Vidas Rachlevičius. Karas baigsis, o tada prasidės įdomiausia

Skirkite 1,2 proc. GPM paramą jaunimo sambūriui „Pro Patria“.  Instrukcija nuorodoje .  www.delfi.lt Jau daugiau kaip mėnesį trunka karas. R...

Skirkite 1,2 proc. GPM paramą jaunimo sambūriui „Pro Patria“. Instrukcija nuorodoje

www.delfi.lt

Jau daugiau kaip mėnesį trunka karas. Rusai nelaimėjo, o ukrainiečiai nepralaimėjo, mūšiai persikėlė į Ukrainos rytus ir pietus, regis, viskas gali užsitęsti, bet pergalės paradas Kreščiatike bus, tuo galime neabejoti. Jau įvyko keli svarbūs dalykai. Visų pirma, žlugo esminis karo pretekstas ir koncepcija - „rusų pasaulio“ idėja, rusofašistinės ekspansijos ideologinis pamatas. Dabar liko tik visiškai primityvūs ir gyvuliški tikslai bei motyvai. V. Putinas nelaiko Ukrainos valstybe, o ukrainiečių - tauta, vadinasi, remdamasis tokia logika, jis siunčia rusus žudyti rusus. Charkivas yra miestas, kuriame absoliuti dauguma gyventojų yra rusai, bet jo gynėjai kaunasi kaip liūtai. „Rusų pasaulio“ pasiuntiniai turbūt rusiškiausiame Ukrainos mieste subombardavo 69 mokyklas, 15 ligoninių, 53 vaikų darželius ir daugiau kaip 2,5 tūkstančio kitų pastatų. R. Gribovas, visame pasaulyje garsios frazės „rusų karo laive, eik...“ autorius, yra etninis rusas, o didelė dalis žuvusių Rusijos kariuomenės generolų – etniniai ukrainiečiai. 

Viską pakeitė Buča. Visi rusų liberalų išvedžiojimai, kad „mes nekalti, režimas kaltas“ nebegalioja: tai padarė jų sūnūs, draugai ir kaimynai. 83 procentai rusų pritaria V. Putino karui. Nors Vakarai nepripažįsta kolektyvinės atsakomybės, bet tai nesvarbu, tai yra kolektyvinė rusų tautos atsakomybė.         

Kita labai svarbus dalykas – subliuško „antros galingiausios“ pasaulio kariuomenės mitas. Dabar įvairioms Vakarų žvalgyboms pateikiami labai nepatogūs klausimai dėl pervertintos Rusijos konvencinės karinės galios ir neįvertinto ukrainiečių ryžto bei galimybių. Nežinia, ar rusų ginklo galia tebetiki V. Putinas, bet mūšiuose išaiškėjo, kad S. Šoigu kariauna gerai atrodo tik puošniuose paraduose, o iš tiesų tai yra išvogta, nemotyvuota, prastai ginkluota ir kariauti nemokanti laukinių barbarų orda. Ką bepridursi, jei Maskva paprašė net Šiaurės Korėjos pagalbos ir Pchenjanas išsiuntė rusams nedidelį kiekį šaudmenų, nes pačių arsenaluose vėjai švilpauja.    

Maskva į Ukrainą jau permetė divizijas iš atokiausių kampelių: pavyzdžiui, pasitraukus rusų „taikdariams“ iš Karabacho, kai kurias teritorijas jau atsiėmė Azerbaidžanas. Iš Tolimųjų rytų jau permesta 5-oji armija ir tas regionas liko visiškai plikas. Užsienio stebėtojai mano, kad išvedus iš Tadžikistano 102-ąją diviziją, šia galimybe pasinaudos talibai, kurie pradžiūvus tarpekliams ir keliams, patrauks į šią šalį, o rusai bus bejėgiai kažką padaryti. Tai reiškia ir antivakarietiškos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), kuriai priklauso šešios Rusijos įtakos sferoje esančios posovietinės šalys, pabaigą. Kurilų salų klausimą vėl viešai iškėlė Japonija, gruzinai patyliukais kalba apie „antrą frontą“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, o kur dar Padniestrė, Karaliaučius ir kitos panašios teritorijos bei įšaldyti konfliktai.               

