Leonas XIV – kas jis? Išsami apžvalga
Katalikiškos svetainės Rorate caeli parengta apžvalga. Robertas Pranciškus Prevostas tapo popiežiumi Leonu XIV. Iki 2025 m. gegužės 8 d. dau...
Katalikiškos svetainės Rorate caeli parengta apžvalga.
Norint visapusiškai suprasti mūsų naująjį popiežių, būtų naudinga pasidomėti jo ankstesniais pareiškimais, veiksmais ir bendra karjera, pradedant nuo pastarojo meto iškilimo Romoje.
Meteorinis iškilimas
Saujelė puikių analitikų vis dėlto žinojo, kad reikia sekti Prevostą ir priskirti jį prie galimų kandidatų, nors kardinolu jis tapo mažiau nei prieš dvejus metus, netrukus po to, kai buvo paskirtas naujuoju Vyskupų dikasterijos prefektu. Iki 2023 m. apie jį beveik niekas nebuvo girdėjęs. Tada Pranciškus netikėtai paskyrė jį naujuoju prefektu, pakeisdamas Marcą Ouellet, kuris šias pareigas ėjo nuo 2010 m., kai jį paskyrė popiežius Benediktas XVI.
Pats Ouellet iš pradžių buvo nuosaikus „konservatorius“ ir buvo vienas iš nedaugelio tokių prelatų, kurie, valdant Pranciškui, sugebėjo ilgai išlikti pareigose. Nepaisant tokio „dosnaus“ elgesio, Pranciškus palaipsniui sumenkino jo „de facto“ autoritetą, 2013 m. pabaigoje naujuoju sekretoriumi paskirdamas savo lojalistą brazilą Ilsoną de Jesusą Montanari, kuris buvo Pranciškaus atstovas, turintis pernelyg didelę įtaką.
Šaltiniai nurodė, kad Pranciškus ne vienus metus norėjo, kad Montanari taptų naujuoju prefektu, tačiau jis pats nenorėjo šių pareigų. Taigi Prevostas nebuvo pirmasis, o galbūt net ne antrasis ar trečiasis Pranciškaus pasirinkimas tapti naujuoju prefektu (kalbėta, kad tas pats pasakytina ir apie Fernandezą kaip naująjį Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektą), nes informuoti asmenys prasitarė, kad į šį postą buvo svarstomas Cupichas ir galbūt net McElroy'us.
Montanari liko sekretoriumi ir, kaip kalbama, turėjo pernelyg didelę įtaką. Be to, Pranciškaus sąjungininkai amerikiečiai ir toliau apeidavo popiežiaus nuncijų JAV, kad radikalių vyskupų paaukštinimą stumtų tiesiai per Pranciškų.
Todėl keista, kad Prevostas kaltinamas dėl McElroy'aus paskyrimo į Vašingtoną, nors už tai įnirtingai lobino liberalūs kardinolai Cupichas ir Tobinas. Jei Prevostas būtų buvęs radikalus progresyvistas, argi jis nebūtų siekęs tokių paaukštinimų be jokio Cupicho susitikimo su Pranciškumi?
Atrodo akivaizdu, kad Prevostas buvo paaukštintas paskutiniame Pranciškaus pontifikato etape, kai įvairūs įtakingi prelatai kovojo dėl įtakos, o jis elgėsi kukliai ir profesionaliai. Kai Pranciškus laikinai atsigavo, kai buvo išrašytas iš ligoninės ir galėjo tik retkarčiais susitikti su tokiais prelatais kaip Prevostas, o ne su Cupichu, į JAV buvo paskirti du nauji arkivyskupai (McKnightas ir McGovernas), kurie abu yra veikiau nuosaikiai konservatyvaus, o ne modernistinio profilio.
Panašiai buvo pradėtas persekioti už tradicines apeigas pasisakantis prancūzų vyskupas Dominique Rey iš Fréjus-Toulon vyskupijos, kurį palaikė Ouellet ir kurį stūmė lauk kai kurie priešiškai nusiteikę prancūzų vyskupai bei Parolinas. Prevostas paveldėjo šią problemą.
