Kard. Sigitas Tamkevičius. Siauras ir platus kelias

Kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis jiems pasakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 23–24). Evangelijoje pagal Matą randame dar labiau išryškintą Jėzaus mintį: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).

Šie Jėzaus žodžiai gali mus išgąsdinti: ar įstengsime pasiekti amžinąjį gyvenimą, jeigu į jį reikia eiti siauru keliu ir per ankštus vartus? Gąsdintis nereikia, tačiau nevalia būti ir lengvapėdžiams. Kas yra tie ankšti vartai ir siauras kelias?

Siauras kelias yra Dievo duoto Dekalogo kelias. Keliaujantiems į laisvę izraelitams prie Sinajaus kalno Dievas davė Dešimtį įsakymų, kurie turėjo tapti keliu, vedančiu buvusius vergus ne tik į laisvę, bet ir amžinąjį gyvenimą.

Kai vienas turtingas žmogus paklausė Jėzų, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus priminė ne ką kita, bet Dekalogą: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Kai šis atsakė, kad Dievo įsakymų jis laikosi nuo pat jaunystės, tuomet Jėzus jam pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). 

Evangelistas pastebi, kad išgirdęs šiuos Jėzaus žodžius turtingas vyras nuliūdo. Tuomet Jėzus mokiniams paaiškino, kad turtingiems sunku įeiti į dangaus karalystę. Dievo žodis įspėja, kad nevalia visą dėmesį sutelkti tik į turtą, bet reikia matyti stokojančius.

Siauras kelias yra Evangelijos kelias; Jėzus kvietė žmones eiti šiuo keliu. Jis nepasakė, kad bus lengva juo eiti, bet tvirtino, kad su Dievo pagalba tai padaryti įmanoma. 

Mūsų nuodėmės sužeista prigimtis ir savimeilė visuomet skatina eiti plačiu keliu, ir, labai gaila, šį kelią daugelis renkasi. Platus kelias – tai perdėtas dėmesys turtui; tai alkoholis, narkotikai; tai visokios rūšies moralinis palaidumas.

Einant plačiu keliu lengva tapti net nusikaltėliu. Savo laiku man teko būti nelaisvėje. Permės kalėjime kurį laiką kameroje gyvenau su žmogžudžiu, kuris tiesiog mėgavosi savo nusikaltimais; ant nugaros buvo išsitatuiravęs didelį kryžių, prie kurio prikaltas kalinys šaukia: „Laisvės!“ Šitas žmogžudys suprato laisvę kaip galimybę leisti sau viską – gyventi be jokių moralinių stabdžių.

Išsižadėti savimeilės, nebūti savanaudžiu nelengva, todėl turime prašyti Dievo pagalbos, kad nestokotume išminties rinktis ne platų, bet siaurą kelią ir tuo keliu eiti.

Siauras kelias yra meilės kelias. Kol gyvename žemėje, turime nuolat mąstyti apie tuos žmones, kurie yra šalia mūsų, ir jiems ne tik linkėti, bet ir daryti gera. Negana to, turime mylėti ne tik tuos, kurie mus myli, bet ir tuos, kurie nelinki mums gero. Jėzus kartą kalbėjo: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 43–45)

Kartą Jėzus save pavadino į gyvenimą vedančiais vartais: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). Pasitikrinkime, kokį gyvenimo kelią ir kokius vartus esame pasirinkę ir ar neužmirštame maldoje prašyti paties svarbiausio – ištvermės eiti Jėzaus nurodytu keliu.