Ir trečias labai svarbus veiksnys. Rusai jau patyrė strateginį pralaimėjimą, nes nepasiekė nei vieno karo pradžioje iškelto tikslo. Vyksta derybos dėl „taikos sutarties“. Aš jas pavadinčiau „privalomąja programa“, kuri nieko nereiškia. Pagalvokite patys: rusai, kurie atvirai skelbė sunaikinsią Ukrainą, dabar teigia lyg ir neprieštaraują jos narystei ES, tačiau nori jos demilitarizacijos ir tarsi svarsto kažkokias grupės šalių saugumo garantijas jai, kurios būtų pagristos NATO 5-ojo straipsnio principu. Juk tai visiškas nonsensas! Aš jau nekalbu apie lunatiko S. Lavrovo svaičiojimus, kad vienas iš Ukrainos saugumo garantų turėtų būti Baltarusija. To norėtų ir A. Lukašenka, kuris dabar jaučiasi nustumtas į užribį. O kas nors tiki, kad Vokietija, kaip siūloma, gali būti vienas iš karinių Ukrainos saugumo garantų? Tačiau svarbiausias rusų tikslas – sutartimi įteisinti Krymo aneksiją ir Donbaso okupaciją. Tai vadinamoji „saliamio taktika“, kai Maskva, nesugebėjusi apžioti visos, dabar nori praryti Ukrainą mažais gabaliukais. Niekas Kijeve tokios sutarties nepasirašys.   

1994 m. Ukraina, turėjusi trečią didžiausią branduolinių ginklų arsenalą pasaulyje, atsisakė jo mainais į tarptautines saugumo garantijas. Kijevas neoficialiai kalba, kad antrą kartą ant to paties grėblio nelips ir primena, kad Budapešto memorandumas buvo tik bevertis popiergalis. Taigi, visiškai aišku, kad derybines pozicijas ir taikos sutarties turinį lems tik du svarbiausi veiksniai – padėtis frontuose ir Kremliuje. Kita vertus, nelabai įsivaizduoju, kokios ir apie ką gali būti derybos po Bučos...   

Ir dar. Rusofašizmo ideologams, didelei daliai visuomenės ir propagandos apdorotiems karo entuziastams jau pats derybų faktas kelia didelį pyktį: „Taikos sutartis su nacistais, tai dėl ko kovojom!?“ Rusijoje pusbalsiu kalbama apie išdavystę, vadas susimovė ir pasirodė ne toks stiprus, kaip buvo tikimasi. Įvairūs šaltiniai praneša, kad tvyro įtampa tarp V. Putino, kuris yra totalinio karo šalininkas, ir S. Šoigu, kuris perėjo į generolų, manančių, kad vado iškelti tikslai – nepasiekiami, stovyklą. Akivaizdu, kad gerai informuotos amerikiečių ir britų žvalgybos, turinčios patikimų šaltinių artimiausioje V. Putino aplinkoje,   dirba savo darbą, nuolat nutekina informaciją apie Maskvos vadovybės vidaus nesutarimus, siunčia viešus, bet plačiajai publikai dažnai nesuprantamus signalus, kad „mes esame gerai informuoti“ ir taip Rusijos vadovybėje kursto nepasitikėjimą bei nesantaiką. Įmanomi įvairūs scenarijai, galimas ir „kolektyvinis Putinas“, kai nėra vieno vado, o viską valdo jėgos struktūrų atstovų taryba, bet tai atskira tema. Kaip bebūtų, horizonte aušta V. Putino režimo ir karo pabaigos rytas. 

Tokiomis aplinkybėmis, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą, įvairiose Vakarų idėjų kalvėse, įtakos grupėse ir tyliuose kabinetuose vyksta diskusija apie galimą pokario pasaulio architektūrą. Vakarams atsivėrė istorinė galimybė likviduoti egzistencinę grėsmę – V. Putino režimą, bet tam reikia, kad Rusija patirtų triuškinantį pralaimėjimą. Sąnaudos, palyginti su rezultatu, visiškai minimalios - tereikia duoti ukrainiečiams reikiamų ginklų ir, kaip jie sako, „mes nuvysim rusus iki Maskvos“. Bet yra viena sąlyga: reikia nustoti krūpčioti dėl rusų propagandos sukurto mito apie vadinamąjį raudoną mygtuką ir taktinį branduolinį ginklą. Daugelio rimtų rusų ir užsienio ekspertų nuomone, to niekada nebus, nes dabartinėmis aplinkybėmis jo panaudoti neleis padaryti patys rusų kariškiai.   

