Dominykas Vanhara. Kaip žiniasklaida slėpė Sinicą

Esu ne kartą minėjęs, kaip žiniasklaida dažnai vykdo ne visuomenės informavimo, bet visuomenės nuomonės formavimo funkciją. 

Paimkime šiuo atveju kitą pavyzdį – artėjančius Vilniaus mero rinkimus. Šiuo metu dviejų kandidatų į Vilniaus merus užsakymu buvo atliktos 3 visuomenės nuomonių tyrimo apklausos. 2 iš jų kandidatas į Vilniaus merus nuo partijos Nacionalinis susivienijimas net nebuvo įtrauktas (jo ten net nebuvo), vienoje buvo įtrauktas, surinko 2,9 proc. Visose trijose apklausose aiškus lyderis yra kandidatas į Vilniaus merus Artūras Zuokas. Kadangi apklausas užsakinėjo ne jis, o jo konkurentai, ir visos trys apklausos rodo tą patį – ok, Zuoką kaip rinkimų favoritą užskaitom. O toliau jau prasideda įdomybės – viena apklausa, kurią užsakė TS-LKD partijai atstovaujanti ar tai viešųjų ryšių, ar tai žiniasklaidos monitoringo agentūra, rodė, kad antrasis pagal populiarumą yra būtent TS-LKD kandidatas į Vilniaus merus V. Benkunskas. Ok, kadangi ši apklausa buvo atlikta dar iki M. Majauskui paskelbiant apie kandidatavimą į Vilniaus merus – sakykim. Nors V. Sinicos į šią apklausą niekas neįtraukė.

O po to jau sekė dvi M. Majausko užsakymu atliktos visuomenės nuomonių tyrimo apklausos, kuriose stiprią antrą vietą ima būtent jau jis, o ne V. Benkunskas. Kadangi, kaip esu rašęs anksčiau, M. Majauskas yra gerokai ryškesnis kandidatas, nei V. Benkunskas, o taip pat pretenduojantis į tą patį rinkėją – logiškai galima tokių M. Majausko apklausų rezultatais patikėti. 

Tačiau kas iš viso įdomu – vienintelėje apklausoje, kurioje buvo įvardintas ir kandidatas Vytautas Sinica, jis, kaip ir minėjau, rinko 2,9 proc. T.y. praktiškai tiek pat, kiek ir LRLS kandidatė, kuri rinko 3 proc. Bet toliau jau prasideda sociologinės įdomybės. Šios Majausko apklausos, kurioje buvo V. Sinica įvardintas, paklaida yra 4 proc. Kas reiškia, kad kandidato į Vilniaus merus Vytauto Sinicos reitingai iš tikro yra nuo 0 iki 7 proc. Kito kandidato į Vilniaus merus – T.V. Raskevičiaus, kuris apklausoje rinko 6 proc., reitingai yra nuo 2 proc. iki 10 proc. Dar kito kandidato į Vilniaus merus – TS-LKD atstovo V. Benkunsko reitingai buvo nurodyti 10 proc., kas reiškia, jog, įvertinus paklaidą, jo reitingai yra nuo 6 proc. iki 14 proc.

Kas reiškia, jog, įvertinus paklaidos ribas, kandidato į Vilniaus merus Vytauto Sinicos iš partijos Nacionalinis susivienijimas reitingai yra vienodi su LLRS kandidate Egle Radvile, Laisvės partijos kandidatu T.V. Raskevičiumi, TS-LKD atstovu V. Benkunsku. Ir tik Mykolas Majauskas bei Artūras Zuokas yra nuo konkurentų, įskaitant Vytautą Sinicą, atsiplėšę daugiau nei per paklaidos ribą. 

Bet grįžkime prie žiniasklaidos vykdomos nuomonės formavimo politikos. Taip, minėtas apklausas, iš kurių 66,6 proc. atvejų kandidatas į Vilniaus merus Vytautas Sinica net nebuvo įtrauktas, užsakinėjo ne žiniasklaida, bet konkretūs kandidatai. Tačiau žiniasklaida šias apklausas dabar naudoja ir į įvairias laidas bei debatus kviečiasi tik keturis kandidatus: A. Zuoką, M. Majauską, V. Benkunską ir T.V. Raskevičių. Kaip suprantu, motyvas – jie rinkimų favoritai. Nors rinkimų favoritais maksimum ką galima laikyti, tai du iš jų. Likę du jokiais favoritai nėra, arba jie tokie patys favoritai, kaip ir Vytautas Sinica.

