New York Times. Karas Ukrainoje tampa sudėtingas, o Amerika nėra pasiruošusi (V. Radžvilo įvadas)

„Nežeminkime Putino?“ – Kas toliau? Skaitytojų dėmesiui siūlome 2022 m. gegužės19 d. paskelbtos New York Times redaktorių tarybos nuomonės d...

„Nežeminkime Putino?“ – Kas toliau?

Skaitytojų dėmesiui siūlome 2022 m. gegužės19 d. paskelbtos New York Times redaktorių tarybos nuomonės dėl karo Ukrainoje perspektyvų vertimą į lietuvių kalbą. Šis redakcinis itin įtakingo laikraščio straipsnis svarbus tuo, kad atspindi ne tik plačiuose politinių ir kairiųjų intelektualų sluoksniuose vis atviriau reiškiamą paramą V. Putino pradėtam karui, bet ir dešimtmečius egzistavusį šių sluoksnių požiūrį į pasaulio geopolitinę ir saugumo tvarką. Glausta ir vaizdingai formuluojama šio požiūrio išraiška tapo E. Macrono ir kitų garsių Europos šalių politikų atvirai išsakomas reikalavimas „nepažeminti Putino ir Rusijos“. 

New York Times vedamasis padeda suprasti šio reikalavimo turinį ir prasmę, nes jis pagrįstai gali būti laikomas išsamiai išdėstyta (geo)politine Vakarų tikėtinų veiksmų programa. Jos šerdis yra jau neslepiami ketinimai „išsaugoti Putino veidą“ bet kuria – net Ukrainos kapituliacijos „savanoriškai“  atiduodant Rusijai jos užgrobtas žemes kaina. Raginimą Ukrainai šitaip „pasiaukoti vardan tiesioginės taikos“ Davose išsakė JAV diplomatijos veteranas, buvęs valstybės sekretorius H. Kissingeris, o Italijos vyriausybės oficialiai pateiktas „taikos planas“ išsklaido bet kokias abejones šių ketinimų rimtumu.  

Akivaizdžiai auga grėsmė, kad Ukrainai pavykus įgyti pranašumą kare ir atsidūrus prie visiškos pergalės slenksčio šie ketinimai gali virsti cinišku sąmokslu, kai prasidėtų brutalus spaudimas nutraukti beveik laimėtą karą ir sėsti prie beviltiškų ir beprasmiškų „taikos derybų stalo“. Tokios dešimtmečius gali trukti derybos ne tik visam laikui palaidotų ukrainiečių viltis susigrąžinti prarastas teritorijas, bet veikiau taptų atokvėpiu Rusijai, kuri, atsigavusi nuo Ukrainoje patirto smūgio, vėl mėgintų įgyvendinti šios šalies „demilitarizavimo“ ir „denacifikavimo“ planą.

Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje apie šias grėsmes kalbama tik aptakiai. Stengiamasi nutylėti arba sumenkinti Vakaruose vykstančios Putino gelbėjimo kampanijos mastą ir reikšmę. Tokių valstybių kaip Italija, Prancūzija ar Vokietija vyriausybių ciniški veiksmai kritiškai vertinami tik kaip tam tikro moralinio pakrikimo arba pragmatinių interesų išraiška. Vengiama analizuoti gelmines geopolitines tokio veidmainiško elgesio priežastis, taip pat jų poveikį Lietuvos nacionaliniam saugumui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. 

Didžiąja dalimi užsieniečių kontroliuojamai Lietuvos žiniasklaidai sunku, o gal ir neleidžiama, kelti ir svarstyti virtinės itin „nepatogių“, bet ypač svarbių klausimų: ko vertos skambios kalbos apie „vakarietiškas laisvės ir demokratijos vertybes“ akivaizdaus ir nuolatinio Ukrainos išdavinėjimo bei faktinės paramos Rusijai kontekste; ką gali reikšti spartėjantis tariamai vieningos ir solidarios euroatlantinės bendrijos eižėjimas, kurį apnuogino ne tik vykstantys ginčai dėl pagalbos Ukrainai masto ir pobūdžio, bet ir išryškėjęs visiškai skirtingas įvairių šalių elgesys šios krizės metu, kai vienos valstybės deklaruojamą solidarumą patvirtina teikdamos realią pagalbą, o kitos jį verčia tuščiais žodžiais, iš tikrųjų sabotuodamos ir tik imituodamos teikiančios paramą; galiausiai kokia bus ES ir Lietuvos joje ateitis turint omenyje ryškėjančios naujos ne tik geopolitinės ir gynybinės anglosaksiškųjų šalių – pirmiausia Didžiosios Britanijos bei JAV  – ir VRE šalių sąjungos kontūrus, kuriems ryškėjant ir tokiai sąjungai toliau formuojantis bei stiprėjant Lietuva turės ieškoti savo vietos naujoje tarptautinio saugumo sistemoje ir daryti ypač atsakingus geopolitinius pasirinkimus.