Drąsiausias pokario Rusijos scenarijus – laisvi rinkimai, visuotinė deputinizacija, liustracija, turto nacionalizacija. Tokie planai, kaip teigiama, jau parengti pačių rusų, nors kokios jėgos realiai už viso to stovi, sunku pasakyti. Gali būti, kad tai tik galių persiskirstymas, bet dabar tai būrimas iš kavos tirščių. Toks scenarijus reikštų ir šalies subyrėjimą, bet svarbiausia – Rusija privalėtų atsisakyti branduolinės valstybės statuso. Be to, visi šiuo metu įšaldyti Rusijos aktyvai bei turtas būtų skirtas Ukrainai atstatyti, tai būtų reparacijos. Manoma, kad dėl Rusijos agresijos Ukrainos patirti nuostoliai jau artėja prie 600 milijardų eurų ribos. 

Toks scenarijus ar bent didesnė jo dalis gal ir būtų įmanoma, jei Vakarai būtų nepaprastai ryžtingi ir vieningi, bet, deja, realybė yra kitokia. Į viską reikia žiūrėti per interesų prizmę, o šio karo kontekste JAV, ES ir Didžiosios Britanijos interesai dažnai nesutampa, todėl ir matome daug prieštaravimų bei nekoordinuotų veiksmų. Pasižiūrėkime į Vakarų reakciją. Kovo pabaigoje Briuselyje įvyko beprecedentis dalykas: iškart trys aukščiausio lygio NATO, G7 ir ES lyderių susitikimai. Pagrindinė istoriniais vadintų susitikimų tema – kolektyvinių Vakarų atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje. Buvo tikimasi, kad jie priims kažkokį didelį sprendimą ir tai bus lūžio taškas. Tas didelis sprendimas buvo kolektyvinių Vakarų politinės valios ir sąžinės klausimas. Jokio sprendimo nebuvo. Nusivylę komentatoriai tuomet ironizavo: „O kodėl neįvedus sankcijų Kremliaus valytojoms?“ 

Visiškai apgailėtinai per spaudos konferenciją atrodė ir NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas. Jis aiškiai leido suprasti, kad aljansas neturi tikslo sustabdyti agresiją, nutraukti civilių žudymą ir karo nusikaltimus bei šalies naikinimą. Galingiausios pasaulio karinės – politinės organizacijos vadovas tarsi užstrigusi plokštelė nuolat kartojo, jog svarbiausia - neleisti konflikto eskalacijos. Paprastais žodžiais tariant, jūs ten aiškinkitės tarpusavyje, bet mes nesikišim. „Stipriausias ir sėkmingiausias Aljansas istorijoje“ buvo sukurtas kaip atsvara Sovietų sąjungos grėsmei. Rusija oficialiai yra jos teisių perėmėja ir pradėjo plataus masto karą, vykdo karo nusikaltimus, todėl NATO primena drūtų vyrukų kompaniją, kurie pasyviai stebi, kaip spuoguotas paauglys muša silpnesnį už save vaiką ir nieko nedaro.    

Visi puikiai supranta, kad NATO laikysena labiausiai priklauso nuo Vašingtono. JAV sostinės politinių kuluarų žinovai pastebi, kad per pastaruosius 20 metų Baltieji rūmai niekada nebuvo labiau netvarkingi, nekompetentingi ir netinkamai valdomi. R. Reaganas ir M. Thatcher turėjo aiškią pergalės prieš sovietus viziją ir strategiją. J. Bidenas jos neturi. Britų „The Telegraph“ nuomone, J. Bidenas tiesiog nevadovauja ir nestiprina Aljanso tuomet, kai to labiausiai reikia ir nepadarė pakankamai, kad padėtų Ukrainai kuo greičiau laimėti karą. 