Ir va čia ir yra visuomenės nuomonės formavimas. Kai žiniasklaida į įvairias laidas kviečiasi tik keturis kandidatus į Vilniaus merus, nurodant, kad jie – rinkimų favoritai, visuomenei ir yra formuojamas įspūdis, kad va tie keturi ir yra rinkimų favoritai, taip kad rinkis vieną iš šių keturių. Lygiai taip pat vyksta, kai žiniasklaida rašo straipsnius tik apie minėtus keturis kandidatus, politologai vertina tik minėtus keturis kandidatus, specialistai analizuoja tik minėtų keturių kandidatų politines kampanijas, kt. Negana to, pasitaikė atvejų, kai nacionalinis transliuotojas padaro interviu tik su vienu iš minėtų keturių kandidatų. Taigi, tokiu būdu vidutiniam rinkėjui, kuris, kaip taisyklė, nėra labai besidomintis politika, yra sudaromas įspūdis, kad gal iš viso tik tie 4 kandidatai ir dalyvauja. O visi kiti gal tik dėl vaizdo.

Politinėse kampanijose yra žinomas toks terminas kaip „Bandwagon“, kuris, be kita ko, reiškia, kad neapsisprendę rinkėjai yra linkę balsuoti už tą kandidatą per rinkimus, kurį laiko rinkimų favoritu. Todėl visi kandidatai ir siekia sudaryti tokį įspūdį rinkėjams, kad būtent jie yra rinkimų favoritai, kad sulauktų naudos iš „Bandwagon“ efekto. 

Šiuo atveju viena problemos dalis yra ta, kad tik du iš minėtų keturių kandidatų sociologiškai gali būti laikomi rinkimų favoritais, nes jie nuo konkurentų yra atsiplėšę per daugiau nei paklaidos ribą. Likę kandidatai, įvertinus paklaidos ribą, renka tiek pat, kiek ir jų konkurentai, kas reiškia, kad jie jokiais favoritai nėra. Bet žiniasklaida juos tokiais laiko, kas reiškia, kad jie nepagrįstai gauna tiek naudą iš nepagrįsto jų žinomumo kėlimo, tiek iš to, kad jie gauna naudą iš „Bandwagon“ efekto.

O antra problemos dalis yra ta, kad, bent jau kandidatas į Vilniaus merus Vytautas Sinica informaciniame lauke žiniasklaidos yra elementariai blokuojamas. Į absoliučią daugumą apklausų nei jis, nei jo partija nėra įtraukiami (nors į tas apklausas yra įtrauktos bent dvi partijos, kurios per praeitus Seimo rinkimus surinko mažiau, nei Nacionalinis susivienijimas), kas vidutiniam rinkėjui indikuoja, kad nei tokios partijos, nei tokio kandidato nėra. Iš viso. Antra, nors Vytauto Sinicos ir aš pats nelaikyčiau šių rinkimų favoritų, bet yra aplinkybių, kurios leidžia manyti, kad Vytautas Sinica ir jo partija Vilniaus m. savivaldos rinkimuose gali pasirodyti net labai stipriai: jie yra praktiškai vienintelė partija, kuri ties šiais rinkimais dirbo nuosekliai ir kryptingai nuo pat praeitų Seimo rinkimų; Nacionalinis susivienijimas renka GPM paramą iš mokesčių mokėtojų daugiau, nei bent 3 parlamentinės partijos (Darbo partija, LVŽS ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“), nors neturi absoliučiai jokio administracinio resurso. Nuo žodžio visiškai. Vadinasi, juos remia tik tie mokesčių mokėtojai, kurie jaučia gana didelį prielankumą šiai politinei jėgai, kas leidžia Nacionaliniam susivienijimui surinkti GPM paramos daugiau, nei daliai parlamentinių partijų.

O dabar pereikime prie kontrklausimų: kodėl tu, Dominykai, manai, kad Vytautas Sinica ir jo partija yra blokuojami? Į dalį klausimo jau atsakiau – nematau jokių priežasčių, kodėl į reitingus yra nuolatos traukiamos tos politinės jėgos, kurios per praeitus Seimo rinkimus surinko mažiau, nei Nacionalinis susivienijimas, o Nacionalinis susivienijimas – netraukiamas. Čia tam, jei argumentas dėl politinių jėgų traukimo į apklausas būtų bent kažkoks rinkėjų pasitikėjimas. Tai Nacionalinis susivienijimas tokį rinkėjų pasitikėjimą, gautą per Seimo rinkimus, turi didesnį, nei tos politinės jėgos, kurios į visuomenės nuomonių tyrimo apklausas yra įtraukiamos.

