Rod Dreher. Hospico kapelionai - už europinės civilizacijos eutanaziją

Skirkite 0,6 proc. GPM Nacionaliniam susivienijimui ir 1,2 proc Pro Patria sambūriui. Parama partijai yra atskira nuo 1,2 proc., kuriuos galima skirti visuomeninėms organizacijoms.

Prieš keletą metų važiavau automobiliu su draugu prancūzu ir mūsų berniukais į kelionę iš Paryžiaus. Pradėjome kalbėtis apie politiką, ir aš pradėjau skųstis dėl Europos Sąjungos. Mano draugas mane nustebino tuo, kaip aršiai jis gynė ES ne dėl kokio nors didelio idealizmo, bet dėl vienos paprastos priežasties: ji išsaugojo taiką Europoje.

Pasak jo, kad ir kokios būtų ES problemos, dėl to, kad ji išgelbėjo Europą nuo trečio bandymo nusižudyti, verta tas problemas pakęsti. 

Ankstyvą popietę atvykus į kelionės tikslą – karių kapines Normandijoje – mano draugo argumentas buvo itin paveikus. Jis privertė mane suvokti, kaip labai skiriasi istorijos pojūtis, kai karas vyksta ne už vandenyno, o tavo paties kieme. 

ES neabejotinai suvaidino svarbų vaidmenį, galbūt pagrindinį, kad Europos tautos tapo pernelyg integruotos, kad kariautų tarpusavyje. 

Štai kodėl Europos Sąjungos katalikų vyskupai ne taip seniai paskelbė pareiškimą, skirtą ES rinkėjams per artėjančius parlamento rinkimus. Tai gana paprastas dokumentas, kuriuo siekiama paraginti rinkėjus palaikyti ES ir jos suvienytos Europos tikslus. 

Vyskupai pasakė: „Mes žinome, kad Europos Sąjunga nėra tobula ir kad daugelis jos politinių ir teisinių pasiūlymų neatitinka krikščioniškųjų vertybių ir daugelio žmonių lūkesčių, tačiau tikime, kad esame pašaukti prisidėti prie jos kūrimo ir tobulinimo, pasitelkdami demokratijos teikiamas priemones.“

Šis nuobodus pareiškimas įgauna griežtų bruožų, kai pagalvojame, kokių politinių partijų vyskupai ragina rinkėjus nesirinkti: nacionalkonservatyviųjų partijų – tai bendras terminas, apimantis nacionalistus, populistus ir suverenistus.

Tai beprotiška. Europai grėsmę kelia ne nacionalkonservatoriai. Grėsmę kelia status quo, kurį remia šie Bažnyčios atstovai. 

Kaip žinome, trys iš keturių Europos Sąjungos įkūrėjų buvo iškilūs katalikų valstybės veikėjai. Robertas Šumanas iš Prancūzijos, Konradas Adenaueris iš Vokietijos ir italas Alčidė de Gasparis buvo milžinai ir ištikimi Bažnyčios sūnūs. Jie svajojo apie krikščioniškosios demokratijos suvienytą Europą. Savo knygoje „Už Europą“ R. Šumanas rašė: „Demokratija už savo egzistavimą skolinga krikščionybei. Ji gimė tą dieną, kai žmogus buvo pašauktas šiame laikiname gyvenime suvokti kiekvieno žmogaus orumą, jo asmeninę laisvę, gerbiant kiekvieno teises ir praktikuojant brolišką meilę visiems. Niekada iki Kristaus tokios idėjos nebuvo suformuluotos.“

Tačiau Šumanas, kurio šventumo byla jau pradėta, taip pat rašė: „Demokratija bus krikščioniška arba jos nebus. Nekrikščioniška demokratija yra karikatūra, kuri nugrimzta į tironiją arba anarchiją.“

Kai Šumanas, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, 1950 m. paskelbė savo garsiąją deklaraciją, kurioje siūlė sukurti suvienytą Europą, jis kalbėjo žemynui, kuris vis dar buvo atpažįstamai krikščioniškas. Deja, Europos krikščionybės žlugimas pokario pasaulyje yra liūdna istorija, kurią čia vargu ar reikia detalizuoti. Prieš kelerius metus katalikų sociologo Stepheno Bullivanto paskelbtų tyrimų duomenimis, „krikščionybė kaip standartas, kaip norma, išnyko ir tikriausiai išnyks visam laikui – arba bent jau artimiausiems 100 metų“.

