Viktorija Ivaniušina. Apie jautrias temas ir neapykantos kalbą

Kaip bendrauti neįžeidžiant ir neįsižeidžiant? Apie ką kalbėti neverta, o apie ką būtina?  Egzistuoja nerašyta taisyklė: bendraudami/diskutu...

Kaip bendrauti neįžeidžiant ir neįsižeidžiant? Apie ką kalbėti neverta, o apie ką būtina? 

Egzistuoja nerašyta taisyklė: bendraudami/diskutuodami su mažai pažįstamais žmonėmis galime išjuokti/pašiepti idėjas, reiškinius, bet ne asmeninius kito žmogaus bruožus - išvaizdą, vardą, pavardę, amžių, asmeninio gyvenimo ypatumus, ligas. Atrodytų, jog šios taisyklės negirdėję tik mažiau išsilavinę asmenys, kuriems labai juokingai atrodo ilgaplaukis vyras su auskaru nosyje ar daugiau tatuiruočių turinti mergina. Kai kurios moterys jiems per daug išsidažiusios, kitos per mažai "prisižiūrėjusios". Jie gali juoktis iš vaikų nesusilaukusios premjerės, be galo be krašto komentuoti jos išvaizdos bruožus bei drabužius ir taip toliau, ir panašiai. Ir visgi net ir elitui priskiriami visuomenės veikėjai nepavargdami vis kuria anekdotus apie vienos seimo narės svorį ir plaukus. Tie patys, kurie apsisukę pamokslauja apie toleranciją, mobingą, neapykantos kalbą. 

Kito žmogaus išvaizdą bei kitus asmeninius bruožus aptaria tik tie žmonės, kuriems per sudėtinga kalbėti apie idėjas. Lygiai taip pat pritrūkus argumentų diskusijoje staiga įsižeidžiama dėl "tujinimo", nosinių raidžių trūkumo, lendama į pašnekovo paskyrą ieškoti "kompromituojančios" medžiagos. O juk protingiau atrodytų tiesiog nutraukę diskusiją... 

Kita problema - pastaruoju metu iki begalybės išplėsta "Neapykantos kalbos" sąvoka. Lietuvius dažnai apibrėžiame kaip pesimistus, nuolat viskuo nepatenkintus bambeklius, bet iš tikrųjų mums dar labai toli iki "woke" atstovų, kurie kasdien priverkia bent litru ašarų daugiau nei statistinis lietuvis. Juos žeidžia viskas: per daug baltaodžių filmuose, nesutikimas kurti romantiškų santykių su translyčiu asmenimi, automobilio durelių atidarymas moteriai - ir dar daug visokių absurdų, kurie nejučia atslenka ir iki mūsų. Tik pabandykite pamiršti neapibrėžtos lyties asmens susikurto įvardžio! Tik pabandykite garsiai pasvarstyti, jog translyčiai vyrai - tai biologinės moterys!

Kartais riba tarp asmeninio įžeidimo ir pasvarstymo apie tam tikrą reiškinį yra plonytė. Ar verta aptarinėti "translytės moters" išvaizdą, drabužius? Turbūt nelabai, nes tai patenka į kategoriją "skonis draugų neturi", be to, kartais tikrai gali būti laikoma asmeniniu įžeidimu. Dar daugiau: jei tik persirengimas ryškiais drabužiais iš tiesų padeda žmogui jaustis geriau - puiku, problema kaip ir išspręsta. Tai neturės jam jokių dramatiškų ir ilgalaikių pasekmių, o ir niekaip neliečia aplinkinių. Ar verta išsakyti savo nepritarimą lyties keitimo operacijoms? Tikrai taip! Tai yra ne kas kita, kaip sveikų organų pašalinimas be jokios objektyvios priežasties (nėra jokių biologiškai išreikštų indikacijų) ir sunku patikėti, kad kūno išmėsinėjimas gali padėti pagerinti žmogaus psichologinę būseną. Lygiai kaip mes stabdytume draugą, bandantį persipjauti venas, taip mes galime jausti pareigą atkalbėti draugus ar bendrapiliečius nuo šio tokio drastiško žingsnio. Tik vėlgi išsakydami savo susirūpinimą ir pažiūras turėtume vengti asmeniško užsipuolimo, patyčių. 

