Jarūnė Rimavičė. Jei rūpi vaikai

www.laikmetis.lt

Noriu parašyti apie visai netyčia atrastą, labai iškalbingą neformalaus ugdymo leidinį „Vaivorykštės lobiai“, kurio pirmo leidimo viena iš sudarytojų yra LGBT bendruomenės atstovė, šiuo metu Lygių galimybių kontrolierės pareigas Lietuvoje užimanti, Seimo nario Juliaus Sabatausko duktė Birutė Sabatauskaitė.

Ši metodinė knyga labai aiškiai atskleidžia kaip apgalvotai, metodiškai, strategiškai, pasitelkiant psichologijos žinias, manipuliuojant, naudojantis vaikų atvirumu, pasitikėjimu ir geranoriškumu, pateikiant esamą realybę kaip blogį, siekiama išnaudoti vaikus, skatinant juos keisti ją į tokią, kokia būtų patogi LGBT bendruomenės atstovams. Pačių vaikų gerovė čia niekam neįdomi, jie yra tik įrankiai svetimoje kovoje.

Šis metodinis leidinys, kaip ir įvairios kitos publikacijos (kurias taip pat rekomenduoju peržvelgti), buvo išleistos Briuselyje veikiančios jaunimo organizacijos, pavadinimu „International Falcon Movement-Socialist Educational International“ (trumpinys IFM – SEI). Tarptautinis sakalų judėjimas (IFM-SEI) yra „judėjimas skirtas ĮGALINTI VAIKUS ir jaunimą aktyviai dalyvauti, KEIČIANT VISUOMENĘ bei kovojant už savo teises.“ (didžiosios raidės mano)

Šie leidimai buvo parengti remiant Europos Tarybos Europos Jaunimo Fondui.

Visiems suaugusiems žmonėms tikriausiai aišku, kodėl ši ir panašios organizacijos siekia „šviesti vaikus“. Tai jos labai aiškiai pačios įvardina savo leidžiamoje literatūroje – „Turime sugriauti tabu, kurie varžo seksualumą ir socialinės lyties tapatybes, nepaklūstančias normoms bei mesti iššūkį diskriminacijai, žmogaus teisių pažeidimams. Tik keičiant švietimą gali įvykti tokie pokyčiai.“

Tokios ir panašios organizacijos ir jų aktyvistai puikiai supranta, kad tokio lygio pokyčius jie gali padaryti tik keičiant vaikų suvokimą, kurie užaugę ir kurs mūsų pasaulį. Suaugę žmonės jau yra susiformavę, jų požiūris susiformavęs ir yra sunkiai pasiduodantis pokyčiams, tačiau vaikai yra ta socialinė grupė, kuri yra paveikiausia pokyčiui dėl savo atvirumo, geranoriškumo ir patiklumo.

Ir šitame kelyje viena didžiausių kliūčių tokiam švietimui yra vaikų tėvai. Kas taip pat yra aiškiai įvardinta minėtame leidinyje – „Dirbant su vaikų švietimu socialinės lyties ir seksualumo klausimais, vienas didžiausių trukdžių – visuomenės, tėvų ar net kolegų kylantis pasipriešinimas.“

Minėtame leidinyje yra atskiras skyrelis, skirtas pasiūlymams kaip galima įveikti tėvų, visuomenės ar kolegų pasipriešinimą, pvz. rekomenduojama susirasti sąjungininkų: „<…> prisiminkite, kad priešus įveikti daug lengviau, jei turite bendrininkų. Būkite nusiteikę išreikšti savo nuomonę ir stengtis įveikti pasipriešinimą, bet susiraskite užnugarį. Jei vieni jaučiatės nesaugiai, susiraskite bendraminčių, su kuriais galėtumėt aptarti situaciją“.

Taip pat siūloma šviesti kolegas, dirbti su išorinėmis organizacijomis, kviestis ekspertus iš šalies (pvz., socialinius darbuotojus ar labdaros organizacijų atstovus), kad tėvams kelti didesnį pasitikėjimą, pasirinkti tinkamą aplinką – geriau organizuoti stovyklą nei vakarėlį, nes „stovykloje vaikai turi daugiau laiko priimti informaciją ir pasikalbėti apie savo sunkumus, todėl grįžę namo tėvams gali sklandžiau papasakoti, ką joje nuveikė.“ Tiesa, kai perskaičiau šitą punktą apie skatinimą rinktis stovyklos formatą prisiminiau pernai garsiai nuskambėjusią istoriją apie Ligito Kernagio dukros dalyvavimą anglų kalbos stovykloje, kurioje buvo skleidžiamos LGBT bendruomenės idėjos.

Kaip dar vienas iš būdų įveikti tėvų ir visuomenės pasipriešinimą siūlomi didesni projektai prieš diskriminaciją: „Žmones mažiau gąsdina švietimas apie LGBT*IQ, jei jis pateikiamas kaip didesnio projekto prieš diskriminaciją dalis. Lytiškumo ir seksualumo klausimai puikiai tiks antidiskriminacinių užsiėmimų programoje.“

Leidinyje pateikiama informacijos kaip padaryti vaikų švietimą kuo efektyvesnį – aptariami skirtingi vaikų mokymosi stiliai (vizualinis, kinestetinis, grupinis, asmeninis, kalbinis, matematinis / loginis, muzikinis) ir tai, kad reikėtų prie skirtingų vaikų prieiti skirtingai, kad „visi ko nors išmoktų“. Taip pat siūlomi mokymai smagaus žaidimo forma.