Galiausiai vyskupo Stricklando atleidimas, prasidėjęs nuo apaštališkosios vizitacijos 2023 m. birželį, yra ginčytinas vienintelis pavyzdys, kai Prevostas galėjo atlikti svarbų vaidmenį. Šaltiniai nesutaria, ar vizitaciją nurodė surengti popiežius Pranciškus, ar Prevostas, tačiau Prevostas greičiausiai neturėjo didelio pasirinkimo, nes savo pareigose jis buvo visai šviežias, o Stricklandas Twitteryje kartais griežtai kritikuodavo popiežių Pranciškų. Pats Stricklandas atrodo gana patenkintas Prevosto išrinkimu.
Keistas rėmėjų aljansas
Teigiama, kad popiežius Leonas XIV buvo išrinktas dėl stiprios konservatyviojo bloko, konkrečiai kardinolo Dolano, paramos, nors jis taip pat buvo susitikęs su kardinolu Burke'u rengiantis konklavai (Corriere della Sera žurnalistas jį asmeniškai matė prie Burke'o buto). Tačiau tai liko palyginti paslėpta nuo išorinio pasaulio. Iš pradžių sklandė gandai, kad jo kandidatūrą stumia skandalingasis kardinolas Maradiaga iš Hondūro, tačiau paskui Maradiaga anksčiau laiko pasitraukė. Buvo teigiama, kad jis nusivylė tuo, jog dešimtys popiežiaus Pranciškaus paskirtų kardinolų išdavė mirusį popiežių.
Toliau buvo teigiama, kad Prevostą rėmė ir radikalus modernistas Cupichas, ir nuosaikus konservatorius Pierre'as. Šis keistas paramos derinys puikiai iliustruoja paslaptingą Prevosto profilį.
Nors pastaruosius kelerius metus Pierre'as buvo vertinamas kaip antitradicionalistas, iš tikrųjų jis yra konservatorius, pasisakantis prieš kontracepciją, homoseksualų civilines sąjungas, dvasininkų dalyvavimą kairiojoje politikoje ir liberalių vyskupų skyrimą. Nuncijaus JAV pareigas jis pradėjo eiti 2016 m. ir mažiausiai penkerius metus nerodė jokio priešiškumo tradicinėms apeigoms. Net ir išleidus Traditionis Custodes, jis nebuvo pirmasis, kuris griežtai užtikrino jos vykdymą, o 2022 m. pabaigoje buvo prispaustas veikti Romos vardu ir imtis įgyvendinti tradicines apeigas varžantį Traditionis Custodes.
Pierre'as ir Cupichas buvo nuoseklūs oponentai, ypač dėl amerikiečių vyskupų skyrimo, tačiau abu prelatai palaikė Prevostą, galbūt dėl to, kad jis buvęs jų abiejų kolega, su kuriuo jie abu gerai dirbo.
Nuostatos būnant prefektu
Būdamas prefektu, Prevostas neatskleidė savo kortų ir davė tik kelis interviu, iš kurių buvo galima susidaryti tik paviršutinišką nuomonę apie šį žmogų. Jis atrodė kaip žmogus, palaikantis reformų tęstinumą. Kitaip nei Fernandezas (buvęs Šventosios Oficijos prefektas), jis aiškiai dirbo pagal nusistovėjusią tvarką ir remdamasis konsensusu, konsultuodamasis su kitais plenarinės sesijos nariais. Pranciškus, prieš paskirdamas Prevostą prefektu, jau buvo paskyręs tris moteris dikasterijos narėmis. Prevostas kiek sumenkino jų vaidmenį.
Kalbant apie didesnį pasauliečių dalyvavimą skiriant vyskupus, jis aiškiai pasisakė prieš tikrą demokratizaciją ir palaikė tradicinį nuncijų vaidmenį, kai jie, prieš teikdami rekomendacijas, tik konsultuojasi su tikinčiaisiais.