Tai ne Europos Sąjungos kaltė. Vis dėlto ES ir atspindi Europos krikščionybės žlugimą, ir jį greitina. Baisi istorijos ironija, kad Europos projektas, pradėtas pirmiausia tikinčių katalikų valstybininkų, dabar tapo pagrindiniu Europos krikščionybės likučių priešininku. 

Pažvelkime, pavyzdžiui, į gyvybės šventumą. Šio mėnesio pradžioje Europos Parlamentas balsavo už tai, kad abortai būtų įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją. Balsavimas buvo daugiausia simbolinis, tačiau jis aiškiai rodo, kur ES valdančioji klasė nori vesti visą Sąjungą.

Kalbant konkrečiau, praėjusiais metais Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Lenkijoje galiojantis eugeninių abortų draudimas, priimtas konstitucinio teismo sprendimu, pažeidžia Lenkijos moterų žmogaus teises. Žmogaus teisių teismas teigė, kad Lenkijos teismų reformos sukėlė didelių abejonių dėl draudimo teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, Europos Parlamentas kreipėsi į Europos Komisiją, prašydamas taikyti „teisinės valstybės“ mechanizmą ir sustabdyti mokėjimus Lenkijai, kol ji legalizuos abortus. 

Tikėtina, kad panašių dalykų, taip pat ir susijusių su eutanazija, bus ir daugiau. Ko Europos abortų ir eutanazijos šalininkai negali pasiekti politiškai, jie sieks pasiekti administracine ES piniginės galia Briuselyje. Kodėl vyskupai remia šią barbarišką sistemą?

Taip pat apsvarstykite ES elito antikrikščioniškas pažiūras į santuokos, šeimos ir net žmogaus asmens reikšmę lyties atžvilgiu. 2022 m. Europos Komisija perdavė Vengriją Europos Teisingumo Teismui dėl įstatymo, skirto apsaugoti Vengrijos vaikus ir nepilnamečius nuo LGBT medžiagos mokyklose ir žiniasklaidoje. ES valdančioji klasė tradicinį krikščionišką Vengrijos požiūrį į santuoką, šeimą ir seksualinę moralę laiko anatema. 

Briuselis nesustos, kol vengrų vaikai neturės galimybės būti išauklėti, kaip ir kiti apsišvietę Europos vaikai. Dar kartą: kodėl vyskupai remia šią barbarišką sistemą?

Tiek gyvybės šventumo, tiek santuokos ir lytiškumo klausimais ES politika akivaizdžiai pažeidžia Bažnyčios mokymą. Tačiau didžiausia grėsmė Europos išlikimui yra ta, kurioje Bažnyčia yra toje pačioje pusėje kaip ir ES elitas: migracija.

Popiežius Pranciškus nedviprasmiškai pritaria atviroms sienoms. Praėjusį rudenį Marselyje jis bet kokią užuominą apie migracijos krizę Europoje pavadino tik „panikuojančia propaganda“. Anksčiau, kalbėdamas apie migraciją, jis sakė, kad nuodėmė yra „atsisakyti sutikti kitą“. 

Reikia būti apakintam sentimentalumo, kad nematytum, kaip migracijos krizė skaldo Europą. Atvirų durų migracijos politika pavertė Švediją Europos gaujų karų sostine. Jos vyriausybė dabar pasitelkia kariuomenę, kad bandytų atkurti tvarką ir įstatymus šioje dar visai neseniai buvusioje vienoje iš taikiausių ir stabiliausių Europos visuomenių.

