Gintautas Vaitoška. Politinės kairės transformacija į seksualinę kairę

www.laikmetis.lt Politinės kairės transformacijai į seksualinę kairę kelią pramynė kairiųjų politinio siekio pasikeitimas. Užuot kovoję už e...

www.laikmetis.lt

Politinės kairės transformacijai į seksualinę kairę kelią pramynė kairiųjų politinio siekio pasikeitimas. Užuot kovoję už ekonominės priespaudos panaikinimą, jie ėmė siekti seksualinės priespaudos panaikinimo.

Tokį politinės kairės žlugimą 1970-aisiais aprašė žymus italų filosofas Agostino del Noce. Tuo metu tebesant populiariems proletariato išlaisvinimo iš buržuazijos priespaudos idealams, marksistinio freudizmo teoretikas Herbertas Marcuse’as teigė, kad seksualinė moralė yra senas išnaudotojų klasės įrankis. Tokia idėja nebuvo nauja: panašiai kalbėjo jau Engelsas, o ketvirtajame XX a. dešimtmetyje – psichoanalitikas Wilhelmas Reichas.

Po sovietinio marksizmo žlugimo proletarų išvadavimo idėjai nugrimzdus į praeitį, jos vietą užėmė žmonijos „išvadavimo“ iš seksualinės moralės siekis. Kaip žinia, jis vadinamas „žmogaus teisių“ gynimu.

Kadangi kampanija buvo taip gerai pavadinta, ją priėmė taip pat ir dešiniosios politinės jėgos. Jei liberalų siekiai „išlaisvinti“ seksualinį instinktą visada sutapo su tokiu socialdemokratinės-marksistinės tradicijos tikslu, tai konservatorių pasukimas šia kryptimi prieštarauja konservatyviai pasaulėžiūrai. Tačiau čia gi „žmogaus teisės“!

Žymus lenkų filosofas ir europarlamentaras Ryszard‘as Legutko atkreipia dėmesį į liberalios demokratijos giminingumą komunistinei utopijai. Ši Briuselyje dominuojanti politikos kryptis, anot filosofo, nėra nei liberali, nei demokratiška.

Neliberali todėl, kad draudžia liberalią nuomonę (homo)seksualios ortodoksijos atžvilgiu, o nedemokratiška todėl, kad mažumos pažiūras daugumai primeta prievarta. Utopinis liberalios demokratijos pobūdis reiškiasi tam tikru mesianistiniu įkarščiu atvesti žmoniją į „šviesią ateitį.“

Žmogus yra religinė būtybė: kaip yra sakęs Chestertonas, „kai žmogus nustoja tikėti Dievą, jis nepradeda tikėti į nieką, tačiau ima tikėti į ką nors“. Dabar tikima į seksualinį išsilaisvinimą.

Kovoje už „žmogaus teises“, pasak Legutko, proletaro vietą užėmė homoseksualas, o eksploatacijos – diskriminacija. Kaip ir būdinga marksistiniam paveldui, Briuselio Parlamente dvelkia „stingdanti atmosfera“ kitaminčių atžvilgiu. Berods jos paveikti į seksualinę kairę pasuko ir daugelis dešiniųjų.

Ir vis dėlto keista, kad mūsų konservatoriai nemato, jog seka savo idėjinio priešo Friedricho Engelso pėdomis. Gal kaltas neapsiskaitymas. Feminizmo judėjime, kurio „trečioji banga“ yra „postfeminizmas“ ir Judith‘os Butler išpopuliarinta gender teorija, Engelso ir Markso mintis, kad pirmasis proletaro išnaudojimas įvyko šeimoje, yra aukštai vertinama.

Pagal šeimos ir privačios nuosavybės kilmę Engelsas rašo, kad atsiradus privačiai nuosavybei, pirmasis turto kaupėjas ir jo saugotojas buvo vyras, o pirmieji proletarai – žmona ir vaikai. Šiai „darbininkų klasės“ priespaudai panaikinti reikalinga panaikinti privačią nuosavybę ­– o tam reikalingas šeimos sugriovimas.