Jo pateiktas vyskupų pareigybių aprašas papiktino kai kuriuos konservatorius, nes juo jis aiškiai bandė prisitaikyti prie naujojo Pranciškaus status quo, tačiau jis neneigė, kad vyskupai turi palaikyti doktriną, tik pabrėžė, kad Kristaus meilės pristatymas yra dar svarbesnis:
„Dažnai esame susirūpinę mokyti doktrinos, kaip gyventi tikėjimu, tačiau rizikuojame pamiršti, kad mūsų pirmoji užduotis – mokyti, ką reiškia pažinti Jėzų Kristų ir liudyti savo artumą Viešpačiui. Tai yra svarbiausia: perteikti tikėjimo grožį, Jėzaus pažinimo grožį ir džiaugsmą. Tai reiškia, kad mes patys tuo gyvename ir dalijamės šia patirtimi.“
Tiesa, jis atvirai atmetė raginimus įšventinti moteris į diakones ir kuniges. Dėl karštų diskusijų dėl doktrininės galios nacionalinėms vyskupų konferencijoms per 2024 m. Sinodo dėl sinodiškumo baigiamąjį etapą jis pasisakė nuosaikiai ir atsargiai:
„Kiekviena vyskupų konferencija turi turėti tam tikrą autoritetą, kad galėtų pasakyti: „Kaip mes tai [doktriną] suprasime konkrečioje tikrovėje, kurioje gyvename? Tai nereiškia, kad vyskupų konferencijos ketina atmesti popiežiaus mokymo autoritetą, bet ketina jį taikyti unikaliame kontekste, kuriame gyvena.“
„Visas sinodalumo supratimas nėra tai, kad staiga Bažnyčioje bus visiškai demokratiškas, susirinkimų stiliaus valdžios įgyvendinimo būdas.“
„Petro įpėdinio – Romos vyskupo, popiežiaus – primatas yra tai, kas leidžia Bažnyčiai ir toliau labai konkrečiai gyventi bendrystėje.“
„Sinodalumas gali daryti didelę įtaką tam, kaip mes gyvename Bažnyčioje, tačiau jis tikrai nieko neatima iš to, ką vadiname primatu.“
Jis netgi bandė išsklaidyti painiavą dėl galimų radikalesnių pasiūlymų (kuriuos atmetė), pabrėždamas, kad pirminiame tekste kalbama apie „tam tikrą doktrininę valdžią“ vyskupų konferencijoms, o ne apie absoliučią doktrininės valdžios formą.
Ironiška, bet kaip pavyzdį jis pateikė ne Belgijos vyskupų maldas už homoseksualius santykius ar įvairų Amoris Laetitia taikymą, o Afrikos atsisakymą įgyvendinti Fiducia Supplicans (tiek Pranciškus, tiek Fernandezas norėjo, kad įgaliojimai dėl šio dokumento būtų palikti atskiriems Afrikos vyskupams).
Pranciškaus mokymą apie migrantus jis interpretavo niuansuotai ir pripažino, kad dėl jų atvykimo į įvairias šalis kyla problemų, tačiau reikia ieškoti humaniško sprendimo.
Taip pat teigiama, kad jis būtų pritaręs, jog Pranciškus leistų priimti Komuniją antrą kartą susituokusiems išsiskyrusiems. Atrodo, kad šis teiginys prasidėjo nuo Kardinolų kolegijos ataskaitos ir EWTN citatos, tačiau toliau nėra pagrįstas jokiais šaltiniais, konkrečiomis citatomis ir net nenurodoma, kada ir kaip Prevostas turėjo tam pritarti. Nėra žinoma, kad būdamas Peru vyskupu jis būtų pasinaudojęs Amoris Laetitia ir leidęs išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems priimti Komuniją. Kai jis tapo prefektu, ši kontroversija buvo nurimusi jau maždaug penkerius metus.
