Edvardas Čiuldė. Putinaitė

Man niekados netrukdė besiiriantys prieš srovę žmonės, net jeigu jų demonstruojamos nuomonės būdavo itin trikdančios ir keistos. Kad ir kaip žiūrėtume, keistaminčiai nėra toks didelis iššūkis vaizduotei kaip keistalyčiai, apie kurių egzistavimą esame girdėję, bet niekas nežino – kas tai yra?

Kaip atrodo bent man, net ir labiausiai egzotiška nuomonė gali būti kritiškai pamatuojama ir panaudojama, keliant klusimą – o gal ir čia slypi dalelytė tiesos?

Daug didesnė bėda yra tai, kad laikui bėgant yra nuvalkiojamos, o kartais dėl pernelyg dažno kartojimo sudėvimos iki skutų didžiosios, žmogui kaip oras reikalingas tiesos. Taip dažnai atsitinka, kai svarbiausios žmonijai tiesos yra skelbiamos ypač netalentingai arba ant visuotinai pripažintų tiesų į kelią bando išjoti labai negrabus raitelis.

Neatsitiktinai vienas iš Dievo įsakymų skelbia: neminėk Dievo vardo be reikalo!

Kita vertus, jau mūsų kasdieninė patirtis kužda, kad ir moralės vardo pernelyg dažnas kartojimas, lėkštas, kaip įprasta tarp mūsų, moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu (taigi, kylančiu ne iš baimės, noro pasirodyti ar naudos siekimo) atsakomybės naštos prisiėmimu. Jeigu tau, brolyti, iš tiesų rūpi moralės reikalai, parodyk doro elgesio pavyzdį, pernelyg nesirūpindamas apie tai pranešti visam pasauliui, kaip ta kudakuojanti višta, padėjusi kiaušinį. Galimas daiktas, pabandęs tai padaryti ir geriau perpratęs, kaip galiausiai yra sunku atsikratyti savanaudiškumo kupros, prarasi norą kitus mokyti gražaus elgesio ir pamokslauti be reikalo.

Tikriausiai neatsitiktinai šventaisiais Bažnyčios pripažinti žmonės, dažniausiai viešai mušėsi į krūtinę, išpažindami savo nuodėmingumą, o mus gražaus elgesio pirmiausiai skuba pamokyti, švelniai tariant, labai neaiškūs tipeliai.

Nekvestionuojant šventos kunigų pareigos bendruomenėje ir tėvų teisės savo šeimose pamokslauti, drauge nesunku pastebėti, kad kitais atvejais pamokslavimas žemina žmogų, nes jį leidžia traktuoti kaip morališkai žemesnio rango būtybę, kurią reikia pamokyti, be to, kaip tokią kvailą būtybę, kuri nesupranta, jog daug kalbantis apie dorovę mėgėjas pakalbėti nebūtinai pats yra doras žmogus ( dažnai būna atvirkščiai).

Nesiūlau Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzche) žodžiais, kad, siekiant išgelbėti moralę, reikėtų uždrausti vartoti moralės vardą, patikėti be išlygų, tačiau turime progą dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad kartais entuziastingas svarbių dalykų profanavimas tampa ne mažesnio laipsnio naikinančia stichija nei įsimetęs erozijos užkratas.

GinkDie, nedrįsčiau net pagalvoti, kad, siekiant išgelbėti tautos idėją, reikėtų uždrausti vartoti žodį „tauta“. Tačiau drauge peršasi išvada, kad ir čia mes kažką persūdėme arba nepasūdėme, jeigu jaunimui toks diskursas tampa vis mažiau įdomus, prėskas, o tautininkų užkeikimai neretai jau yra pasitinkami su neslepiama alergija.

Tautos refleksija turėtų būti labiau reljefiška nei mes sugebėjome išpopuliarinti, ar ne? Dar niekur dorai mūsų padangėje nesigirdėjo tautos sąvokos, atitinkančios šiandienines realijas, paaiškinimo, tačiau net ir prisiekę tautininkai dėl to nejaučia trūkumo, nekvaršina sau galvos, kartodami senus užkeikimus.

Tačiau dabar pasakysiu net pačiam sau neįtikėtiną dalyką, kad tokioje nepavydėtinoje situacijoje tautos idėjai pastaruoju metu neretai gyvybingumo įpūsdavo kontroversijos, kylančios iš piktų išpuolių.