Tokią situaciją lemia vadinamasis kolektyvinis Bidenas, kurio daugumą sudaro B. Obamos aplinkos žmonės. Jie jau ne vieną kartą pasaulio žiniasklaidai savaip interpretavo ir paneiginėjo prezidento žodžius. Štai J. Bidenas tikina, kad gins kiekvieną NATO teritorijos pėdą, čia turimos galvoje Lenkija ir Baltijos šalys. Ar galime būti 100 procentų tikri, kad tam tikromis aplinkybėmis tai nebus interpretuota kitaip? Baltuosiuose rūmuose, panašiai kaip ir mūsų Prezidentūroje, akivaizdžiai trūksta tvarkos ir disciplinos, tačiau skirtumas tas, kad signalai, sklindantys iš Baltųjų rūmų, yra ne smulkmenos, jie turi didelių pasaulinių pasekmių ir daro tiesioginę įtaką karui Ukrainoje.

Štai ryškiausias ir rimtai susimąstyti verčiantis pavyzdys. J. Bidenas apdalino V. Putiną įvairiais epitetais, o turbūt svarbiausias buvo jo pareiškimas Varšuvoje: „Dėl Dievo meilės, toks žmogus negali likti valdžioje“. Viskas lyg ir aišku – karo nusikaltimais kaltinamas žmogus negali likti valdžioje. Tačiau nespėjo jis baigti kalbos, kai Vašingtono biurokratai pradėjo nertis iš kailio ir ėmė aiškinti, kad „J. Bideno administracija nesiekia pakeisti režimo“. Į šį atgailaujančiųjų choro atliekamą kantatą „Vova, tu tik nepyk ir neįsižeisk“ įsijungė ir NATO, ir E. Macronas, ir O. Scholzas. Tuo tarpu kovo 28 dieną J. Bidenas viešai pareiškė, kad nemato reikalo atsiprašyti dėl to, jog paragino nušalinti V. Putiną. Taigi, kyla natūralus klausimas: kas tuomet kalba JAV vardu, kas jas valdo ir kas realiai lemia NATO sprendimus?   

Ar Europa pagaliau pabudo? Prasidėjus karui, būta skambių ir pompastiškų pareiškimų, bet ar gali per vieną naktį pasikeisti mentalitetas? „Politico“, kurį taip mėgsta cituoti mūsų politikai ir vadinamieji politikos mokslininkai, paskelbė didelį straipsnį apie naudingus idiotus vokiečius. Ten labai aiškiai parodoma, kaip V. Putinui dirbo visas vokiečių politikos elitas, visas jų politikos spektras, vedinas A. Merkel, kuri net ir dabar pareiškė, kad atsisakymas integruoti Ukrainą į euroatlantines struktūras nebuvo klaida. Ir vėl matome, kad istorija vokiečių nieko neišmoko ir ką jie pastaraisiais amžiais bedarytų politikoje, viskas anksčiau ar vėliau baigiasi katastrofa. Hipotetiškai svarstant, Hagos tribunole sėdint V. Putinui, poniai A. Merkel mažų mažiausiai turėtų būti suteiktas specialiojo liudytojo statusas.  

Ir prezidentas E. Macronas neatsikrato priklausomybės V. Putinui, nes kitaip negalima paaiškinti jų politinio sekso telefonu seansų – vienas nuolat prašo, o kitas neduoda... Beje, E. Macronas raginamas prisiimti atsakomybę už neteisėtus ginklų pardavimus Rusijai. Toks draudimas įsigaliojo po Krymo aneksijos. Duomenys, esantys EK priklausančioje „Europos išorės veiksmų tarnybos“ (EEAS) duomenų bazėje rodo, kad nepaisydamos galiojančio draudimo, 2014 – 2020 m. ES šalys pardavė Rusijai ginklų ir karinės įrangos už 352,4 mln. eurų, o didžiausią tos sumos dalį gavo Prancūzija: Paryžius pardavė ginklų Maskvai už 233,7 mln. eurų. Tuo tarpu Britanija, laikydamasi draudimo, per tą patį laikotarpį rusams nepardavė nieko. 

