Edvardas Čiuldė. Svarbiausias NATO viršūnių susitikimo Vilniuje testas

Kaip jau buvo pasakyta ne kartą, NATO viršūnių susitikimas Vilniuje Liepos 11-12d. yra svarbiausias ir didžiausias renginys Lietuvos istorijoje. Kas be ko, tai, kad toks renginys yra organizuojamas Lietuvoje, rodo sąjungininkų pasitikėjimą mūsų šalimi.

Beveik neabejoju, kad mums iš esmės užtenka infrastruktūrinių išteklių tokį susitikimą tinkamai surengti, įsivaizduoju, kad Lietuva yra pasirengusi suvaldyti visas galimas aukščiausiojo lygio susitikimo organizavimo rizikas, užkirsti kelią tikėtinoms Aljanso priešininkų provokacijoms.

Tačiau ar Lietuvai pavyks suvaldyti tą riziką, kad NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, be visa ko kito, gali tapti pažymėtas didžiausiu istoriniu kartėliu, jeigu jo metu priimti nutarimai tenkins kovojančios Ukrainos lūkesčius tik tokiu laipsniu, kiek pastaruoju metu esame pratinami įsivaizduoti, t. y. jeigu bus apsiribota nukeltais į neaiškią ateitį pažadais?

Taigi kyla klausimas – ar Lietuva kaip susitikimo organizatorė galėtų imtis iniciatyvos pakeisti tokį nieko gero kol kas Ukrainai nežadanti scenarijų, ar ji yra pajėgi tai padaryti?

Kaip atrodo bent man, tokia galimybė iš principo yra, jeigu Lietuvai atstovaujantys aukščiausieji pareigūnai nepabijotų išsišokti galingųjų sąjungininkų akyse, būtų linkę dėl tauraus tikslo ir visų mūsų naudos, siekiant prasiveržti iš uždaro rato, surizikuoti savo kaip patogaus partnerio reputacija.

Tokia galimybė atsirastų, jeigu iš tiesų Vilniaus susitikimas įeitų į istorija kaip labai nepatogus susitikimas tiems tarptautinio lygio sprendimų priėmėjams, kurie jau iš anksto yra suplanavę susitikime realias problemas pridengti interesų subalansavimo užduoties vardu ir pernelyg nieko neįpareigojančių deklaracijų šydu. Tai būtų galima padaryti, jeigu politika realiai, o ne nominaliai būtų suprantama kaip galimybių menas, galiausiai jeigu taip suprantamas galimybių menas nebūtų pakeistas banalybių kalbėjimo menu.

Tai mus įpareigoja padaryti teisėtai ar tik pusiau teisėtai pelnytas geriausių Ukrainos draugų statusas, taigi ir šalies vadovai privalo įsipareigoti, būti iš anksto nusiteikę Ukrainos naudai nuveikti nepalyginamai daugiau nei yra žadamai iš realistų pusės!

Jeigu kažkam toks pareiškimas dar kol kas skamba keistai ir neaiškiai, patarčiau pradžiai pabandyti įsivaizduoti bent tai, kokį fiasko savo šalies piliečių akyse patirtų Lietuvos vadovai, visą laiką demonstravę susirūpinimą Ukrainos laisvės reikalais, savo interneto svetainėje užveisę keistą Lietuvos ir Ukrainos simbolių sukergimo madą, dabar atsitraukdami į tuščių deklaracijų lygį, pasiteisinę politinio realizmo aplinkybėmis.

Kaip atrodo, mūsų neturėtų trikdyti net tai, kad tokią oportunistinę taktiką galimai rinksis kai kurie mūsų sąjungininkai, nes mums galioja principas: kas leidžiama buliui, neleidžiama Zabuliui!

