Jūratė Sofija Laučiūtė. Kas toliau, kai popiežius – klystantis?

Vos tik Rusija visa savo karine jėga įsiveržė į Ukrainą ir ėmė naikinti visa, kas jai po ranka pasitaikė – žmones, gyvūnus, pastatus, pasėli...

Vos tik Rusija visa savo karine jėga įsiveržė į Ukrainą ir ėmė naikinti visa, kas jai po ranka pasitaikė – žmones, gyvūnus, pastatus, pasėlius,-  kai ne tik Vakarų, bet ir viso pasaulio blaiviai mąstantys dori žmonės stojo besąlygiškai remti nuo agresoriaus kenčiančios šalies, vienas tik popiežius Pranciškus, skirtingai nei kiti autoritetingi Vakarų pasaulio lyderiai, abejojo, kad Ukraina – auka, o Putinas – agresorius. Žinantys – prisimena, o nežinantiems vaistų nėra…

Karas tęsiasi. Krikščionių pasaulis pašiurpęs iš pasibaisėjimo klausėsi, kaip Maskvos stačiatikių patriarchas laimino rusų armiją žudyti ir naikinti tuos, kuriuos dar vakar vadino „broliais slavais“. Katalikai su viltimi ir nekantrumu laukė, kada popiežius aplankys karo siaubiamą šalį, malda, gyvu žodžiu sutvirtins taikos ir ramybės gynėjų dvasią.

Tačiau popiežius, karui besitęsiant, lankė įvairiausias pasaulio katalikų bendruomenes, ne kartą beldėsi į Maskvos vartus, kad jį priimtų (bet vis nepriima), bet taip ir nerado laiko, kad atvyktų ten, kur jo labiausiai laukė – į Ukrainą. Štai ir dabar jis ruošiasi aplankyti vos tūkstantį narių turinčią Mongolijos katalikų bendruomenę, jo nestabdo nei tolimas kelias, nei įvairūs nepatogumai, o Ukrainos katalikams jis, galima sakyti, smeigė peilį į nugarą savo kalba, skirta Rusijos katalikiškajam jaunimui.

Visu kūnu, protu, širdimi ir siela pritariu ekscelencijos Sviatoslavo Ševčiuko vertinimui, kurį jis paskelbė apie popiežiaus Pranciškaus pasisakymą Rusijos katalikų jaunimui: „Žodžiai apie „didžiąją Petro Didžiojo, Jekaterinos Didžiosios Rusiją, tą imperiją – didingą, apsišvietusią, didžios kultūros ir didžio žmoniškumo šalį“ yra baisiausias imperializmo ir kraštutinio rusiškojo nacionalizmo pavyzdys“.

Manyčiau, kad mes, buvusios Rusijos imperijos pavergtų tautų palikuonys, katalikai, kartu su mūsų Katalikų Bažnyčia privalome paaiškinti popiežiui, kad taip kalbėdamas jis įžeidė ne tik kovojančios Ukrainos bei ją remiančius viso pasaulio žmones, tikinčius ir netikinčius, bet ir buvusios Rusijos imperijos bei jos įpėdinės – Sovietų Rusijos, tapusios SSSR, – aukas, nužudytas jos grobuoniškuose karuose, užkariaujant Eurazijos platybes, aukas, nukankintas „kultūringos“ imperijos kalėjimuose, aukas, „kultūringai“ mirusias iš bado ir šalčio Šiaurinės Rusijos, Sibiro, Kazachstano lageriuose.

Apmaudu, kad tas kunigas ar pasaulietis, kuris patarinėja popiežiui klausimais, susijusiais su Rusija, yra ne tik etninis rusas, bet ir aršus imperininkas, taip neapkenčiąs visų, kas ne su „matuška Rusia“, kad drįso pastatyti Popiežių į nepavydėtiną, net žeminančią padėtį, nes nepaaiškino, kad Rusijos katalikų daugumą sudaro atstovai tų tautų, kurios buvo imperinės Rusijos ujamos ir naikinamos: lenkai, lietuviai, vienas kitas latvis, Rusijoje gyvenantys katalikai užsieniečiai (ypač daug jų iš Afrikos) ir jų vaikai…

Asmeniškai pažįstu ir keletą katalikybę priėmusių žydžių iš Sankt Peterburgo, kurios irgi nedega meile carinei Rusijai, nesididžiuoja nei jos kultūra, nei kitomis „vertybėmis“. Neabejoju, kad daug Rusijos katalikų rytą vakarą meldžiasi už Putino imperijos žlugimą, už jos sunaikinimą, tad popiežiaus liaupsės imperijai juos turėjo mažų mažiausiai šokiruoti, o gal net atstumti nuo Katalikų Bažnyčios. 

Gavosi stačiai anekdotinė situacija iš sovietinės Lietuvos laikų, kai atvažiavusios į Vilnių pirmosios „atšilimo“ kregždės – mūsų tautiečiai lietuviai iš JAV, – pirmų sutiktų žmonių Vilniuje pradėjo klausinėti, ar jų neskriaudžia rusai. „Ne, ne, neskriaudžia“, – linksmai patikino šie, po to, kai vertėja iš lietuvių kalbos klausimą išvertė į jų gimtąją rusų kalbą…

Ten – anekdotas. Bet dabar – nepadori tikrovė…

Tūkstančiai katalikų mokomi, kad popiežius – Dievo vietininkas žemėje, tad sąmoningai ar nesąmoningai perkelia ant popiežiaus asmenybės ir dieviškąjį neklystamumą, ir autoritetą, kuriuo besąlygiškai pasitikima.

Deja, dabartinis popiežius – klystantis. Nuolat klystantis ir klaidinantis. Klystantis daugiau ir dažniau, nei kai kurie kiti lyderiai ar  žmonės, tikintys tuo, kad jie – netikintys… Betgi auką nuo agresoriaus, gėrį nuo blogio atskiria ir nebūdami popiežiais.

Klysti – žmogiška… Ką daro garbingi, bet suklydę žmonės? Atgailauja. Atsiprašo. Atlygina skriaudą. Beje, taip mus, katalikus, nuolat moko mūsų ganytojai, tarp kurių irgi ne vienas klystantis, net ir nusidėjėlis. Ir jie kartu su savo klystančiomis avelėmis mokosi prisipažinti, atsiprašyti, atgailauti.

Šiandien mes, teisieji ir klystantys, stiprūs ir silpni, nusidedantys, bet neabejojantys Dievo Žodžiu, laukiame, kada į mūsų, atgailaujančių chorą įsilies ir popiežiaus balsas.

Susiję

Religija 9203131838667642531
item