Maža to, nepaisydama vykdomų karo nusikaltimų, Prancūzija ir dabar siekia dialogo bei derybų su V. Putinu. Londono nuomone, tokie Paryžiaus veiksmai skaldo NATO. „Pone prezidente Macronai, kiek kartų derėjotės su Putinu ir ką pasiekėte? Ar sustabdėte kokius nors jų veiksmus?" - klausė Lenkijos ministras pirmininkas M. Morawieckis ir priminė, kad su Hitleriu niekas nesiderėjo.

Labai aiškiai matomas ukrainiečių nusivylimas ir NATO, ir ES. Tai skamba ir iš prezidento V. Zelenskio lūpų, kuris vienoje iš savo kalbų pasakė, kad „jūs galite nepriimti mūsų į NATO, bet, dėl Dievo meilės, tik neaiškinkit, kad Ukrainos kariuomenė neatitinka standartų“. Čia būtina akcentuoti: negalima painioti dviejų dalykų - NATO karinės galios ir šios organizacijos politinės bejėgystės, nes visus sprendimus priima ne kariškiai, o politikai. 

Ir dar. Reikia sąžiningai pripažinti, kad be tūkstančių „Javelin“, „Stinger“, NLAW ir kitų ginklų bei amunicijos padėtis frontuose būtų visai kitokia, tačiau tai daugiausia yra individualių šalių iniciatyvos, o pagalbos masteliai puikiai atspindi, koks nevieningas yra Aljansas. Pavyzdžiui, Čekijos karinė pagalba Ukrainai nuo agresijos pradžios jau viršijo 1 milijardą dolerių, tuo tarpu centralizuotas ES paketas – 500 milijonų eurų. Estijos ekonomika yra 65 kartus mažesnė už Vokietijos, bet jos pagalba Ukrainai 6 kartus didesnė. Kaip bebūtų, sunkiosios ginkluotės, kuri yra būtina sėkmingo puolimo sąlyga, tiekimo reikalai pamažu pajudėjo teigiama linkme: britai siunčia ukrainiečiams savaeiges toliašaudės artilerijos sistemas, šarvuočius, priešlaivinių raketų sistemas, iš Slovakijos ir kitų šalių jau pajudėjo ešelonai su rusų gamybos tankais ir kita sunkiąja ginkluote. Kitaip tariant, rusų laukia daug siurprizų.      

Tuo tarpu Vašingtone įvyko, sakyčiau, istorinis įvykis, kuris gali pakeisti visą karo eigą. Šią savaitę JAV Senatas vienbalsiai priėmė itin svarbų įstatymą, kuriuo siekiama atgaivinti Antrojo pasaulinio karo laikų programą, leidžiančią prezidentui J. Bidenui efektyviau siųsti ginklus ir kitas atsargas į Ukrainą. Lendlizas (angl. lend-lease) buvo JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu. Tai karinės technikos nuoma ir karinių žaliavų, degalų, šaudmenų ir kitų išteklių nuoma, perdavimas ir pardavimas antinacistinės koalicijos narėms. Politinis sprendimas priimtas, žiūrėsime, kaip J. Bideno administracija juo pasinaudos. Čia verta prisiminti sero W.Churchillio pasakymą apie amerikiečius, kad jie priims teisingą sprendimą po to, kai išbandys visus kitus.

Optimizmo teikia faktas, kad Vašingtone kalbama ne tik apie tai, kaip Ukrainai atsilaikyti, bet vis dažniau pasigirsta žodis „pergalė“, liudijantis, kad tikslai yra rimtesni. Jei Ukrainai bus tiekiama reikiama sunkioji puolamoji ginkluotė, jie, manau, neapsiribos vien rusų išvijimu iki sienų, kurios buvo iki invazijos pradžios. Kijevas neslepia ambicijų išvaduoti visą Donbaso regioną ir atsiimti Krymą. Jei ukrainiečiai įsibėgės, aš bijau vieno - macronai, scholzai, sullivanai ir stoltenbergai, motyvuodami tuo, kad nereikia toliau eskaluoti konflikto, pradės juos stabdyti.      