Skelbiamas New York Times redaktorių tarybos vedamasis straipsnis turėtų tapti akstinu kelti viešojoje erdvėje bei rimtai svarstyti šiuos ir kitus Lietuvai egzistenciškai svarbius tautos ir valstybės išlikimo bei ateities klausimus.

prof. Vytautas Radžvilas

***

Redaktorių taryba yra nuomonę išsakantys žurnalistai, kurių nuomonės yra suformuotos ekspertizės, tyrimų, diskusijų ir tam tikrų ilgalaikių vertybių. Ji veikia atskirai nuo naujienų tarnybos.

Senatas patvirtino 40 mlrd. JAV dolerių skubios pagalbos paketą. Ukrainai ketvirtadienį, bet kai nedidelė izoliacionistų respublikonų grupė garsiai kritikuoja išlaidas, o karas pereina į naują ir sudėtingą fazę, besitęsianti abipusė parama nėra garantuota.

Avril Haines, nacionalinės žvalgybos direktorė, neseniai įspėjo Senato Ginkluotųjų pajėgų komitetą, kad artimiausi mėnesiai gali būti nestabilūs. Ji sakė, kad konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos gali pereiti į „labiau nenuspėjamą ir potencialiai kylančią trajektoriją“ su didėjančia tikimybe, kad Rusija gali grasinti branduolinių ginklų panaudojimu.

Tai yra papildomos išlaidos ir didelis pavojus, ir vis dar yra daug klausimų, į kuriuos prezidentas Baidenas (Joe Biden) turi atsakyti Amerikos visuomenei dėl besitęsiančio Jungtinių Valstijų įsitraukimo į šį konfliktą.

Kovo mėnesį taryba įrodinėjo, kad Jungtinių Valstijų ir jos sąjungininkų žinutė ir ukrainiečiams, ir rusams turėtų būti tokia: nesvarbu, kiek ilgai tai truks, Ukraina bus laisva. Ukraina nusipelno paramos kovoje prieš neišprovokuotą agresiją, ir Jungtinės Valstijos turi vadovauti savo sąjungininkams NATO, rodydama Vladimirui Putinui, kad Atlanto sąjunga nori ir yra pajėgi atsilaikyti prieš jo revanšistines ambicijas.

Tas tikslas negali pasikeisti, bet pagaliau įsitraukimas į totalinį karą su Rusija neatitinka geriausių Amerikos interesų, net jei taikos susitarimas gali pareikalauti iš Ukrainos kai kurių sunkių sprendimų. Ir tapo sunkiau apibrėžti, kokie JAV tikslai ir strategijos šiame kare, nes atrodo, kad misijos parametrai pasikeitė.

Ar Jungtinės Valstijos, pavyzdžiui, stengiasi padėti suvereniai Ukrainai užbaigti šį konfliktą per susitarimą, ir per tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos? O gal dabar Jungtinės Valstijos nori nuolat silpninti Rusiją? Ar pasikeitė administracijos tikslas destabilizuoti Putiną ar siekti jo pašalinimo? Ar Jungtinės Valstijos ketina laikyti poną Putiną atsakingu kaip karo nusikaltėlį? O gal tikslas yra stengtis išvengti platesnės apimties karo – o jei taip, kaip to siekia pagyros apie aprūpinimą žvalgybininkais rusams žudyti ir vieno iš jų laivų nuskandinimas? 

Be aiškių atsakymų į šiuos klausimus Baltieji Rūmai ne tik rizikuoja prarasti amerikiečių suinteresuotumą palaikyti ukrainiečius – kurie ir toliau netenka gyvybių ir pragyvenimo šaltinių – bet ir stato į pavojų ilgalaikę taiką ir saugumą Europos kontinente. 

Amerikiečius sukrėtė Ukrainos kančios, bet visuomenės palaikymas karui toli nuo Jungtinių Valstijų krantų nesitęs amžinai. Infliacija yra svarbesnis reikalas amerikiečių rinkėjams nei Ukraina, ir tikėtina, kad didės pasauliniai maisto ir energijos rinkų sutrikimai. 