Jis taip pat užėmė Ouellet vietą bendradarbiaudamas su Parolinu ir Ladaria dar viename bandyme mėginti sustabdyti Vokietijos sinodo kelią 2023 m. liepą. Po to, kai Fernandezas pakeitė Ladariją, atrodo, kad kovoje su Vokietijos vyskupais buvo trumpas sąstingis, trukęs iki 2024 m. pradžios, kai Fernandezas buvo diskredituotas dėl prieš Fiducia Supplicans nukreiptos reakcijos.
Galiausiai iš įvairių šaltinių buvo daug gandų, kad jis dažnai aukodavo Tradicines Mišias, net ir po Traditionis Custodes. Ši informacija iki šiol nepasitvirtino (jei ji bus iš visiškai patikimo šaltinio, Rorate ją paskelbs – kol kas apie tai informacijos nėra).
Gilesnis kontekstas
Iš Čikagos kilęs italų, prancūzų, ispanų ir Luizianos kreolų kilmės Prevostas aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo augustijonu ir kunigu, 1984 m. įgijo kanonų teisės licenciato, o 1987 m. – kanonų teisės daktaro laipsnį, kaip misionierius išvyko į Peru ir 1985-1986 m. ėjo Chulukano teritorinės prelatūros kanclerio pareigas, paskui išvyko iš Peru ir ėjo pašaukimų ir misijų direktoriaus pareigas Gerojo Patarimo Motinos augustinų provincijoje (JAV Vidurio Vakarai), esančioje Ilinojaus valstijoje, o galiausiai grįžo į Peru, kur daugiau kaip dešimtmetį vadovavo augustinų kunigų seminarijai Trujillo mieste, dėstė kanonų teisę vyskupijos kunigų seminarijoje, buvo studijų prefektas ir ėjo regioninio bažnytinio teismo teisėjo pareigas.
Grįžęs į JAV 1998 m. jis du kartus buvo išrinktas augustinijonų vadovu ir šias pareigas ėjo nuo 2001 iki 2013 m. 2012 m. dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamame sinode Romoje, kritiškai pasisakė dėl sekuliarios, antikatalikiškos šiuolaikinės žiniasklaidos ir jos propaguojamų abortų, eutanazijos bei homoseksualumo. Jis atvirai kritikavo tiek homoseksualų gyvenimo būdą, tiek vadinamąsias homoseksualias šeimas. Atrodo, kad artimiausias dvasinis intelektualinis įkvėpėjas buvo šventasis Augustinas ir konservatyvusis kardinolas Prosperas Grechas.
2014 m. popiežius Pranciškus jį paskyrė Čiklajo vyskupu Peru (prieš tai jis du kartus atsisakė). Jis dirbo pakankamai gerai, todėl galiausiai buvo išrinktas Peru vyskupų konferencijos pirmininko pavaduotoju.
Įžvalgos iš „Twitter“
Tuo tarpu 2011 m. jis taip pat susikūrė „Twitter“ paskyrą, kuria galiausiai naudojosi gana retai. Jis daugiausia sekė Vaticannews ir panašius kanalus, susijusius su Vatikanu ir augustinais. Du katalikiški naujienų kanalai, kuriuos jis sekė, buvo Cruxnow ir EWTN (keliomis kalbomis). Jis taip pat sekė savo du amerikiečių kolegas Vyskupų dikasterijoje – Cupichą ir Tobiną, bet ne kitus pažangius prelatus (galbūt išskyrus Scicluna, kuris daugiausia žinomas sprendžiant piktnaudžiavimo klausimus).
Visus 2011 ir 2012 m. jis teigiamai rašė apie susitikimus su popiežiumi Benediktu XVI, arkivyskupu Chaputu ir su augustinų ordinu susijusius reikalus.
Net ir išrinkus Pranciškų, jo tonas visiškai nepasikeitė nei 2013, nei 2014 metais. Jis perskelbė kardinolo Scola, konservatyvaus konklavos dalyvio 2013 m., įrašus, taip pat dalykus, susijusius su popiežiumi emeritu Benediktu XVI, ir rašė apie kardinolą George'ą. Būdamas kilęs iš Čikagos, Prevostas ne kartą buvo susitikęs su George'u ir atrodė jam gana artimas, ypač paskutiniaisiais metais. Jis net paskelbė George'o, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje, gimtadienio nuotrauką.