Tuo tarpu visuotiniu ekspertiškumu pasižyminčioje Lietuvoje, jos politikos scenoje bei Seime vyrauja TSPMI bakalaurų lygio kalbos apie tai, kad ES reikia plėsti į Ukrainą, tai esą garantuos jos saugumą ir pan. Dėl to nereikėtų stebėtis, nes, pavyzdžiui, ir mūsų politikos mokslo elito atstovai raportuoja iš Dohos, kad šių metų forume dalyvauja tokios „žvaigždės“, kaip J. Borrellis ir J. Kerry. Pirmojo politinis svoris ir įtaka balansuoja kažkur ties nulio riba, o antrąjį, esantį J. Bideno pašonėje, net ir santūrūs Vakarų komentatoriai vadina „Putino naudingu idiotu“. Dėl to visiškai nestebina, kad premjerė I. Šimonytė tarptautinės prekybos ir transporto reikalus aptarinėja su O. Šurajevu. 

Karo fone išryškėjo Europos saugumo spragos ir nauji iššūkiai, o galbūt ir naujos saugumo architektūros kontūrai. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad esamas saugumo formatas neatitinka nūdienos reikalavimų, nerimas ypač jaučiamas šalyse, esančiose arčiau Rusijos. Štai ukrainiečiams nepavyksta rasti bendros kalbos su daugiabalsiu NATO choru, tačiau akivaizdu, kad jiems daug geriau sekasi kalbėtis su Londonu. Tai liudija ir sensacingas premjero B. Johnsono šeštadienio vizitas į Kijevą. Dialogas su Vašingtonu taip pat turi specifinių niuansų. Valstybės sekretorius A. Blinkenas ir Pentagonas kalba viena kalba, o Baltųjų rūmų patarėją nacionalinio saugumo klausimais J. Sullivaną ir J. Kerry, buvusį B. Obamos bendražygį, specialųjį prezidento pasiuntinį klimato klausimais, neoficialiai atliekantį ir slaptojo ryšininko su Maskva funkciją, vieni apžvalgininkai vadina naudingais V. Putino idiotais, kiti – rusų agentais.   

Ukrainai labai padeda Turkija ir ne tik savo bepiločiais „Bayraktar“. Turkai „užrakino“ rusų karo laivus Viduržemio jūroje ir neleidžia jiems praplaukti į Juodąją jūrą. Jei tas rusų laivynas atsidurtų Ukrainos pakrantėje, padėtis būtų gerokai sunkesnė. Turkija kartu Ukraina, turinčia aukšto lygio karinę pramonę, kuria naujas sistemas. Kovo pabaigoje kompanija „Baykar Makina“, gaminanti „Bayraktar“, pristatė pirmojo viršgarsinio bepiločio kovinio orlaivio „Kizilelma“, galinčio veikti dideliuose aukščiuose, prototipą. Jis turi ukrainiečių gamybos reaktyvinį variklį.  

Visiškai neabejoju, kad po karo Europoje prasidės nepaprastai įdomūs užkulisinės politikos manevrai ir mes galime tapti didelių transformacijų liudininkais. Ukrainos ateitis – narystė NATO ir ES. Tuo neabejoja tie, kurie Lietuvoje užsiima europlepalais ir mąsto štampais bei šablonais. Mano nuomone, tai neteisingai suformuluotas klausimas, o jis turėtų skambėti kitaip – ar ukrainiečiai norės? Kai karas baigsis, rinksis ir spręs šalis nugalėtoja. Kijevas taps didžiosios politikos ir regioninės įtakos centru. Jau dabar iš įvairių užuominų bei nutylėjimų labai aiškiai galima matyti, kad ukrainiečiai yra labai dėkingi konkrečioms šalims, bet nusivylę tiek NATO, tiek ir ES, tačiau aidint kanonadai, kai gyvybiškai reikalinga parama, ne laikas rėžti tiesą į akis. 

