Vytautas Radžvilas. Ar vėl išgirsime: „Ir tada dirbome Lietuvai“?

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas TS-LKD frakcijos narys Paulius Saudargas prieš bals...

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

TS-LKD frakcijos narys Paulius Saudargas prieš balsavimą dėl Partnerystės įstatymo pagaliau atvirai išsiplepėjo: „Mūsų frakcijos šitas klausimas visiškai neskaldo. Netgi sutarėme, kad nekalbame nei prieš vieną, mes neklausinėjame vieni kitų. Tiek vieną, tiek kitą projektą teiks mūsų frakcijos atstovai. Mes esame sutarę nesutarti dėl šito klausimo ir mūsų frakcijos tai tikrai neskaldo,“ –  ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė P. Saudargas.“ Ir išdavė „paslaptį“, kuri seniai žinoma kiekvienam nors kiek įžvalgesniam politikos stebėtojui. 

„Sutarimas nesutarti“ principiniu ideologiniu klausimu tiesiogine to žodžio prasme turi „išversti iš koto“ ne tik politologą, bet ir sveikos politinės nuovokos nepraradusį pilietį. Jis gali reikšti tik viena: visos „diskusijos“ TS-LKD frakcijoje pasaulėžiūriniais ir vertybiniais klausimai seniai nebėra tikros. Vėliausiai nuo tada, kai G. Landsbergis tapo partijos pirmininku, jos tėra parodomieji spektakliai, skirti apdumti akis krikščioniškosios demokratijos nuostatomis dar tikinčių partijos narių ir rėmėjų likučiams. Siekdamas dar labiau atskleisti partijoje tvyrančios „sutariamos nesantarvės“ mastą ir gelmę P. Saudargas atkreipia dėmesį į fenomenalų reiškinį, kurio pavyzdžių turbūt nelengva būtų rasti jokios kitos šalies politikoje: ta pati – krikščionių demokratų – grupė teikia Seimui svarstyti du ideologiniu ir vertybiniu požiūriu radikaliai priešingus to paties įstatymo projektus! 

Kaip tai įmanoma, jeigu visuotinė politinė praktika tik patvirtina abėcėlinę politikos mokslo tiesą, kad būtent idėjiniai skirtumai yra vienas svarbiausių veiksnių, kuriančių takoskyras tarp partijų ir lemiančių pačią jų įvairovę? Kas sieja „sutarusius nesutarti“ frakcijos narius, o kalbant dar tiksliau – ką „krikdemiškojo sparno“ atstovai veikia toje pačioje partijoje ir kodėl jie įsikibę jos laikosi užuot sąžiningai ir garbingai pripažinę principinius ir nesutaikomus TS-LKD egzistuojančius pažiūrų skirtumus ir nuėję savais keliais? Būtent toks klausimas turi neišvengiamai kilti bet kuriam šį „sutarto nesutarimo“ spektaklį seniai stebinčiam žiūrovui.

Šio klausimo svarbą leidžia suprasti visuminis žvilgsnis į bendrą politinės padėties Seime ir šalyje vaizdą. Jį trumpai galima apibūdinti taip: ideologiniu ir politiniu požiūriu Lietuvą valdo viena į tris frakcijas pasidalijusi partija – vadinkime ją plačiąja Laisvės partija. Lygiai taip pat trumpai politologiniu teoriniu bei istoriniu požiūriu apibūdinant jos programinius siekius galima pasakyti: ji vykdo antrąją – dabar jau neomarksistinę – komunistinę revoliuciją, po kurios iš per amžius besiformavusios Lietuvos turėtų nelikti akmens ant akmens. Ji nėra originali – tą pačią „senojo pasaulio išardymo“ ir „naujojo pasaulio kūrimo“ programą vykdo vadinamosios leftistinės politinės jėgos visame pasaulyje. „USA no more“ (nebereikia JAV) – valdančioji Laisvės partija dar nedrįsta atvirai skelbti šio amerikiečių kairuolių šūkio lietuviškosios versijos, bet nuostata „nebereikia Lietuvos“ faktiškai yra kertinis jos programinis principas. Radikaliai pertvarkyti visuomenės struktūrą likviduojant prigimtinės šeimos sampratą taip pat drastiškai nuosekliai, kaip komunizmas mėgino išrauti su šaknimis kitą pamatinį bet kurios visuomenės institutą – privačią nuosavybę, taip pat skubiai forsuojama masine imigracija iš pagrindų pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir negrįžtamai ištrinti istoriškai susiklosčiusį jos kultūrinį veidą – tokie yra du strateginiai vykdomos revoliucijos tikslai.

