Virginijus Savukynas. Ar Lietuva – tik patogi vieta gyventi?

www.lrt.lt

Artėjant plataus masto karo, pradėto Rusijos prieš Ukrainą, metinėms, užmirštama svarbiausia pamoka. Ukrainiečiai Rusijos agresijai pasipriešino. Jie kovojo, kai Ukrainos ambasadoriui Vokietijoje buvo pasiūlyta išgerti kavos ir nusiraminti, nes Ukrainos valstybės jau nebėra. Būtent jų pasipriešinimas pabudino Vakarus. 

Jei tokio pasipriešinimo nebūtų buvę, tuomet pasaulis būtų susitaikęs su Ukrainos išnykimu iš žemėlapio. Taip kaip susitaikė su Krymo okupacija.

O kodėl ukrainiečiai priešinasi, nepaisant nežmoniškų Rusijos bombardavimų, nepaisant didelių aukų fronto apkasuose? Todėl, kad ukrainiečiai yra tauta, o Ukrainos valstybė jiems nėra vien tik paprastas žemės lopinėlis, bet Tėvynė. Tėvynė, kurią reikia ginti. Ar ši pamoka išmokta pas mus?

Įvairiose strategijose mėgstama kartoti naujai nukaltą frazę: „Lietuva – gera vieta gyventi“. Niekas nesiginčija, kad patogus gyvenimas yra geriau nei gyvenimas, kuriame pilna problemų. Tačiau jei Lietuva tampa tik patogiu kraštu, tai iškilus bet kokiam nepatogumui, ką daryti? Atsakymas akivaizdus: palikti Lietuvą, nes gerų gyventi vietų pasaulyje yra pilna. O karo grėsmė ir pats karas – tai didelis nepatogumas. Tad kokios tuomet priežastys ją ginti?

Pagalvokime, kas būtų, jei tokia vizija būtų įgyvendinta Ukrainoje? Ar tuomet ukrainiečiai gintų savo tėvynę? Ar jie iškęstų apšaudymus, elektros trūkumą? Visi pripažins, kad šiandien Ukraina nėra gera vieta gyventi. Tačiau ukrainiečiai žino, kad tai yra jų tėvynė, o ne vien vieta, kurioje gera gyventi. Todėl ją ir gina.

Lietuva negali kontroliuoti išorės grėsmių. Rusija niekur nedings ir greitu laiku nepasikeis. Ji yra akivaizdi grėsmė mūsų valstybės egzistavimui. Todėl Lietuva – tai ne tik patogi vieta gyventi, bet visų pirma ji yra Tėvynė, kuriai kiekvienas pilietis turi pareigą. Ir jei reikės, ją ginti karo atveju.

Tačiau Tėvynė be laisvų piliečių neegzistuoja. Neseniai Pilietinės visuomenės institutas paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo mūsų pilietinę galią ir liūdnai konstatavo, kad ji sumažėjo. Žmonės mano, kad būti pilietišku yra pavojinga.

Net 63 proc. žmonių mano, kad pilietine veikla užsiimantis žmogus gali būti aplinkinių įtarinėjamas savanaudiškumu, palaikytas keistuoliu ar būti užsipultas, šmeižiamas, sulaukti grupinių patyčių. Beveik pusė apklausos dalyvių mano, kad yra rizika prarasti darbą.

Baimės atmosfera, tvyrojusi sovietmečiu, pamažu ir vėl sugrįžta. Nors mūsų pilietines laisves garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau dėl jų realizacijos dauguma mūsų piliečių abejoja. Ir nėra nieko blogiau, jei pavojaus akivaizdoje piliečiai mano, kad jų valstybė riboja jų laisves, kad ginti savo pilietines teises yra pavojinga.

Per metus keitėsi žmonių nuomonės ir kitu klausimu: sumenko gyventojų tikėjimas visuomenės galia paveikti svarbius viešojo gyvenimo sprendimus, o štai toks tikėjimas politikų ir valdininkų galia išaugo. Šie duomenys rodo, kad ženkli mūsų visuomenės dalis išgyvena socialinės apatijos būseną, nors gal tai ir džiugina mūsų biurokratiją, nes jai tikrai yra geriau, kai žmonės negina savo teisių.

Tuomet jie turi mažiau problemų. Ar ši socialinė apatija nekyla iš kasdieninės piliečių patirties, susiduriant su biurokratiniu aparatu? Įvairūs beprasmiški reikalavimai, procedūros, apsunkina gyvenimą. Kiek visokiausių formalių dokumentų reikia užpildyti mokytojams, gydytojams, dėstytojams? Ar nuo to gerėja jų darbas? Tikrai ne. Tačiau didėja nusivylimas.