Daugelis šių neasimiliuojamų migrantų yra musulmonai. Norėčiau aiškiai pasakyti: niekas niekada neturėtų niekinti kito žmogaus dėl jo religinių įsitikinimų. Tačiau šis humaniškas principas neturėtų užgožti didžiulių sunkumų, susijusių su musulmonų integracija į Europos gyvenimą. 

Nuo spalio 7 d., kai „Hamas“ įvykdė išpuolį prieš Izraelio civilius gyventojus, Europos sostinėse vyko siaubingos antisemitinės musulmonų demonstracijos. Londone ne kartą pastebėta, kad policija, greičiausiai iš baimės, nusileido neapykantą kurstančioms minioms.

Norite sužinoti vieną Europos sostinę, kuriai neteko taikstytis su šiuo islamo fanatizmu ir neapykanta žydams? Budapeštas – šalies, kuri kontroliuoja savo sienas ir neleido įsitvirtinti didelei musulmonų migrantų bendruomenei, sostinė. 

Man dažnai atrodo, kad Vengrija yra beveik vienintelė Europos šalis, kuri rimtai žiūri į savo kultūros išsaugojimą. Vengrijos vyriausybė teigia neketinanti laikytis naujojo ES migracijos pakto. Europos Parlamento debatuose dėl šio teisės akto vengrų europarlamentaras Balazsas Hidveghi teigė, kad debatai yra „apie tai, ar sugebėsime išsaugoti savo europinę tapatybę, savo gyvenimo būdą, normas, kultūrą ir tradicijas“. 

Jis teisus. Europos Sąjunga yra viršnacionalinė globalizmo, seksualinės revoliucijos, atvirų sienų ir islamizacijos priemonė. Kodėl vyskupai tai laimina? Tiesą sakant, jei Europa nori išlikti – ir ypač jei krikščionių tikėjimas nori išlikti Europoje – balsavimas už nacionalistus, populistus ir suverenistus turi būti sprendimo dalis.

Tik nedaugelis žmonių Europoje nori, kad jų šalys pasitrauktų iš ES. Tačiau būtina skubiai subalansuoti ir apriboti Briuselio ir Strasbūro galias, vykdant reformą, kuri suteiktų daugiau galių nacionalinėms valstybėms ES. 

Krikščioniškuoju požiūriu tokios tautos kaip Vengrija, kurios žmonės vis dar tiki krikščioniškąja demokratija, yra vietos, kur vis dar ginamos senosios Europos vertybės. Tiesa, vien politika negali atkurti krikščioniškojo tikėjimo Europoje. Tačiau politika gali sukurti sąlygas, kuriomis krikščioniškasis gyvenimas gali tęstis ir atgimti. 

Šiomis niūriomis Europos krikščionybei dienomis rinkėjai turėtų pripažinti tai, ko nenori katalikų vyskupai: kad politiniame fronte geriausias galimybes tikėjimui turi partijos, kurios pasisako už decentralizaciją ir gina nacionalinį suverenitetą.  

Europai reikia naujo šventojo Benedikto, naujo šventojo Bonifaco, naujo šventojo Grigaliaus Didžiojo – Europos Bažnyčios vyrų, kurie turėjo drąsos ir viziją. Priešingai, šie bažnyčios vyrai šiandien pasitenkina palaimindami antikrikščionišką sistemą, kuri veda prie to, kas, kaip perspėjo Šumanas, bus tironiška demokratijos karikatūra. 

Pokario Europos tėvai katalikai tikėjo, kad krikščioniškoji demokratinė politika gali padėti išgydyti karo sužeistą žemyną. Tačiau šiandien pernelyg daug bažnyčios vadovų pasitenkina tuo, kad yra hospiso kapelionai, laiminantys Europos civilizacijos eutanaziją.