Kalbant apie pokario saugumo architektūrą būtina įvertinti ir tai, kad žlugus V. Putino režimui, nebeliks ir A. Lukašenkos. Nors iš Baltarusijos teritorijos ir vykdoma agresija, bet jos generolai atsisako tiesiogiai dalyvauti kare, o A. Lukašenka bijo juos spausti. Taigi, baltarusiai, net ir Maskvos labai spaudžiami, nenori tapti ukrainiečių priešais. Tai – žvilgsnis į ateitį. Be didelės pompos ryškėja naujos saugumo ašies Londonas – Varšuva – Kijevas kontūrai. Į tą pusę dairosi ir čekai. O su kuo dėsis polukašenkinė Baltarusija, kas jos mentalitetui artimiau – Kijevas ar Briuselis, kieno įtakos sferoje ji atsidurs? Ir svarbiausia: kaip tame naujame kontekste atrodys Lietuva? 

Vienas iš svarbiausių pokario klausimų Ukrainai bus šalies atstatymas. Agresoriaus padaryta žala – šimtai milijardų, todėl ES parama bus labai svarbi. Ir vis dėlto, ar ukrainiečiai norės, kad jiems vadovautų ir nurodinėtų vokiečiai su prancūzais? Kita vertus, žiauriame kare jie įgijo su niekuo nepalyginamos patirties, stiprybės, nacionalinio pasididžiavimo ir orumo. Tai didelė šalis ir maždaug 44 milijonai žmonių, kurie neturi baudžiauninko mentaliteto ir jų taip lengvai nepastumdysi. Ar Briuselis, Paryžius ir Berlynas tikrai nori Ukrainos ir Baltarusijos, kai jau yra galvos skausmas Lenkija, o juk ta trijulė gali būti sunkiai valdoma?




Susiję

Vidas Rachlevičius 1541113000565530941

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2022-04-12 10:13

    Straipsnis toks geras, kad net komentuoti sunku. Tiesiog - geras! Ačiū! Visada laukiu šito autoriaus apžvalgų, nes viskas būna iš esmės ir savo vietoj. Kaip reikia tokių protų politikoj! Bet kodėl į politiką eina tik pusės proto?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ponas Vidas turi neblogą fantaziją. Deja, bet gyvenimo realybė fantazijų nepriima. Gyvenimas labiau mėgsta logiką, kurios labai pasigedau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2022-04-12 20:48

    Tegu Vakarų liurbiai pralaužia Mariupolio blokadą, kad Ukrainos kariai ten nesėdėtų be ginklų. Pora Nato lėktuvų ir viena naktis. Tai būtų reali pagalba, o ne politikų lakstymas į saugias Ukrainos vietas su simboliniais palaikymais ir savo "vertybėmis".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Spėčiau, Vakarų liurbiai visai nenori nei Mariupolio išvadavimo, nei Ukrainos pergalės. Va, kad rasieja biški nusilptų ir derybose dėl dujų ir naftos kainos sukalbamesnė būtų - taip, laisvai, o kiek ukrainiečių gyvybių tai kainuos - kam rūpi? Be to, tie liurbiai, nors ir infantilai, nėra visiški debilai - jie mato vaizdo įrašus, girdi, kokiais žodžiais ukrainiečiai vadina ruskių okupantus ir supranta, kad, kaip kažkas sakė, "tepaluotos balos spalvų" ideologija Ukrainoje šansų neturi. NEBENT Ukraina nukraujuotų tiek, kad nebeturėtų jėgų priešintis ir būtų priversta su "pagalba" priimti ideologinį brudą (taip, tai kuo tikriausias šantažas - bet ar pirmas kartas?).

      Panaikinti
  4. Prisijungiu prie komentaro apie lakią Vido Rachlevičiaus fantaziją. Žiūrėkite, aš už Ukrainą ir ukrianiečius, bet esu realistas, ir na nėra Ukrainoje tų 44 milijonų gyventojų, nuo 2001 metų Ukrainoje nebuvo gyventojų surašymo. Ukrainiečių pergalės gali skatinti mažo, riboto galingumo braduolinio ginklo panaudojimą - kaip paskutinį kozirį. Nenurašykime tokios galimybės. Dar per 2014 maidaną buvo užuominos apie galimą smūgį Kijevo apylinkėse, tai Ilarionovo informacija tuomet. NA o kas bus po karo, tai ko labiausiai bijau, tai ukrainietiškos korupcijos - ji neišnyko. Nejau manote, kad nebus bandymų pasisavinti tų atstatymui skirtų lėšų?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-04-13 11:52

      Parodyk pirštu šalį, kur nėra korupcijos ir lėšų "įsisavinimo". Ar todėl reikia tokią sulyginti su žeme?