TS-LKD „krikdemiškojo sparno“ atstovai neabejotinai supranta ne tik šiuos tikslus, bet ir egzistencinę grėsmę, kurią jų nestabdomas įgyvendinimas kelia lietuvių tautos ir valstybės išlikimui. Ir žino, kaip derėtų elgtis tokios grėsmės akivaizdoje bet kuriam padoriam Lietuvos piliečiui, juo labiau asmeniui, laikančiam save tikru šalies patriotu. O kad žino, išduoda jų skelbiamas pasiryžimas ginti bent jau žodžiais išpažįstamas vertybes. Tačiau jos ginamos taip savitai, kad savaime skatina prisiminti lietuviškosios administracijos sluoksniams priklausiusius okupacijos laikų veikėjus. Ne vienas jų, jausdamasis šiek tiek nejaukiai, o gal net iš tiesų retkarčiai sukrutėjus sąžinei, teisindavo savo tarnystę okupantui tauriu pasiryžimu  „pasiaukoti“ – neva ginti lietuvybę ir pasitarnauti Lietuvai. Į pastabą ar užuominą, kad vargu ar tokia tarnystė nors kiek rimčiau pagelbės pavergtai ir kenčiančiai Tėvynei, pasigirsdavo standartinis atsakymas: „darome ką galime, bet supraskite, kad ir taip rizikuojame ir aukojamės – juk mus stebi ir kiekvieną žingsnį mato budri Maskvos akis. Nenorėkite ir nereikalaukite iš mūsų pernelyg daug, to, kas neįmanoma“. O po 1990 kovo 11-osios ši bailių ir prisitaikėlių kartota mantra kažkaip savaime išsikristalizavo į išgrynintą ir glaustą išdavystės pateisinimo formulę „Ir tada dirbome Lietuvai!“

Čia nėra galimybės, o ir neverta plačiau aptarinėti, kiek ši formulė kainavo ir vis dar kainuoja šitaip „dirbusiųjų Lietuvai“ ir su jos priedanga perimtai, užvaldytai ir iki šiol alinamai valstybei. Stebint konservatorių partijos „krikdemiškojo sparno“ atstovų elgesį ir veiksmus darosi vis labiau panašu, kad jie vadovaujasi ta pačia formule ir žengia sovietmečio pirmtakų pramintu keliu. Be abejo, tai liečia ne visus TS-LKD frakcijos Seime krikščionis. Tokių krikščionių kaip A. Navickas ar L. Pociūnienė ciniškas naivumas nėra itin pavojingas, nes savo kalbomis ir rašiniais jie aiškiai pasako: „esame smarkiai nusivylę didžiojo Marxo sovietiniais mokiniais Leninu ir Stalinu, bet tikime, kad eidami tokių vakarietiškų jo mokinių kaip Lukacsas, Adorno ar Marcuse nurodytu nauju revoliuciniu keliu tikrai įgyvendinsime savo didįjį tikslą“. Susiklosčiusiomis aplinkybėmis yra svarbūs tik iš pirmo žvilgsnio principingai ir drąsiai krikščioniškas vertybes ginantys ir dažniausiai „teisingai“ balsuojantys frakcijos nariai. Jų demonstruojama drąsa iš tiesų daro įspūdį. Bet tik iki tos akimirkos, kol pamąsčius kyla paprastas klausimas: bet ar  jie tikrai padaro viską, ką galėtų ir panorėję įstengtų padaryti? Atsakymą sufleruoja paprastutė aritmetika. Valdančioji koalicija Seime tiesiogine to posakio prasme kybo ant siūlelio. Net formaliai ji sudaro menkutę, tiesiog efemerišką aritmetinę daugumą. Tačiau Laisvės partija siaurąja prasme yra ideologiškai ir politiškai gryna. O kitos dvi plačiosios Laisvės partijos frakcijos – konservatoriai (TS-LKD) ir liberalai (LS) – turi narių, bent jau deklaruojančių neleftistines pažiūras ir vien tuo nukrypstančių nuo bendrosios ideologinės linijos. O juk šių narių rankose – koalicijos turimos valdžios kontrolinis paketas. Ir ne bet koks, o atveriantis galimybę vienu ypu numalšinti visos Laisvės partijos revoliucinį įkarštį ir sustabdyti jos vykdomą visausišką Lietuvos griovimą.

Juk Partnerystės įstatymas – tik menkutis to griovimo vaizdo fragmentas, arba ledkalnio viršūnė. Visas galimybes minėtą kontrolinį paketą įgyti turintys Seimo nariai privalėtų  suprasti, kad ir jie yra atsakingi už visus dabartinės valdžios darbus. Ne vienas šios valdžios darbas smarkiai  panašus ne į paprastas valdymo klaidas, bet į galimai nusikalstamas veikas. O sąrašas ilgas: tereikia prisiminti sąmoningai ir atvirai vykdomą šalies gyventojų apiplėšimą įbaudžiavinant pas „nepriklausomus“ elektros tiekėjus užgriuvusio ekonominio sunkmečio sąlygomis, beatodairiškus eksperimentus „optimizuojant“ mokyklų ir gydymo įstaigų tinklą, daugiau negu įtartiną vertingų statinių, tokių kaip „Pušyno kelio“ sanatorija, atsisakinėjimą, labai primenantį iki skausmo pažįstamą Lietuvoje jau tris dešimtmečius vystantį viešojo turto išsidalijimą ir išgrobstymą.