Jau ne kartą bandžiau atkreipti dėmesį, kad įsiteisinusi simbolių mišrainės ar jovalo praktika yra nepagarbos tiek Ukrainos, tiek Lietuvos pusei, o gal dar ir apsileidimo apraiška, tačiau dabar nepraleisiu progos paraginti savo tautiečius ir bendrapiliečius ne tik perskaityti ne kartą girdėtus žodžius, bet ir realiai įsivaizduoti, kad Ukrainoje mirtinai kaunamasi ne tik už ukrainiečių, bet ir už mūsų laisvę, pergalė ar pralaimėjimas čia gali lemti ne tik visos Europos, bet ir pasaulio likimą.

Ant kortos yra pastatyta tiek daug, kad neturime nė mažiausios teisės dar kartą nuvilti kovos lauke savo kraują liejančių ukrainiečių, priešingai, privalome padaryti viską, kad jų lūkesčiai būtų užganėdinti galutinai, kovos ryžtas dar labiau sustiprintas. Būtų nuodėmė, kalbėjus apie simbolius, jau užbaigiant abzacą, nepastebėti, kad ne paskutinės reikšmės dalykas yra tai, jog susitikimo logotipo simboliu yra pasirinktas stilizuotas Vytis.

Kaip atrodo, Lietuva galėtų ar net privalėtų NATO viršūnių susitikimo metu pasiūlyti nedelsiant, nelaukiant Godo pradėti Ukrainos priėmimo į NATO procedūras, siekiant kuo greičiu pasirašyti priėmimo sutartį su galbūt laikinai, kol baigsis karas, Ukrainos atžvilgiu suspenduotu 5-uoju straipsniu ( šitai neturėtų tapti blogu precedentu, leidžiančiu sukurti dviejų tipų narystę Aljanso struktūrose, nes Ukrainos atvejis yra ekstremalus, vienintelis, nepakartojamas). Tai, be visa ko kito, būtų šioks toks kompromisas, ar ne? Kita vertus, manęs neapleidžia džiugus įsivaizdavimas, kad būtų ir pritariančiųjų tokiai Lietuvos pozicijai.

Jeigu Lietuvai galiausiai ir nepavyktų prastumti čia aptartos idėjos, įvykusi diskusija, nuomonių susidūrimas ar net susirėmimas, takoskyros išryškinimas būtų moralinė kompensacija kovojančiai Ukrainai, padrąsinimas, priartėjusios vilties įžiebimas.

Kita vertus, jeigu – neduokDie – dėl susitikimo Vilniuje rezultatų Ukraina pasijustų ir musę kandusi, mums toks mūsų pačių aplaidumas neabejotinai anksčiau ar vėliau atsirūgtų, vienaip ar kitaip atsilieptų.

Toliau privalau pasiaiškinti, kad labai rimtai žiūriu ir toliau žiūrėsiu į realistų išsakomus kontrargumentus, net jeigu jie tvirtintų, kad Lietuva pirmiausiai turi rūpintis savo interesais, stengdamasi neįsivelti į kruvinas kovas, nežiūrint to, kad, kaip atrodo bent man, mūsų ir ukrainiečių interesai dabar sutampa be didesnių išlygų.

Vadinamieji realistai aptariamu atveju toli gražu nėra mažesni, bet galimai didesni patriotai nei šių eilučių autorius. Ko ne ko, o dėmesingo proto ir meilės savo šaliai jiems tikrai netrūksta. Kita vertus, čia esu vedamas iš esmės metodologinė nuostatos, kad reikėtų pabandyti prasiveržti už naivaus (ir priplėkusio?) idealizmo bei blaivaus ir gaivaus realizmo alternatyvos ribų, sekant kelrode platonizmo žvaigžde.

Platono idėjų teorija nėra klaidžiojimas mentaliniuose debesyse, idėja (gr. idea, ousia, eidos) čia yra suprantama kaip daikto maksimalizavimo principas, paties Platono žodžiais tariant, kaip realioji realybė ar būtiškoji būtis (to ontos on). Platonizmas – tai prasiveržimo į būtį ir pergalės strategija, galiausiai toks savimonės sudrausminimas, kuris neleidžia užklimpti pakeliui, renkantis pusėtinas priemones.