Jo „Twitter“ žinutės rodo nuoseklią už gyvybę pasisakančią poziciją, atmetant abortus, eutanaziją ir dirbtinę kontracepciją, įskaitant Obamos administracijos kontracepcijos mandatą.
Jis taip pat persiuntė Peru vyskupų konferencijos pranešimus, kuriuose kritikavo genderizmo ideologiją ir dar kartą patvirtino, kad šeimą sudaro tėvas, motina ir jų vaikai. Vienintelis jo „Twitter“ įrašas apie ginčą dėl Amoris Laetitia buvo straipsnis iš Catholic News Service, kuriame cituojamas kardinolas Schonbörnas, teigiantis, kad Amoris Laetitia išplėtė Bažnyčios doktriną, bet jos nepakeitė – tai paaiškinimas, trumpam išpopuliarėjęs tarp popiežiaus teisintojų ir nuosaikiųjų konservatorių.
Kai jis skelbdavo informaciją apie migrantus ar antirasizmą, dažnai tai būdavo konservatyviųjų prelatų, tokių kaip kardinolas DiNardo ar arkivyskupas Gomezas, straipsniai. Prevostas pradėjo perskelbinėti Cupicho įrašus tik 2016 m. pabaigoje ir net ir tada iš pradžių gana epizodiškai. Prieš 2016 m. prezidento rinkimus jis perskelbė tik vieną kritišką žinutę apie Trumpą, ir tai buvo kardinolo Dolano žinutė.
Jis perskelbė EWTN pranešimą, kuriame teigta, kad Hillary Clinton pralaimėjimą rinkimuose lėmė už gyvybę pasisakančių rinkėjų ignoravimas.
Taip pat kartą 2017 m. perpublikavo Jameso Martino įrašą, kai šis išreiškė paramą Sirijos pabėgėliams.
Jis taip pat perskelbė įrašą, kuriame buvo cituojama kardinolo Mullerio kritika genderizmo ideologijai.
Vienintelis pastebimas pokytis buvo tas, kad jis palaipsniui rašė daugiau pranešimų, susijusių su aplinka, migrantais ir pagalba vargšams, nors vis dar rašė ir apie gyvybę bei šeimą ginančius klausimus. Galiausiai jis taip pat paragino nutraukti mirties bausmę, nors ir nevadino jos neleistina jokiomis sąlygomis.
Apibendrintas vertinimas
Apskritai jis atrodo aiškiai ortodoksiškas abortų, eutanazijos, kontracepcijos, LGBT, vyskupų skyrimo ir moterų šventimų klausimais, o jo poziciją dėl pakartotinai susituokusių išsiskyrusiųjų komunijos ir kunigų celibato sunku tiksliai nustatyti. Taip pat atrodo, kad jis laikosi ortodoksinio supratimo, jog tikėjimas yra nekintamas, o vyskupai – tik jo tarnai. Tikroji jo pozicija migracijos klausimu taip pat atrodo nuosaiki.
Tikrieji jo išbandymai bus tokie:
*Sprendimas dėl sinodo studijų grupių ir Bažnyčios susirinkimo 2028 m. raida.
* Ortodoksiško pastoracinio atsako į poligamiją Afrikoje pasirinkimas.
*Nauji kurijos ir kardinolų paskyrimai; Bažnyčiai reikia naujo kraujo.
Pastarasis punktas yra ypač svarbus, personalas yra politika. Jei naujasis popiežius gali atkurti tvarką kurijoje, jis gali atkurti tvarką ir Bažnyčioje. Jei jis turės tinkamų bendradarbių ir sugebės sustabdyti erezijas Vokietijoje, į Bažnyčią gali sugrįžti normalumas ir galbūt tada Traditionis Custodes ir Amoris Laetitia bus arba naujai interpretuojamos, arba iš naujo taikomos ortodoksiškai, arba visai panaikintos.
Galime tik melstis ir viltis.
Rašyti komentarą