Visa tai ir kita bjaurastis Lietuvoje – sąrašą būtų galima tęsti kone iki begalybės – baigtųsi, jeigu „teisingai balsuojantys“ tų dviejų arba bent vienos frakcijos nariai padarytų ne parodomąjį, bet tikrą ir iš tiesų valingą politinį veiksmą. Tokį lengvą ir paprastą, kad jam atlikti net nereikėtų nors kiek didesnės asmeninės aukos. Pakanka išstoti iš partijos ir frakcijos bei susiburti į savarankišką grupę. Milžiniškas tokio moralinio apsisprendimo ir praktinio žingsnio pranašumas būtų tas, kad nebūtų vykstančio karo kontekste itin nepageidautinos politinės sumaišties ir neapibrėžtumo, kurie bent teoriškai galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Leftistinėms plačiosios Laisvės partijos frakcijų vadovybėms turėtų būti aiškiai įvardytos sąlygos, kuriomis formaliai tapęs mažumos Vyriausybe ministrų kabinetas galėtų netrukdomai tęsti darbą iki ramesnių laikų, galbūt ir iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Tos sąlygos akivaizdžios ir gana nesunkiai įgyvendinamos: atšaldyti savo revoliucinį entuziazmą ir atsisakyti neomarksistine ideologija grindžiamų visuomene griaunančių ir ją skaldančių įstatymų; atšaukti tariamo elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir kitus akivaizdžiai pasmerktus žlugti ir daugybę žalos neabejotinai pridarysiančius ekonominius ir socialinius eksperimentus; apmalšinti godulio įkvėptas aistras ir baigti „privatizavimo“ priedanga vykdomą viešojo turto likučių grobstymą suinteresuotų grupių naudai. 

Tokiais atvejais neretai kyla abejonės: ar gali nedidelė grupė žmonių nuveikti tokius sunkius darbus? Atsakymą duoda Sąjūdžio laikų patirtis. LSSR Aukščiausioje Taryboje buvę vos keli principingi ir drąsūs jo atstovai tiesiogine to žodžio prasme vertė kalnus priversdami absoliučiai stagnatorišką ir komunistinį okupuoto krašto „parlamentą“ priiminėti kelią Nepriklausomybei tiesusius įstatymus. Galų gale reikia įvertinti ir pripažinti tam tikrą Laisvės partijos narių atkaklumą ir ryžtą: palyginti negausi jos frakcija Seime surinko Partnerystės įstatymui svarstyti būtiną balsų skaičių tik todėl, kad rodydama tvirtą politinę valią ilgai spaudė bailius ir svyruojančius, drebančius dėl savo vietos prie valdžios lovio Seimo narius, kol minkydama juos tarsi beformį molį, galiausiai juos „perlaužė“ ir privertė pakeisti ilgai deklaruotas ir pažadėtas „iki galo ginti“ nuostatas.

Taigi „teisingai balsuojantys“ TS-LKD „krikdemiškojo sparno“ atstovai atsidūrė lemiamo apsisprendimo ir jau neišvengiamo  pasirinkimo kryžkelėje. Labai panašioje į tą, kurioje  prieš tris dešimtmečius stovėjo ir kolaborantinės LKP nariai. Krikščionimis besivadinantys politikai turi dvi galimybes. Pirmoji – tęsti „teisingo balsavimo“ tradiciją. Be abejo, jie supranta, kad toks balsavimas gali pelnyti tam tikrą partijos vadovybės palankumą ir atlygį. Mat toks partijos generalinei linijai tik iš pažiūros prieštaraujantis balsavimas iš tikrųjų jai yra labai naudingas, nes niekaip nepakenkdamas siekiamiems politiniams tikslams palaiko vidinės demokratijos ir pažiūrų pliuralizmo regimybę, padėdamas apgauti dalį rinkėjų ir laimėti papildomų balsų. Tai yra paslauga, už kurią turbūt verta atsilyginti viena kita „praeinama“ vieta būsimajame Seimo rinkimų sąraše. Antroji galimybė jau aptarta.

O rašyti apie tai verta dėl vienintelės priežasties. Kad „krikdemiškasis sparnas“ būtų iš anksto įspėtas neturėti jokių iliuzijų ir nepuoselėti tuščių vilčių, jog nežengęs čia siūlomo žingsnio galės demonstruoti šioje Seimo kadencijoje vykusių balsavimų išklotines ir pakartoti LKP „draugų“ sėkmės istoriją, įrodinėdamas šiuo sunkiu laikotarpiu nedirbęs niekam kitam, o tik Lietuvai. Tokio „darbo Lietuvai“ gal jau užtenka. Antrasis spektaklio veiksmas vargu ar bus vykęs ir pelnys žiūrovų aplodismentus. 


Susiję

Vytautas Radžvilas 5792579703623109359
item