Dabartinis šio konflikto momentas yra keblus, ir tai gali paaiškinti prezidento Baideno ir jo kabineto vengimą aiškiai apibrėžti tikslus. Todėl dar viena priežastis, dėl kurios ponas Baidenas turėtų išaiškinti šį reikalą Amerikos rinkėjams, na, prieš lapkričio mėnesį, kad parama Ukrainai reiškia paramą demokratinėms vertybėms ir valstybių teisei gintis nuo agresijos – taiką ir saugumą tebepaliekant idealia šio karo išdava.

Kyla pagunda stulbinančią Ukrainos sėkmę prieš Rusijos agresiją matyti kaip ženklą, kad su pakankama Amerikos ir Europos pagalba Ukraina yra arti Rusijos išstumimo atgal į jos pozicijas iki invazijos. Bet tai yra pavojinga prielaida.

Įtikinanti karinė Ukrainos pergalė prieš Rusiją, kurios dėka Ukraina atgauna visą nuo 2014 m. Rusijos užgrobtą teritoriją nėra realistinis tikslas. Nors Rusijos planavimas ir kariavimas buvo stebėtinai prasti, Rusija išlieka per stipri, o ponas Putinas investavo per daug asmeninio prestižo į invaziją, kad galėtų jos atsisakyti.

JAV ir NATO jau yra giliai įsitraukę kariniu ir ekonominiu požiūriu. Nerealūs lūkesčiai galėtų juos vis giliau įtraukti į brangų, ilgalaikį karą. Rusija, kad ir kokia apdaužyta ir negudri, vis dar sugeba vykdyti neapsakomą Ukrainos griovimą ir vis dar yra branduolinė supervalstybė su įžeistu nestabiliu despotu, pademonstravusį, kad jis yra menkai linkęs į susitarimą, pasiektą derybomis. Kaip rašė The Times, Ukraina ir Rusija dabar „atrodo dar labiau nutolusios viena nuo kitos nei bet kuriame kitame beveik trijų mėnesių karo taške“. Naujausi karingi Vašingtono pareiškimai - prezidento Baideno tvirtinimas, kad Putinas „negali likti valdžioje“, gynybos sekretoriaus Lloydo Austino komentaras, kad Rusija turi būti „susilpninta“ ir Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi pažadas, kad JAV rems Ukrainą „kol bus pasiekta pergalė“, - gali būti įkvepiančios paramos deklaracijos, bet jos nepriartina derybų.

Galų gale tai ukrainiečiai turi priimti sunkius sprendimus: jie yra tie, kurie kovoja, miršta ir praranda savo namus dėl Rusijos agresijos, ir būtent jie turi nuspręsti, kaip galėtų atrodyti karo pabaiga. Jei konfliktas ves prie realių derybų, Ukrainos lyderiai turės priimti skausmingus teritorinius sprendimus, kurių reikalaus bet koks kompromisas.

Jungtinės Valstijos ir NATO parodė, kad palaikys Ukrainą visa įmanoma karine pagalba ir kitais būdais. Kad ir kaip baigtųsi kova, Jungtinės Valstijos ir sąjungininkai turi būti pasiruošę padėti atstatyti Ukrainą.

Bet tebesitęsiant karui ponas Baidenas turėtų leisti prezidentui Volodymirui Zelenskiui ir jo žmonėms suprasti, kad yra riba tam, kiek toli Jungtinės Valstijos ir NATO eis konfrontacijoje su Rusija, o taip pat ribos ginklams, pinigams ir politinei paramai, kurią jie gali sutelkti. Būtina, kad Ukrainos vyriausybės sprendimai būtų grindžiami realiu savo išteklių įvertinimu ir tuo, kiek dar sunaikinimo gali atlaikyti Ukraina.

Susidūrimas su šia realybe gali būti skausmingas, tačiau tai nėra sutaikinimas. Tai yra tai, ką vyriausybės privalo atlikti, o ne medžioti iliuzinę „pergalę“. Rusija jaus izoliacijos skausmą ir sekinančias ekonomines sankcijas dar daugelį metų, o ponas Putinas įeis į istoriją kaip skerdikas. Dabar iššūkis yra atsikratyti euforijos, sustabdyti patyčias ir susikoncentruoti į misijos apibrėžimą ir įvykdymą. Amerikos parama Ukrainai yra jos vietos 21-o amžiaus pasaulyje patikrinimas, o ponas Baidenas turi galimybę ir pareigą padėti apibrėžti, kokia ji bus.

iš anglų kalbos vertė Daiva Jakubonienė

Susiję

Vytautas Radžvilas 1404580144684149500

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item