Asta Katutė. Kodėl Tūkstantmečio mokyklos programoje nėra vietos etninei lietuvių kultūrai?

Autorė yra etnologijos mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo kandidatė į Kauno miesto tarybą

Ar visose gyvenimo srityse yra būtinos inovacijos ir naujumai? Antai šiemet per Užgavėnes vilniečiai neišvydo „žiaurių“ Morės naikinimo scenų. Taip žurnalistai pristatė Vilniaus etninės kultūros centro komandos esą išradingą sumanymą Užgavėnių šventės metu Morę ne sudeginti, kaip kad yra kultūriškai įprasminta Lietuvoje su žiemą reprezentuojančiu personažu, o išsiųsti ją į povestuvinę kelionę į Tailandą. Kaip pažymi kultūros centro atstovai, jie nesyk yra organizavę Užgavėnių šventes pagal senuosius papročius, tačiau taikė ir kūrybinius sprendimus. Antai, vienais metais Morės deginimą pakeitė ledinės pamėklės ištirpdymas, kitais metais Morė sunaikinta išrūšiuojant, nes buvo pagaminta iš perdirbti tinkamų žaliavų ir pan. Kūrybiškumas išties yra sveikintinas, kai jis organiškai dera su senuoju turiniu, jo kardinaliai neiškreipiant, nekeičiant giluminių prasmių. Minėtais atvejais kito tik mitinio personažo eliminavimo būdai, naujos, priešingos prasmės, kaip šiemet (vestuvės – nauja pradžia, nauja gyvybė) kuriamos nebuvo.   

Kas inspiravo etninės kultūros centro darbuotojus ieškoti naujų šventės elementų? Ar tam turi įtakos įsivaizdavimas, jog Morės naikinime kažkas gali įžiūrėti „žiaurų elgesį su moterimi“? Priminsiu, kad kai kuriuose regionuose naikinama vyriškos lyties pamėklė.  O gal siekis taupyti, nesudegintą Morės figūrą galima bus panaudota dar ne kartą. Ar visgi pagrindinis kaltininkas yra siekis bet kokia kaina įnešti inovacijų į tradicinę šventės eigą? Kokios tokio siekio paskatos? Gal finansinės?

Apie tai, kad etninės kultūros projektai sulaukia vis mažesnio finansavimo, nuolat visuomenę informuoja Etninės kultūros globos taryba. 2021 metais Kultūros tarybos finansavimo negavo tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Šiemet dėl finansavimo stokos atšauktas lietuvių tautinio kostiumo konkursas „Išausta tapatybė“. Nuo 2015 metų Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamas konkursas skatino autentiškiausių etnografinių regionų, kraštų, vietovių kostiumų įvairovės pažinimą, tradicijos tęstinumą. Nacionalinis turas turėjo vykti 2023 m. liepos mėn. Vilniuje, prisidedant prie liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo) dienos šventimo ir Tautinio kostiumo dienos įtvirtinimo. Kaip pastebi specialistai, etninės pakraipos projektai dažnai neatitinka kultūros projektams nustatytų finansavimo kriterijų. O kaip jie gali atitikti, jeigu konkursiniams balams gauti įprastai yra aktualūs modernumo, naujovių ar tarpdiscipliniškumo kriterijai, o išanalizavus ekspertų, vertinančių projektus kompetencijas, tik visai mažuma turi sąsajų su tradicine kultūra ir pajėgūs suprasti, jog tokių projektų esmė ne naujovių įnešimas, bet tradicijos tęstinumas. Iš kitos pusės, projektų rengėjai siekdami finansavimo yra priversti kaskart vis inovatyviau pateikti tradiciją, kas neabejotinai veda prie jos iškraipymo, kičo.