Andai tokia Nerija Putinaitė pernelyg nesivaržė, bandydama įtikinti visuomenę, kad Jonas Basanavičius buvo psichinis ligonis. Tai, žinoma, nesąmonė, tačiau tokia štai nesąmonė, tuo metu, regis, turėjo pozityvią reikšmę, nes skaudžiai pašiaušė žmonių nuomones ir išprovokavo priešingą reakciją nei buvo suplanavusi dezinformacijos pranešėja.

Taip Putinaitė, kaip atrodo, anąkart, labai to pati nenorėdama, pasitarnavo tautinės sąmonės žadinimui, panašiai kaip tokios Rūtos Vanagaitės paaiškinimai, kad suimtas ir kankinamas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pats save iškastravo, iššaukė baisų žmonių pasipiktinimą ir daugelį paskatino nuodugniau pasidomėti partizaninio karo peripetijomis.

Tačiau istorinė situacija labai stipriai pasikeitė ir jau šiomis dienomis pasirodęs viešumoje Putinaitės įtikinėjimas, kad tautos idėja ir laisvė yra ne tik skirtingi, bet ir priešingi dalykai yra vertintinas ne tiek kaip žiaurus, tarkime, fantasmagoriškas nesusipratimas, kiek (greičiau) kaip Lietuvoje valdančios klikos įvykdyto politinės išdavystės akto sąmoningas pateisinimas ir intelektinis apipavidalinimas.

Galbūt kažką panašiai Putinaitė yra kalbėjusi ir anksčiau, tačiau dabar tokie paistalai apie tautos idėjos ir laisvės siekio priešingybę mūsų padangėje įgyja naują sąskambį. Kas čia keičiasi iš esmės, jeigu toks supriešinimas šiandien jau yra traktuotinas ne kaip apgailėtinas liapsusas, bet kaip sisteminis pasirinkimas?

Žinia, Ingrida Šimonytė aplink save sutelkė pašlemėkų gaują, kuri ragina tautos idėją išmesti į šiukšlyną, bando įpiršti išvadą, kad lietuviškos tautinės tapatybės ugdymas ir lietuvių tautinė kultūros puoselėjimas yra reakcingas reiškinys (sic). Kaip kitaip tokias iniciatyvas būtų galima pavadinti, jeigu ne totalinio nusiginklavimo prieš imperiją kraupiu pavyzdžiu?..

Praeitą kartą atkreipiau dėmesį, kad Putinaitė, siekdama pažeminti poetą, sako, kad vertingiausias Justino Marcinkevičiaus kūrinys yra jo vaikams skirta poemėlė „Grybų karas“.

Leiskite ir man pasinaudoti grybo prasmėvaizdžiu arba, dar tiksliau tariant, gausaus grybų dygimo po lietaus įvaizdžiu. Ar pastebėjote, kad neįtikėtinas tautos niekinimas Lietuvoje prasidėjo labai staigiai ir tarsi iš nieko, pasipylė kaip grybai po lietaus, suvešėto taip našiai, tarsi žemė dėl tautos dergimo šungrybių spartesnio dygimo būtų palaistyta gausiu finansų lietumi iš neprietelius debesų…

Kaip tautos idėja dera ar nedera su laisvės siekiu, pakalbėsime kitą kartą. O užbaigti šią dalį norėčiau pacituojant vakarykščio Putinaitės straipsnio pasažą, kuris turėtų būti įtraukiamas į niekšybės chrestomatiją kaip ypač įsidėmėtinas atvejis. Taigi: „Marcinkevičiaus pradinis trilogijos sumanymas buvo kiek kitas. Trečioji poema (po „Mindaugo“ ir „Katedros“) turėjo būti apie „socialistinės lietuvių nacijos gimimą kančiose“. Kitaip tariant, laiminga lietuvių tautos dramos pabaiga turėjo būti susieta su tautiškumo įsiliejimu į socialistinę naciją. Kodėl ši poema nebuvo parašyta, sužinosim, jei kada nors tyrėjams bus atvertas Marcinkevičiaus archyvas“.

Ar Putinaitė sugebėjo įlįsti į J.Marcinkevičiaus galvą ir sužinoti apie niekam nežinomus jo planus daug geriau nei čia sugebėdavo orientuotis pats poetas?

