Edvardas Čiuldė. Palinkėjimas Arkadijui Vinokurui

Tas pats A. Vinokuras, kuris yra viešai prisipažinęs, kad be ES teisyno Lietuva jam būtų tik žemės gabalas, eilinį kartą prapliupo keiksmažodžių tiradomis, šįkart užsipuldamas Genocido tyrimų centrą ir Nacionalinį susivienijimą (NS), pareikalavęs iš dabar veikiančių valdžios institucijų uždrausti Nacionalinio susivienijimo partiją kaip nacistinę organizaciją. Teikiu šio išpuolio nuorodą, kitaip skaitytojas gali pagalvoti, kad autorius nesveikai pajuokavo.

Lietuviai tokiais atvejais sako: jeigu kiaulei duotum iltis, ji visą pasaulį užbadytų. Taigi nieko nuostabaus kad štai A.Vinokuras pareikalavo jėga užčiaupti oponentus ir jam neįtikusias organizacijas, nes tokie totalitaristinių refleksų neatsikratę veikėjai kaip minėtas ponas, jeigu jiems duotum valią, per kelias dienas visą Lietuvą paverstų koncentracijos stovykla.

Neįtikėtinai įdomu, kitaip nepasakysi, yra tai, kad, remdamasis tuo formaliu pagrindu, jog vienas Genocido tyrimų centro darbuotojas priklauso NS partijai, A.Vinokuras pabandė į vieną kebeknę sujungti nesujungiamus dalykus, skelbdamas, kad minėtas Tyrimų centras yra vadintinas NS ruporu.

Iš pradžių, priblokštas teiginio netikėtumo, net pagalvojau, kad tokią mintį A. Vinokuras pabandė įpiršti paprašytas Centro darbuotojų, kurie, tarkime, tokiu būdu pabandė pasikelti reitingus, pastebimai nusmukusius pertvarkius minėto Centro darbą naujais pagrindais.

Leiskite priminti, kad dar ne taip seniai Genocido tyrimų centras buvo užpultas kraštutinai reakcingų sionistinių organizacijų, kurių aplinkoje vyrauja mintis, kad lietuviai neturi teisės tirti savo istorijos, galimai puoselėjant nešvankų įsivaizdavimą, kad lietuvius čia turėtų pakeisti vinokurai.

Kas be ko, tokie kaip A.Vinokuras veikia kaip užprogramuotos mašinos, – įsistato kiaulės akis ir varo į priekį, nekvaršindami sau galvos moraliniais skrupulais, kad tarsi ir negražu būtų dergti šalį, kurios tyru oru kvėpuoji…

A. Vinokuro su trenksmu Genocido tyrimų centrui (toliau – Centras) išsakyti priekaištai galimai rodo, kad Centras nepersitvarkė taip nuodugniai, kaip buvo sumanyta jį pertvarkyti iš pašalės. Nesunku įsivaizduoti, kad šiandien ši institucija veikia užstrigusi kažkur pakeliui tarp dangaus ir žemės.

Tarkime, A.Vinokuras siunta, kad Centras taip ir netapo kraštutinai reakcingų sionistinių sluoksnių ruporu, savo ruožtu daugelį Lietuvos gyventojų neramina tai, kad tame pačiame Centre buvo užblokuotas Zimano vaidmens Pirčiupio žudynių istorijoje tyrimas.

Jau anksčiau esu kažkur bandęs atkreipti dėmesį į tai, kad vienu požiūriu A.Vinokuras yra labai unikali asmenybė, tai – žmogus, kuris Lietuvos dergimą pavertė savo profesija.

A.Vinokuras yra Lietuvos dergimo profesionalas, išgyvenantis iš tokios veiklos.

Kaip atrodo, tokia veikla apsimoka, nes labai tikėtina, kad Lietuvos dergimo profesijos žymūnas neskursta, nesivarto gatvėse iš bado. Kita vertus, kažin ar pavyks mums taip greitai, kaip to norėtųsi, patenkinti savo smalsumą – kas apmoka tokią veiklą, Lietuvos institucijos, sionistinės organizacijos, kitų valstybių tarnybos ar dar kažkas?

Kita vertus, jokiu būdu nesakau, kad reikėtų kaip nors suvaržyti tokius leidinius, kurie žingsnis po žingsnio Lietuvoje tapo kraštutinai reakcingų sionistinių organizacijų juodašimtiškos propagandos ruporais. Demokratija yra aukščiau visko!

Taip pat, jeigu norite, pridėjęs ranką prie širdies prisipažinsiu, kad nelinkiu nieko blogo tokiems kaip A.Vinokuras, toli gražu nepuoselėju piktdžiugiškos svajonės, kad vieną dieną juos pribaigs jų pačių sukilusi tulžis. Tik gyvendamas šalia tokių vinokurų supranti, kokia savaime graži gali būti Lietuvos diena, kai jie nepraleidžia progos patylėti…