Analogiškos tendencijos nefinansuoti su etnine kultūra susijusių projektų pastebimos ir mokyklų lygmenyje. Mokytoja iš Rokiškio Edita Čeikauskaitė Lapienienė internete pasidalino savo karčia patirtimi, susijusia su valdančiųjų taip pompastiškai pristatyta Tūkstantmečio mokyklos programa. Pasak pedagogės, kilo idėja pasinaudojant minėta programa mokykloje įkurti Fokloro klasę, pasiūdinant komplektą autentiškų aukštaitiškų tautinių drabužių vaikams, nupirkti tradicinių muzikos instrumentų bei ,,tiesiogiai ir netiesiogiai kurti vaiką veikiančią aplinką, kuri padėtų geriausiai įgyvendinti etninės kultūros ugdymo pagrindinius siekinius ir turinį, būtų palanki numatytiems ugdymo metodams taikyti“. Tačiau savivaldybės darbuotojai, remdamiesi Tūkstantmečio mokyklos programos nuostatomis, kuriose nurodoma, jog finansuojamos kultūrinės veiklos turi būti šiuolaikiškos ir aktualios, pateikė neigiamą atsakymą: ,,Folkloras niekaip NEPRISITEMPIA prie Tūkstantmečio mokyklų Kultūrinio ugdymo programos“. Kitaip tariant, TS-LKD kurta programa, kurios pirmam etapui įgyvendinti yra skiriama iki 210.000 ml. eurų, orientuota tik į šiuolaikinę kultūrą ir profesionalų meną, vietos tradicinei lietuvių kultūrai joje nėra. 

Neabejotinai tenka sutikti su toliau cituojama pedagoge Edita Čeikauskaite Lapieniene: „Kodėl mes taip nemylim, kas yra sava? Su ansambliu yra tekę nemažai keliauti po užsienio šalis, dalyvauti tarptautiniuose folkloro festivaliuose. Ir kai mes žygiuojam eisenoje su savo aukštaitiškais kostiumais, baltais nuometais, esam tikrai IŠSKIRTINIAI, atkreipiantys dėmesį ir savo archaiškomis daugiabalsėmis dainomis, šokiais, kalba. Prieš keletą metų viešėjome Ukrainoje per jų Valstybinę šventę. Nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno – visi vilkėjo „višivankas“ ir tuo didžiavosi. Nes nuo mažumės pratinami džiaugtis savo tautiniu kostiumu ar jo detalėmis. Kodėl mes to nedarome? O kai norim daryti, neleidžiama? Taip, pasisiūdinti tautinį kostiumą yra tikrai nepigu, ant savo kailio tą išbandžiau. Tad ir norėjosi savo mokykloje padaryti smagią pradžią – nuo pradinių klasių vaikus ugdyti tautiškumo dvasia, skatinti patriotiškumą, pilietiškumą”. 

Ar ne paradoksas, žavimės besiginančios tautos oria laikysena net karo metu pažymėti valstybinę šventę su tradiciniais drabužiais, tapusiais Ukrainos tautinės savimonės simboliu, tuo tarpu patys neberandame lėšų finansuoti lietuviškos tapatybės paieškų.

Priminsiu, kad turime LR etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatymą, kuris etninę kultūrą įvardina kaip tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmę, nacionalinės kultūros pagrindą. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme sakoma, jog valstybės vidaus politika privalo ugdyti tautinę savimonę ir pilietiškumą, kultūros politika – išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą, o švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą ir tautinį sąmoningumą. Tačiau seniau priimtuose teisės aktuose išsikelti ambicingi uždaviniai lieka neįgyvendinti ir netgi apeinami. Lyginant 2002 m. ir 2016 m. duomenis, mokyklose kone dvigubai sumažėjo etninės kultūros pamokų. 2016 m. iš studijų krypčių sąrašo išbraukus etninę kultūrą, specialistai neberuošiami. Šiuo metu mokyklose etninė kultūra dažniausiai yra integruota į kitus mokomuosius dalykus, tačiau mokymų kokybė kelia klausimų. Naujausiuose rengiamuose įstatymų projektuose etninė kultūra beveik neminima (pvz. Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas). O rengiamame oficialiame dokumente globalios Lietuvos strategijoje, nustatančioje valstybės raidos viziją, ,,Lietuva 2050” tradicinė kultūra ir vertybės priskiriamos paskutiniam galimam scenarijui, vaizdingai įvardintam “Amžinas įšalas”, kuris piešiamas pačiomis juodžiausiomis spalvomis, pasižymi autoritarizmu, skurdu, tarša ir kitais negatyviais reiškiniais. 