Man, kaip mažamečio mamai, labai pavojingai ir manipuliatyviai skamba rekomendacija pirmiausia su bet kokio amžiaus vaikais sukurti pasitikėjimo atmosferą, žaidžiant pasitikėjimą tarp grupės narių skatinančius trumpus žaidimus, kurių tikslas „leisti vaikams pasijusti saugiais ir reikalingais“, nes „jie gali būti labai veiksmingi prieš pradedant kalbėti jautriomis temomis apie socialinę lytį ir seksualinę tapatybę..“

Taip pat, nemažai žaidimų yra siūloma vaikams labai ankstyvame amžiuje ir kurie yra formuojantys bei programuojantys – pvz. 6-12 m. vaikams siūlomas žaidimas „Puoštis smagu“, kurio vienas iš tikslų „paskatinti dėvėti drabužius, neskirstant jų pagal lyties stereotipus“ ir kurio metu siūloma paprašyti vaikų „pasirinkti tokią aprangą, kokios jie paprastai nevilkėtų“. Tai nėra laisvas pasirinkimas! Jau nuo 6 metų siūloma vaikus supažindinti su skirtingomis poromis ir „priminti, kad santykiai tarp tos pačios ar skirtingos socialinės lyties žmonių gali būti romantiniai.“

Nuo 6 metų siūlomas žaidimas „Romeo, Tarzanas ir Karžygys“, kurio tikslas „išryškinti socialinės lyties vaidmenis“. 6-10 m. vaikams siūloma pasakoti belytį pasakojimą ir „mesti iššūkį stereotipams, susijusiems su lyčių charakteristika“. Jau nuo 8 metų siūloma vaikams „Pamąstyti apie tai, kaip spaudoje vaizduojamas seksualumas“, „plėsti suvokimą apie skirtingas romantinių santykių formas“, „pamąstyti apie seksizmą ir heteronormatyvumą bei aptarti būdus, kaip su jais kovoti.“ Nuo 8 metų siūloma mokyti vaikus „pasipraktikuoti vartoti lytiškai neutralią kalbą“ ir t.t.

Daugelyje žaidimų vaikams siekiama perduoti idėjas, kad dabartinis požiūris į lytis, lytiškumą yra blogas, neteisingas, kad vartojama lietuvių kalbos struktūra yra netinkama, nes žodžiai turi aiškią giminę ir, kad reikia su visu tuo kovoti, lietuvių kalbą „NEUTRALIZUOTI“ bei dabartiniam vyraujančiam požiūriui į lytis, stereotipinius lyčių vaidmenis, vyraujančiai kalbai mesti iššūkius. Aš tai matau kaip siekį įvelti vaikus į savo kovą, nuteikti juos prieš vyraujančias visuomenės normas, padaryti juos savo požiūrio atstovais ir įrankiais šioje kovoje.

Kai kurių siūlomų žaidimų aprašymus įkeliu kaip paveikslėlius prie šio įrašo – labai rekomenduoju tėveliams ir seneliams peržiūrėti ko ir kaip rekomenduojama mokyti mūsų vaikus ir anūkus (visų žaidimų aprašymus galite peržiūrėti pačiame leidinyje).

Toliau pateiksiu keletą leidinio idėjas reprezentuojančių citatų, kurios aiškiai perteikia ko siekiama mokyti vaikus (kai kurie cituojami žodžiai paryškinti didžiosiomis raidėmis mano iniciatyva):

„<…> norėtume pabrėžti, kad vaikai nuo gimimo yra lytinės būtybės ir seksualinius bei romantinius santykius mokosi suprasti nuo mažų dienų.“

„Moteris ir vyras – tai socialiniai konstruktai, su savimi atsinešantys daugybę prielaidų ir lūkesčių: kaip rengtis, kaip elgtis, kaip mąstyti, kaip leisti laiką ir t. t. Vaikus REIKĖTŲ DRĄSINTI MESTI ŠIEMS LŪKESČIAMS IŠŠŪKĮ, bet tuo pačiu metu turime saugotis, kad metę iššūkį lyčių vaidmenims, vaikai galiausiai neperimtų stereotipinio priešingos lyties vaidmens.“ (prie šios citatos noriu pridėti savo ironišką pastabą, kad „smagu“, kad nors ir vienu sakiniu, bet bent paminėta priešingos lyties vaidmens perėmimo rizika, mėtant tokius „iššūkius“ vaikams).