Ar normalu prikišti poroms, pavieniams asmenims, jog jie nesusilaukė vaikų? NE, NE ir dar kartą NE. Ši tema ir šiaip yra labai jautri - yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės nesusilaukia ar pasirenka nesusilaukti vaikų ir bet kokiu atveju tai nėra aplinkinių reikalas. Ar tai reiškia, jog negalime kalbėti prieš abortus? Taip pat ne - abortas reiškia jau užsimezgusią gyvybę, tad jau per vėlu reikšti savo norus ir pageidavimus susilaukti/nesusilaukti vaikų. Nebent nėštumas yra komplikuotas, kelia grėsmę moters gyvybei arba vaisius yra stipriai apsigimęs. 

Tautybė, religija - slidžios temos, bet nebūtinai tabu. Daug ką lemia kontekstas ir kalbėtojo motyvai. Kas gi nežino bent vieno anekdoto apie lėtuosius estus arba apsukriuosius žydus? Dauguma jų yra tikrai nepiktybiški, manau, kad šių tautybių atstovai galėtų pasijuokti kartu, tačiau šiuolaikiniam išsilavinusiam žmogui neapsiverstų liežuvis pabaigti kažkada plačiai paplitusį "juokelį": "Lipo žydas kopėčiom...". Mūsų išlavėjęs takto jausmas diktuoja, kad skatinti susidorojimą su kitos tautybės atstovu - net juokais - nėra gera idėja. Ir visgi nuo fotelio lyg kokias krepšinio varžybas stebėdami karo veiksmus kitose šalyse lengvai linkime nemėgstamai "komandai" (tautybei) greitesnio išžudymo. Atrodytų, turime moralinę teisę tą daryti - jie patys pradėjo, jie patys va tiek kraupių karo nusikaltimų pridarė. Tik jei komentuotojai turėtų bent vieną artimą žmogų, priklausantį tai blogajai tautai, greičiausiai šiek tiek susimąstytų prieš dalindami dosnius ir pernelyg apibendrintus palinkėjimus visiems tautos atstovams. Kai kurie piktinasi rusų siuntinėjimu paskui karinį laivą, bet visgi būtent šis palinkėjimas yra skirtas konkrečiai kariniam laivui - taigi tiems, kurie yra įsitraukę į karą tiesiogiai arba jį palaiko. 

Daugeliu atveju sveika pačiam tikinčiajam pasijuokti iš savo religinių įsitikinimų, tačiau tikrai neverta eiti į bažnyčią pamaldų metu ir daryti ten performansus, nes tai yra tiesioginės viešos patyčios iš konkrečių į religines apeigas susirinkusių žmonių ir vargu ar tai iš tiesų juokinga. Kažin, ar labai juokinga būtų "komikams", jeigu į jų vestuvių ceremoniją netikėtai įsiveržtų grupelė pokštininkų ir imtų tyčiotis iš ceremonijos dalyvių bei svečių. 

Kitas kraštutinumas - iš begalinės baimės būti palaikytiems netolerantiškais žmonės kartais bijo garsiai pripažinti, jog kai kurios religijos ar jų atmainos palaiko moterų diskriminaciją ir netgi skatina terorizmą. Jos kelia potencialią grėsmę visuomenei, tad turėtų būti griežčiau kontroliuojamos. Pastebimas ironiškas paradoksas - žmonės nebijo daryti performansų, viešai deginti šventraščius, bet nedrįsta imtis konkrečių veiksmų užtikrinti saugumą savo pačių šalyje. 

Diskutuojant bet kokia tema yra svarbu šiek tiek atsitraukti nuo savo nuomonės, pažvelgti į situaciją iš pašnekovo perspektyvos. Gali būti, kad suvoksime klydę. Mokėjimas pripažinti klydus - stipraus žmogaus bruožas. Kitais kartais pajusime, kad gal ta mūsų nuomonė nėra tokia reikšminga - galbūt svarbiau yra tiesiog išlaikyti gerus santykius. O jeigu nuspręsime, kad tylėti negalime ir kovojimas už sveiko proto išsaugojimą mums svarbiau netgi už santykius su artimaisiais - pirmyn. Kalbėti jautriomis ar nemaloniomis temomis kartais yra gyvybiškai svarbu.

Susiję

Viktorija Ivaniušina 6450744707948944321

Rašyti komentarą

item