Clotilde Armand. ES pinigai teka iš Rytų į Vakarus, ne atvirkščiai

Clotilde Armand yra buvusi Europos Parlamento narė iš Rumunijos, priklausiusi Renew Europe (angl. Atnaujinti Europą) grupei ir Europos Parlamento biudžeto komitetui. Nuo 2020 metų - Bukarešto I sektoriaus merė. 

ES biudžeto debatuose daroma didžiulė klaida.

Pasaka, kurią sau seka turtingos vakarų šalys, yra graži. Jos yra kilnios sielos, padedančios savo vargingesniems kaimynams, kurie pasikliauna ES subsidijomis ir vadinamųjų ES „grynųjų mokėtojų“ gera valia. Jos taip pat mėgsta vaizduoti šias šalis kaip nedėkingas pagalbos gavėjas, pabrėždami jų lyderių, tokių kaip Vengrijos Premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) ir Lenkijos vadovas Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczyński), euroskeptišką retoriką.

Bet platesnis makroekonominis vaizdas pasakoja kitokią istoriją.

Priešingai, nei visuotinai manoma, didžioji dalis pinigų Europoje srūva iš rytų į vakarus, o ne atvirkščiai.

Kai Rytų Europos šalys pradėjo jungtis prie Europos Sąjungos, buvo sudarytas sandėris. Rytų vyriausybės sutiko pašalinti prekybos barjerus, kad vakarų bendrovės galėtų pasiekti platų ratą vartotojų, nekantraujančių maksimaliai pasinaudoti naujuoju kapitalistiniu gyvenimo būdu. Vakarų vyriausybės mainais žadėjo pervesti ES pinigus į rytus, kad buvęs sovietinis blokas galėtų susikurti infrastruktūrą, kurios beviltiškai reikėjo.

Į rytus pasipylė investicijos. Buvo pigiai perkamos buvusios valstybinės licencijos, ir vakarų verslai atsiriekė sau nemažą dalį kiekviename rytų ekonomikos sektoriuje. Dėl to rytinių Europos šalių namų ūkius pasiekė modernios vartojimo prekės. Daugumai menkiau išvystytų regionų buvo išrašytos didelės sąskaitos.

Tai buvo sveikinama kaip sėkmė. ES „sanglaudos politika“ turėjo gerą efektą, kurio laukta: rytai pradėjo pasivyti likusius klubo narius. Bet didžiausi šios raidos „laimėtojai“ buvo Vakarų Europos šalys, dalis kurių šiuo metu ima labiau kontroliuoti savo išlaidas, atkakliai tvirtindamos, kad jos „negali toliau mokėti Europos Sąjungai žymiai daugiau, nei po to atgauna.“

Tikrovėje pinigai, kuriuos vakarų šalys siunčia Rytų Europai per ES biudžetą, sumenksta, palyginus juos su pelnais, kuriuos gauna vakarų įmonės iš investicijų rytuose.

Nuo 2010 iki 2016 metų Vengrija, Lenkija, Čekijos Respublika ar Slovakija iš ES fondų sumą, atitinkančią nuo 2 iki 4 procentų jų bendro vidaus produkto (BVP). Bet iš šių šalių ištekančio kapitalo srautas per tą patį laikotarpį sudarė nuo 4 iki beveik 8 procentų jų BVP.

Vakarų Europos šalys taip pat uždirbo didelius pinigus iš ES finansuojamų viešųjų pirkimų Rytų Europoje. Pirmoji greitaeigio traukinio linija, kertanti Baltijos šalis, projektuojama Ispanijos, Vokietijos ir Prancūzijos įmonių. Šis projektas yra pirmasis didžiulis statybos kontraktas, ir jis buvo paskirtas Belgijos bendrovei.

Aš asmeniškai matau šią raidą, kai būnu namuose Rumunijoje, kur vietiniai prekybos centrai priklauso prancūzų nuosavybėje esantiems tinklams, tokiems kaip Carrefour ar Auchan. Mano telefono operatorius yra prancūzų įmonė. Vanduo, tekantis iš mano krano, taip pat tiekiamas prancūzų bendrovės. Aš taip pat apmoku savo sąskaitas už dujas tarptautinei prancūzų įmonei ir darau tai per prancūzams priklausantį banką.

Gerovės srautas iš rytų į vakarus gali būti matomas ir kvalifikuotų darbuotojų smegenų nutekėjime, kurį patyrė šis regionas. Ir ši didelė kaina nepasirodo besiderančių dėl ES biudžeto Ekselio (Excel) lentelėse.

Imkime sveikatos sektorių. Pavyzdžiui, jokie ES fondai nekompensuoja to, kad 10 procentų Rumunijos gydytojų kasmet palieka šalį tam, kad gydytų pacientus vakaruose. Tarp 2009 ir 2015 metų šalis jau prarado pusę savo gydytojų. Netrukus po to, kai įstojo Lenkija, virš 60 procentų penkto ir šešto kurso medicinos studentų sakė, kad jie planuoja dirbti užsienyje. Bulgarijoje šis skaičius išaugo iki 90 procentų.

Derybose dėl kito septynmečio biudžeto Europos lyderiai turėtų geriau įsižiūrėti į platesnį vaizdą. Diskusijos negali būti tik apie viešuosius pinigus ir neturi tapti barniu tarp „grynųjų mokėtojų“ ir „grynųjų naudos gavėjų.“

Mintis, kad ES biudžeto partijoje yra „pralaimintys“ ir „išlošiantys“ yra ekonomiškai klaidinga: mes visi esame vieningos ES rinkos grynieji naudos gavėjai. Ji taip pavojinga politiškai. Breksitas mums parodė, kad kai pripažinti politikai ima kalbėti, jog jie turėtų „atgauti“ savo pinigus, tuomet radikalūs populistai ims tvirtinti, kad šalis turi „susigrąžinti kontrolę.“

ES yra didelis sandėris, kuriuo mes visi naudojamės, kol kiekvienas prisimena, kad kiekvienas atlieka savo vaidmenį ir sumoka savo dalį.

ES sanglaudos politika nėra labdara. Laikas vakarų politikams pasakyti savo rinkėjams, kokią naudą jų šalys gavo dėl bloko plėtros į rytus.

Šaltinis politico.eu, iš anglų kalbos vertė Daiva Jakubonienė