Kad kovos prieš eksploataciją virtimas kova prieš „diskriminaciją“ reiškia kairiųjų politinio spektro žlugimą yra akivaizdu. Tačiau dėl „žmogaus teisių“ ir „viktimologijos“ retorikos susipainiojo ir dešinieji.

Pastarieji, kovodami už seksualinį „išsilaisvinimą“, išduoda savo konservatyvizmą, o kairieji – pačią savo tapatybę – kovą už socialinį teisingumą. Kaip žinia, jo labai trūksta tai pačiai darbininkų klasei, nors jos sudėtis dabar tapo įvairesnė nei fabrikuose vargstančių XIX a. proletarų.

Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems politikams galima patarti du dalykus. Visų pirma, netikėti, kad „visapusiškas seksualinis iškrypimas“ žmonijai atneš laimę. Būtent taip pilną seksualinę laisvę įvardino Herbertas Marcuse, sekdamas Freudo terminu (polymorph-perverse).

H. Marcuse’as netinkamai interpretuoja psichoanalizės tėvą: brandus seksualumas, kaip Freudas rašo „Trijose esė apie seksualumo teoriją“, yra sujungtas su meile bei atviras reprodukcijai. Tačiau šis Freudo teiginys retai kada prisimenamas, o respektabilią publiką truputį žeidžiantis Macuse’o „visapusiško iškrypimo“ siekis tam tikras kūno vietas pridengė „meilės“ lapeliu.

Antra, būtų gerai matyti, kad, kaip kalba daugelis istorikų, šeimos žlugimas reiškia bevaikystę ir valstybės žlugimą. Pirmame amžiuje po Kristaus, norėdamas užkirsti kelią prasidedančiam Romos žlugimui, imperatorius Augustas senate sakė kalbą apie šeimos išsaugojimo svarbą…

Tuo tarpu, pasak graiko Polybijaus, II amžiuje prieš Kr. pamažu skęstančioje Antikinėje Graikijoje vyko tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje: miestai tuštėjo, įprastomis tapo vėlyvos ir mažos šeimos, o vyrai tenkino savo instinktus homoseksualiai arba su vergėmis ir prostitutėmis. Šiandien tokią vergę du trečdaliai jaunų vyrų išnaudoja savo telefone.

Konservatorių dar norėtųsi paprašyti: nenaikinkite Motinos bei Tėvo dienų! Toks prašymas atrodo nereikalingas? Neapsigaukite. Jei Baltieji rūmai žodį „motina“ keičia „gimdančiu žmogumi“, teks vadinti ir jums. Taip pat per Tėvo dieną turėsite nediskriminuoti nėščių tėvų.

O gal ir tarp socialdemokratų dar atsiras tėvų, kurie norėtų jau netrukus pastoti? Kairiuosius labiausiai norėtųsi paprašyti nepamiršti paprasto XXI amžiaus Lietuvos proletaro…



Susiję

Šeimos politika 9035497914806482132

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2022-06-17 04:12

    Šeimų sąjūdis: valdantieji ne tik toleruoja neteisėtą užsienio valstybių ambasadų veiklą Lietuvoje, bet ir patys prisideda prie kišimosi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus
    - komentaras.lt/seimu-sajudis-valdantieji-ne-tik-toleruoja-neteiseta-uzsienio-valstybiu-ambasadu-veikla-lietuvoje-bet-ir-patys-prisideda-prie-kisimosi-i-kaimyniniu-valstybiu-vidaus-reikalus/?lang=
    Tai tiesa? Mes jau rengiame ,,praidus" kitose valstybėse ???

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-06-17 09:51

      Kremliaus mandavoškių sąjūdis.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2022-06-21 09:38

      O, ir prorusiškų trolių yra

      Panaikinti

emo-but-icon

item