Tiesą sakant, net ir aš niekados nebūčiau patikėjęs, kad Putinaitė gali taip imti ir staiga pasmirsti, nusidažyti visomis niekšybės vaivorykštės spalvomis…

Nerija Putinaitė yra labiausiai angažuota iš visų mums žinomų visuomenės veikėjų nacionalinio išsivadavimo judėjimo kritikė, o tokią kritinę nuostatą ji realizuoja neįtikėtinai paprastai, t. y. iš pradžių atskirdama, o po to ir supriešindama tautos idėją bei žmonių laisvės siekį.

Kitas dalykas, kad kažin ar įmanomą tokią neva analitinę procedūrą padaryti, nesunaikinus pačios nacionalinio išsivadavimo judėjimo sąvokos prasmingumo. Gerai, neminėsime šįkart Sąjūdžio vardo, kuris, kaip atrodo, Putinaitei kelia alergiją, tačiau kaip būtų galima atskirti įvardytus čia komponentus (?), tarkime, Ukrainos kovoje už laisvę.

Ukrainos kova už laisvę ir yra mirtina kova už tautos teisę pačiai lemti savo likimą, kitokio požiūrio čia neįterpsi. Kaip dar kitaip būtų galima suprasti žūtbūtinės ukrainiečių kovos, pareikalavusios milžiniškų aukų, prasmę?

Lietuvoje tokia analitiškai neišskaidoma tautos valios ir laisvės siekio vienybės duotybė piktų suvaržymų metais visados buvo nusakoma labai paprastai, t. y kaip kova už laisvą Lietuvą.

Kita vertus, mūsų autorė kaip niekas kitas mėgsta operuoti kraštutinėmis priešybėmis. tokiu būdu, be visa ko kito, normalios analizės užduotį nepastebimai pakeisdama aptariamo dalyko sukarikatūrinimu.

Štai Putinaitė tautos idėjos ir laisvės siekio priešingybę grindžia tokiu hipotetiniu pavyzdžiu, kad esą gali susikurti tokia tautinė valstybė, kuri imtų ir pasuktų totalitarizmo keliu, neigdama žmonių laisves ir teises.

Visko šiame pasaulyje būna, pasitaiko, ar ne? Tačiau vardan balanso aš pateiksiu priešingą, be to, šviežią pavyzdį iš Lietuvos, kai vadinamieji ultraliberalai, mojuojantys laisvės vėliava, dar visa neseniai kvietė visai ne hipotetiškai priveržti visuomenės varžtelius, imtis represijų prieš kitaminčius.

Kaip jau teko gyvai įsitikinti, atskirta nuo tautos kūno ir taip nususinta laisvės idėja gali tapti priemone, panaudojama cenzūros procesų užvedimo iš naujo ir nuomonių kontrolės varžtelių priveržimo pateisinimui. Ne man vienam taip vaidenasi, visuomenėje sparčiai daugėja nuogąstavimų, kad vadinamasis pažangizmas su išlaisvinimo nežinia nuo ko šūkiais septynmyliais žingsniais žengia antiutopijos „1984m.“ įgyvendinimo linkme. Taigi, kaip matome, abstrakčiais laisvės užkeikimas galima pateisinti net žengimą keliu į totalinės nelaisvės prietemas.

Vėl grįžkime prie to, kad valdžios visados labai proteguojama, stipendijomis ir kūrybinėmis komandiruotėmis į užsienio šalis tobulinti filosofinę erudiciją skatinta mūsų autorė mėgsta operuoti kraštutinėmis priešybėmis, kas leidžia įprastai mokslininkui nuobodžią teorinio samprotavimo seką pakeisti išpūstomis hiperbolėmis, analitinį nusiteikimą išmainyti į šaržavimo užsidegimą.

Pagal Putinaitę, bet kokios tautiškumo apraiškos sovietiniais laikais buvo dvigubas blogis, nes, pirma, kaip galima suprasti iš visos mūsų autorės kūrybos, tautiškumas niekur nėra joks gėris savaime, greičiau – atvirkščiai o, antra, sovietiniais laikais prasisunkiantis dainų šventėmis ir kitokiais pavidalai tautiškumas neva pridengdavo režimo brutalumą ir neteisiškumą, panašiai kaip dorumo ir išminties pavyzdį rodančius kunigus sovietų valdžia savu ruožtu laikė didžiausiais komunistinės idėjos priešais, nes jie gyvu pavyzdžiu rodė, kad dvasininkai nėra tokie tamsybininkai kaip buvo piešiami to meto propagandistų.

