu su manimi padėkoti mūsų Viešpačiui už popiežiaus Leono XIV, šventojo Petro įpėdinio, išrinkimą viso pasaulio Bažnyčios ganytoju. Gvadalupės Dievo Motinos šventovė La Crosse turi ypač stiprų ryšį su Romos popiežiumi, ypač dėl savo priklausomybės Popiežiškajai Švč. Mergelės Madžiorės bazilikai. Raginu visus piligrimus ir šventovės draugus karštai melstis už popiežių Leoną XIV, kad mūsų Viešpats, užtariant Gvadalupės Dievo Motinai, šventajam apaštalui Petrui ir popiežiui šventajam Leonui Didžiajam, suteiktų jam gausios išminties, stiprybės ir drąsos atlikti viską, ko mūsų Viešpats iš jo prašo šiais neramiais laikais. Tegul Dievas laimina popiežių Leoną ir suteikia jam ilgų gyvenimo metų. Viva il Papa!“
Kardinolas Robertas Sarah išreiškė savo džiugesį sakydamas: „Didelis džiaugsmas! Tegul Dievas gausiai laimina popiežių Leoną XIV! Karštai meldžiamės!“
Be to, pirmosios popiežiaus Leono XIV Mišios buvo lotynų kalba, jose netrūko smilkalų, grigališkojo choralo, tradicinio stiliaus drabužių, jis nešė tradicinę popiežiaus ferulą (Šventojo Tėvo pastoracinę lazdą). Taip pat kalbama - dabar jau iš kelių šaltinių - kad jis turėjo vienintelį popiežiaus Pranciškaus indultą kalbėti tradicines lotyniškas Mišias Romoje po Traditionis Custodes įvedimo.
Tai tvirti vilties ženklai ir paskata mums su dideliu užsidegimu ir uolumu melstis už Šventąjį Tėvą. Bažnyčia turi ilgą istoriją popiežių, kurie į valdžią atėjo turėdami kankinančią praeitį. Pavyzdžiui, popiežius Vigilijus beveik devynis mėnesius buvo antipopiežius, kol iš tiesų tapo tikruoju popiežiumi. Jį į sostą pasodino imperatorienė Teodora, kuri įkalino tikrąjį, gyvą popiežių Silverijų. Teodora buvo eretikė monofizitė, norėjusi, kad monofizitizmas būtų įtvirtintas kaip tikėjimo doktrina, ir Vigilijus jai pažadėjo tai padaryti, jei ji padės jam tapti popiežiumi. Nuvertęs ir įkalinęs Silverijų, Vigilijus laiką leido užsitikrindamas valdžią ir įtikinėdamas likusią Bažnyčią, kad jis yra popiežius, tačiau, kai Silverijus mirė, Vigilijus buvo paskelbtas popiežiumi, o beveik iškart po to parašė Teodorai, kad negali padaryti to, ką buvo jai pažadėjęs.
Popiežius Pijus IX buvo išrinktas popiežiumi 1846 m., kai jam buvo vos 54 metai. Buvo ne tik plačiai paplitusi nuomonė, kad jis yra masonas, bet ir tai, kad išrinkus kardinolą Mastai Ferretti (tapusį popiežiumi Pijumi IX) buvo tikima, jog jis Bažnyčioje pradės liberalizmo laikotarpį. Tiems, kuriuos gali šokiruoti teiginys, kad popiežius Pijus IX galėjo būti masonas, 1874 m. leidinyje „Masonų balsas“ (The Voice of Masonry) rašoma:
„Praėjusių metų kovo 27 d. Palermo (Italija) masonų Didžiosios ložės Škotijos rytų apeigų pusmetiniame susirinkime popiežius Pijus IX buvo ekskomunikuotas iš Ordino. Pašalinimo dekretas buvo paskelbtas oficialiame Kelno (Vokietija) masonų laikraštyje, o prieš jį pateiktas ložės, kurioje jis buvo įšventintas, protokolas:
„Žmogus, vardu Mastai Ferretti, priėmęs masonerijos krikštą ir iškilmingai pasižadėjęs meilę bei draugystę, o vėliau karūnuotas popiežiumi ir karaliumi, pasivadinęs Pio Nino, dabar prakeikė savo buvusius brolius ir ekskomunikavo visus masonų ordino narius. Todėl minėtasis Mastai Ferretti šiuo metu Rytų Didžiosios ložės Palerme dekretu pašalinamas iš Ordino už melagingus parodymus“.
Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne (masonai yra melagiai), faktas lieka faktu, kad iš tiesų sklandė gandai, jog jis buvo masonų ložės narys, taip skatindami tikėjimą, kad Bažnyčioje jis vadovausis liberaliais principais. Tačiau popiežius Pijus IX ne tik palaikė ir aiškino masonams taikomą Bažnyčios pasmerkimą ir ekskomunikavimą, bet ir paskelbė vienus griežčiausių liberalizmo, moralinio reliatyvizmo, sekuliarizmo ir švietėjiško mąstymo pasmerkimus aukščiausio Bažnyčios autoriteto lūpomis.
Jei visus dalykus vertintume vienodai, to, ką matėme kardinolo Prevosto asmeniniame ir dvasiniame vystymesi bei įrašuose socialinėje žiniasklaidoje, pakaktų, kad kiekvienam susidarytų įspūdis, jog jis yra tokių pat centro kairiųjų pažiūrų, kaip ir bet kuris kitas USCCB vyskupas. Tačiau ne viskas yra vienoda, ir popiežiaus pareigų malonė daro didžiulę įtaką žmogui, stovinčiam prie Bažnyčios vairo. Vienas plius Dievas yra dauguma.
Įtariu, kad kardinolas Prevostas pasirinko „Leono“ vardą, norėdamas parodyti savo ketinimą toliau siekti „socialinio teisingumo“ - popiežiaus Leono XIII sukurtos ir išpopuliarintos frazės. Tačiau vardo pakeitimas turi realų poveikį. Tai, kad jis pasirinko vardą „Leonas“, labai gali būti ženklinanti malonė. Maldą į šventąjį Mykolą Arkangelą Leonas XIII sukūrė išgirdęs velnio pokalbį su mūsų Viešpačiu, kuriame jis prašė laiko ir galios sunaikinti Bažnyčią. Popiežius Leonas XIV buvo išrinktas per šventojo Mykolo apsireiškimo Gargane šventę, kai šventasis Mykolas asmeniškai gynė sipontiečius ir benevetiečius nuo įsiveržusių pagonių neapoliečių. Be to, 1962 m. mišiole gegužės 8 d. nurodyta kaip Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, Mišios, ir žinote ką? Popiežius Leonas XIII 1894 m. rugsėjo 8 d. enciklikoje Octobri Mense rašė:
„Užtarimo prašymas Marijai maldoje kyla iš tos pareigos, kurią ji nuolat atlieka prie Dievo sosto kaip dieviškųjų malonių Tarpininkė."
Jau daugiau nei šimtmetį Dievo Motina meldžia mus melstis už popiežių! Nieko gero negalime tikėtis iš ganytojo, kuris badauja apleistas savo avių. Privalome melstis už popiežių, kad jis turėtų jėgų ir tarnystės malonės valdyti Petro laivą, kurio keleiviai esame VISI, per audringus šio pavojingo pasaulio vandenis. Visi įsipareigokime kasdieniame rožančiuje melstis už popiežių Leoną XIV, prašydami Dievo Motinos Nugalėtojos, visų malonių Tarpininkės, suteikti jam jėgų ir drąsos ištiesinti laivą ir vesti mus taip, kaip nori mūsų Viešpats.
Šaltinis: Katalikutradicija.lt
Rašyti komentarą