Ar valdininkams visus trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų trūksta supratimo apie etninės kultūros svarbą tautos savęs suvokime ir valstybės dvasinio pamato stiprinime? Ar ne tokį stiprų asmenį yra lengviau valdyti? 

Padidėjusio pavojaus iš rytų akivaizdoje nerimą keliančios tendencijos – šalį ginklu gintų tik 14 proc. piliečių. Žinant, kad per trisdešimt metų nebuvo formuojamas kryptingas pasididžiavimas savo lietuviška tapatybe bei pareigos Tėvynei ugdymas, skaičiai nuostabos nekelia. Po n metų pagaliau pradedama kalbėti apie patriotizmo svarbą. Neabejotinai tam mokyklose turi būti skiriamas prioritetinis vaidmuo. Kaip vienas iš patriotizmą skatinančių faktorių yra ir nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme minimas tautinio sąmoningumo ugdymas per etninę kultūrą. Valstybės tikslas yra konkrečią jų tėvynę mylintys, prie jos kūrimo norintys prisidėti bei ją ginti pasiruošę piliečiai. Tėvynė visų pirma yra asmeninis ryšys su praeitimi, žeme, kalba, tradicijomis. Kuo didesnį ryšį asmuo jaučia su savo kultūrinėmis šaknimis, kuo geriau žino Lietuvos istoriją, laisvės kovas, tuo didesne Tėvynės meile dega jo širdis, tuo gilesniu patriotizmu pasižymi visuomenė.

Laikas pagaliau drąsiai pasakyti, jog valstybė privalo nustoti remti lietuvių ištautinimo ir į globalizmą nukreiptą politiką, o atsigręžus į etninę kultūrą imtis kompleksinių priemonių tautos tapatybės stiprinimo linkme.  

Ar šiandieniniai valdantieji pripažins būtinybę įvesti patriotinį ugdymą mokyklose ir tam pasitelks etninėje lietuvių kultūroje glūdinčią stiprybę? Tai parodys laikas, nors laukti nėra kada, tautos tapatybės stiprinimo priemonių reikėjo jau vakar. Tačiau neabejotinai toks platus dalykas kaip etninė kultūra, apimantis lietuviško pasaulio supratimą, tautosaką, tautos materialinę kultūrą, tradicinę mediciną, šventes, tarmes ir t.t., turi būti mokomas kaip atskiras dalykas, o etninės kultūros projektams finansuoti privalo būti sukurtas specifinis finansinis mechanizmas.

Pabaigai. Pastaruosius trisdešimt metų vykdomas etninės kultūros nuvertinimas, pastovus finansavimo mažinimas (kaip ir vieningo valstybės istorinio pasakojimo nebuvimas, laisvės kovų dalyvių juodinimas ir pan.) yra tik dalis vienos didelės mozaikos, formuojamo menkinančio požiūrio į lietuviškumą ir savęs kaip tautos suvokimą. O juk tam, kad išliktume kaip Lietuva, reikalinga visuma – kalbos ir tradicijų puoselėjimas, valstybės istorijos pažinimo skatinimas, priemonės demografijai skatinti ir patriotiškumas, neleidžiantis išsivažinėti ieškant lengvesnio duonos kąsnio ir net kilti klausimui ar esant reikalui, lietuvis gintų Tėvynę.