Tačiau laikantis tokios logikos, priekaištus būtų galima formuluoti jau toms mamytėms, kurios lietuviško rašto savo vaikelius mokė vargo mokyklose, mindamos verpimo ratelius, reikėtų užsipulti vyskupą Motiejų Valančių, kuris ,pradėjęs kovas prieš paplitusią girtuoklystę tautoje, bandė pramušti skylę carinio rėžimo absurdų sienoje, o ypač iškeikti vertėtų mano jaunystės laikų sirgalius, kurie palaikė Žalgirį prieš CASK krepšinio batalijose su tokia aistra, tarsi čia būtų kaunamasi už tėvynę, jau nekalbant apie Justiną Marcinkevičių su jo trilogijos vizijomis.

Jau tūkstantį kartų yra pakartota, kad laisvė gali būti negatyvi ir pozityvi, t. y. negatyvi laisvė yra ta išsilaisvinimo energija, kuri yra nukreipta prieš priespaudą, o pozityvi laisvė yra laisvė kažkam sukurti, gi laisvė atverti naujus tikrovės horizontus. Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, laisvė galiausiai yra tik priemonė aukštesniųjų tikslų įgyvendinimui, nėra tikslas savaime, o tauta yra toks tikslas savaime, kurio negalima pritaikyti kaip priemonės dar aukštesnio tikslo įgyvendinimui.

Kaip atrodo bent man, Putinaitės pastangomis forsuojamas tautos idėjos ir laisvės siekio supriešinimas toli gražu atsiranda tikrai ne teorinių pamintijimų pagrindu, kaip tokiu būdu pelnyta būtinoji išvada, o yra bandymas teoriniais užkeikimais kažkaip apipavidalinti savo išankstinę alergiją tautos idėjai ir pateisinti išvešėjusią panieką lietuvių tautos kovų už laisvę istorijai, kuri galiausiai lėmė lietuvių tautos kaip valstybės kūrėjos ir suvereno statuso susiformavimą.

Taigi aptariamu atveju tautos idėjos ir laisvės siekio supriešinimo tikslas yra ne tik dekonstruoti tautos sąvoką, ne mažiau svarbu čia yra paneigti lietuvių tautos kaip suvereno sampratą.

Kaip jau užsiminiau praeitą kartą, tokia veikla yra brangiausioji dovanėlė imperijai ir kitiems Lietuvos neprieteliams. Tačiau tikrai nevirsta net mano dvišakis liežuvis pavadinti ponią Putinaitę imperijos agente, ne tik Putino bendrapavarde, bet ir bendražyge. Greičiau čia viskas yra truputėlį kitaip, galima daiktas, dar banaliau…

Todėl užduokime prispaustai prie sienos Putinaitei labai tiesmukišką klausimą: kam, jos požiūriu, dar gali praversti atlikęs nuo tautos sampratos laisvės patosas, kokiam tikslui gyvendinti taip suprantama, nuo gyvos tikrovės atplėšta, laisvė gali praversti. Putinaitė neabejotinai atsakys maždaug taip, kad tokia specialių procedūrų pagalba nutautina laisvė yra reikalinga kaip įvairovės įgyvendinimo priemonė.

Kas be ko, žodžiu „įvairovė“ šiandien paprastai vienu liežuvio pliaukštelėjimu yra įvardijamas visas tas burbuliavimas, kuris kyla iš seksualinių mažumų keliamų pretenzijų. Ta proga reikėtų pastebėti ir tai, kad galutiniu istorijos tikslu numatydama homoseksualiosios pasijos pašlovinimą, Putinaitė nėra vieniša, dar anksčiau nuostabusis Gabrielius Landsbergis yra pastebėjęs, kad didžiausias Kovo 11-osios Lietuvos iškovojimas yra gėjų santuokų įteisinimas ir panašūs reikaliukai.

Kitas dalykas, kad kovų už laisvę didvyriai, taip pat ir pokario partizanai tikriausiai apsiverstų kapose sužinoję, jog savo jaunas galvas padėjo dėl šiandien žmonių grupelės agresyviai reiškiamų pretenzijų dirginti savo lytines liaukas visuotinai sureikšmintu būdu, taip pat dėl jų ekshibicionistinio pasigėrėjimo savimi įteisinimo.

Išardžius tautos sąvoką ar tiesiog užginčijus tautos kaip suvereno statusą, Lietuvos valstybė praranda subjektinė vertę.

O gal jūs manote, kad tokiu valstybės subjektu gali tapti kelios užkalkėjusių porų, jau nieko nepumpuruojančios moteriškaitės?..