Ir, tęsiant toliau, Vytautas Sinica ir jo partija Nacionalinis susivienijimas yra labai pavojingi vienai konkrečiai valdančiajai partijai. Būtent taip ir girdėjau iš jos parlamentarų iš antrų lūpų: „Vytautas Sinica yra labai pavojingas“. Nes žiūrėkit, ta viena konkreti politinė partija iki šiol vykdė politiką tapt maksimaliai liberaliais (arba dar kitaip – leftistais) su motyvu, kad turim kuo daugiau patraukt liberalaus rinkėjo, kartu neprarasdami konservatyvaus rinkėjo, nes o kur jis dings, kai jam nėra už ką daugiau balsuoti. Ir jau patys, ko gero, ne kartą girdėjote šios partijos rinkėjų teiginius viešojoje erdvėje, kad na gal ir jo, ta partija tikrai nieko gero. Bet visos kitos dar blogesnės. Taip kad nėra už ką daugiau balsuoti. Jei partija Nacionalinis susivienijimas išsilaisvina iš to informacinio kiauto, į kurį jis dabar uždarytas, vadinasi, ta viena konkreti partija turi labai didelių problemų.

Nes, viena vertus, Nacionalinis susivienijimas turi Vytautą Sinicą, kuris turi visus idealaus politiko požymius: yra išsilavinęs, intelektualus, turintis mokslų daktaro laipsnį; turi politiko stotą; yra charizmatiškas, iškalbus, geras debatuotojas; turi gerai išvystytą analitinį mąstymą. Sakot, vienas žmogus partijoje - dar nedaug? Bet labai didelė dalis partijų, įskaitant ir parlamentines, neturi ir to. Tęsiant toliau, Nacionalinis susivienijimas yra tikri dešinieji. Praktikuojantys Romos katalikai, o ne apsimetėliai, kaip kokia Sejonienė, kuri ateina į Seimo tribūna ir sako, kad aš esu praktikuojanti katalikė ir teikiu Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Rinkėjams katalikams, norintiems, kad jų interesus atstovautų politikai – katalikai, ir norintiems, kad viešoji politika Lietuvoje būtų vykdoma pagal Šv. Rašto mokymą, atsiradus opcijai balsuoti už Nacionalinį susivienijimą, nereikės eiti į kompromisus su savo sąžine, kaip vyksta balsuojant už tą vieną konkrečią valdančiąją partiją. 

Dar daugiau, kai politikai yra nuoširdžiai ir giliai tikintys, aš tokius politikus rinkčiausi net pats būdamas netikinčiu. Nes nuoširdžiai ir giliai tikintis politikas, kai jam atneš „paskolą NT investicijoms Nidoje vykdyti“ grynais brendžio dėžutėje, labiau bijos ne STT ar prokuratūros. Kurios gali ir nepamatyti, o, jei ir pamatys – visuomet, kaip rodo praktika, galima išsisukti su gerais advokatais. O net jei ir neišsisuksi – kas čia tie keli meteliai lygtinai, jei „paskola“ labai gera. Jie labiau bijos Dievo teismo, kuris viską mato ir viską žino, nuo kurio nepasislėpsi su gerais advokatais, o bausmė bus ne keli metai lygtinai ar baudelė, bet amžinos Pragaro liepsnos. 

Long story short – viena iš valdančiųjų partijų dabar turi labai didelę problemą, t.y. kaip Nacionalinį susivienijimą uždaryti į informacinį kiautą, kad jis iš šio kiauto neišsiveržtų. Nes jei Nacionalinis susivienijimas tą informacinį kiautą suskaldo, ta viena konkreti valdančioji partija pradės turėti ypač reikšmingą problemą su savo iki šiol pasirinkta politine kryptimi būt maksimaliai liberaliems (leftistams), kai pasiūloje atsiras tikra dešinioji partija, kuri pasiūlys ir profesionalumą, ir tikrą dešinumą, ir tikrą Romos Katalikų tikėjimą, ir dar sąsajas su Sąjūdžiu (per Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, prof. Vytautą Radžvilą, kuris į Sąjūdį atėjo anksčiau nei V. Landsbergis). 

Kadangi dabar vyksta politinė kampanija, tai tegul tai būna politinė reklama. Niekieno neprašyta, niekieno neužsakyta ir niekieno neapmokėta.