„Svarbiausias šio metodo tikslas – kiekvienam dalyvaujančiam vaikui suteikti erdvės, kurioje galėtų apmąstyti ir apibendrinti tai, ko išmoko, užtikrinant, kad įgytos žinios bus aptartos ir dalyviai užsiėmimo nepaliks sutrikę ar turintys neigiamų minčių. Metodas siūlo dalyviams pagalvoti apie veiksmus, kurių jie galėtų imtis, siekiant užtikrinti pokyčius visuomenėje.“

„Mūsų visuomenėje dažniausiai daroma prielaida, kad žmogus heteroseksualus. Ši prielaida vadinama heteronormatyvumu – jam mes norime mesti IŠŠŪKĮ.“

„Mūsų tikslas – užtikrinti, kad vaikai SUPRAS ir PRIIMS tai, jog šeimos su laiku gali keistis ir kad kiekviena šeima yra skirtinga. Ypatingai svarbu, kad nepersistengtume ir laužydami stereotipus apie branduolinę šeimą, nekurtume stereotipo, jog nebranduolinės šeimos yra tobulos. Nėra idealių šeimų – visose būna pakilimų ir nuosmukių. Vienos šeimos yra darnesnės ir labiau puoselėjamos nei kitos, tačiau jų sandara su tuo neturi nieko bendro.“

„Kalba atspindi ir formuoja visuomenę bei jos normas.“, „Galime pasitelkti kalbą tam, kad pakeistume savo realybę“, „Galime mesti iššūkį nelygybei vartodami įtraukiančią (angl. inclusive) ir visa apimančią kalbą.“

„Vartokite lyties neapibrėžiančius žodžius, tokius kaip: vaikas (vietoj sūnus / dukra), antra pusė (vietoj vaikinas / mergina arba vyras / žmona). „Nelengva greitai pakeisti žmonių požiūrio ir kalbą, bet nesijaudinkite – besipraktikuodami priprasite.“

„Išjudinkime heteronormatyvumą Kai kalbame apie romantinius santykius ir meilę, dažniausiai turime omenyje heteroseksualius santykius. „Princo ir princesės“ konstruktas giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje, todėl paliekama labai mažai vietos gėjų, lesbiečių, biseksualių ar aseksualių žmonių poroms. Bet savo kalba galime MESTI IŠŠŪKĮ HETERONORMATYVUMUI: Naudokite lyties nepabrėžiančius žodžius, pvz., „antra pusė“, „ar žinai, ar ji turi antrą pusę?“ arba paminėkite abi galimybes: „Nežinau, ar ji turi merginą arba vaikiną.““

„<..> lietuvių kalboje nieko panašaus nėra, nes ne tik įvardžiai turi aiškią giminę, bet ir būdvardžiai, prieveiksmiai ir t. t., todėl norint įvesti neutralią lytį, reikėtų keisti visą kalbos struktūrą. Lietuvių kalbą galima „NEUTRALIZUOTI“ nebent renkantis lyties nenurodančias formas. (Pvz., vietoj „esu buvusi“ sakyti „teko būti“ arba „buvau“). Daugelyje kalbų bandoma įvesti naujus neutralius įvardžius“

Visa tai nėra laisvas vaikų pasirinkimas, tai pateikiama apgalvotai, metodiškai, strategiškai, pasitelkiant psichologijos žinias, manipuliuojant, naudojantis vaikų atvirumu, pasitikėjimu ir geranoriškumu, pateikiant esamą realybę kaip blogį ir siekiant išnaudoti vaikus keičiant ją į tokią, kokia būtų patogi LGBT bendruomenės atstovams. Pačių vaikų gerovė čia niekam neįdomi, jie yra tik įrankiai svetimoje kovoje. Moralės ir etikos atžvilgiu, tai mažų mažiausiai nemoralu. Konstituciškai pažeidžiamos tėvų teisės auginti vaikus pagal savo įsitikinimus. Nors nesu teisininkė, tačiau kol Lietuvoje dar neatšauktas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo 16 str. (ką šiuo metu mūsų Teisingumo ministrės teikimu valdančioji koalicija siekia padaryti), norėčiau tikėti, kad tai turėtų būti ir nelegalu.

Panašaus pobūdžio švietimas jau eilę metų bando brautis į Lietuvos mokyklas (įvairūs projektai neretai finansuojami užsienio fondų pinigais), o nuo šių mokslo metų jau turėtų oficialiai prasidėti „gyvenimo įgūdžių“ pamokų pavidalu (daugiau informacijos šiame A. Rusteikos neseniai pasidalintame įraše).

Mes, tėvai ir seneliai, esame tam didžiausia kliūtis, todėl, kad esame vieninteliai, kuriems iš tikrųjų rūpi mūsų vaikų ir anūkų gerovė. Daugiau niekas negali jų apginti nuo šitų bandymų jų įvelti į svetimą kovą. Ir pirmiausias mūsų ginklas – viešumas ir aktyvus domėjimasis, kas ir ko moko mūsų vaikus, aktyvus dalyvavimas mokyklų tėvų tarybose, aktyvus dalyvavimas šeimą ginančių organizacijų veiklose ir teisiniuose procesuose.

Kad jau mus įvardina kaip viena didžiausių kliūčių „šviesti“ mūsų vaikus – tai būkime ta kliūtimi tvirtai ir iki galo!