      Panaikinti
    2. Tamsta anonime, jūs turite per lakią vaizduotę arba turite teksto suvokimo problemų. Kur aš raginu Ukrainą sulyginti su žeme? Ir kodėl manote, kad aš esu prieš Ukrainą? Aš už Ukrainą! Ir puikiai suprantu, kokie iššūkiai laukia Ukrainos, esu beveik tikras, kad atstatymo skirtos lėšos bus išvogtos. O tai skatins nežmonišką nusivylimą.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2022-04-13 12:35

    Greičiausiai bus neduodama iki galo laimėti nei Ukrainai, nei Rusijai - kad palaikyti nuolatinį įtampos židinį, kaip kad daroma Artimuosiuose Rytuose. ES tikrai nenori sustiprėjusios Ukrainos, nes stiprios Ukrainos Briuselis apiplėšti ir paversti kolonija negalės, o Vakarai lygiai taip nenori ir sustiprėjusios Rusijos - tik tiek, kad būtų vos stipresnė už Kiniją tam atvejui, jeigu būtų sumanyta Rusiją ir Kiniją supjudyti itin stipriai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2022-04-14 11:22

    Mariui nuo Anonimo
    Tamstos komentaras 2022-04-12 21:44 persmelktas skepsiu. Korupcija - visų valstybių liga, Ukraina ne išimtis. Ir per vienus metus nuo jos nepagydysi, jei išvis pagydysi. O ką demonstruoja šių dienų Ukraina - tokių dar reikia paieškoti. Ir tai svarbiausia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-04-14 13:54

      Juolab, kad ekonominis ir finansinis atsiskyrusių sovietinių resp-kų žlugdymas per priCHvatizacijas, korupciją ir šalies kriminalizaciją (naudojantis iš kalėjimų paleistais ne tik plėšikais, bet ir žmogžudžiais; aprūpinant iš jų sudarytas visokių ~inių gaujas lėšomis vykdyti ,,operacijas", naujausia ryšių technika, ,,kiečiausiais" automobiliais, politikų šantažui tinkama informacija) - buvo naudotas nuo pat atsiskyrimo nuo RU pradžios.
      Nemanau, kad UA politikai buvo šventieji, bet esu tikra, kad jiems kone prievarta daug kas grūsta (nebūk kvailas! ir pan.), randant ,,pažangius" to paaiškinimus. Kremliui tokių labai reikėjo - jis pats juos gamino (kad ir padovanodama stambų verslą Rusijoje), kad vėliau galėtų tokiais manipuliuoti, versti vykdyti jo įsakymus.

      Panaikinti
    2. "O ką demonstruoja šių dienų Ukraina - tokių dar reikia paieškoti. Ir tai svarbiausia." - ir būtent dėl to, tikėtina, eurosajūzo politbiuras norės, kad Ukraina kuo labiau nusilptų konflikte, nes ko jau ko, o dar vienos stiprios, save gerbiančios ir morališkai nesupuvusios (t.y. neomarksistinio marazmo neperpūdytos) valstybės jiems tikrai nereikia. :)

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2022-04-15 08:52

    "Putiną reikia pribaigti dabar" pasakė vienas protingas kariškis. DABAR. O jau tada bus matyti. Bet galiu pasakyti - gyvenome ramiais laikais. Toliau taip nebus.
    O Briuselio politbiuras ramiai snaudė, surinkdavo pinigus, juos padalindavo savo nuožiūra, ką pamalonindami, ką pašantažuodami. Ir staiga jų miegas sudrumstas.
    Politikoj protų trūkumas, vien tušti puodai. Nieko gero iš to. Būtų tokie zelenskiai vietoj uršulių, daug kas būtų kitaip.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-04-15 15:59

      +++!!!
      Kažkoks rėadijas paleido pora ,,džioukų" Putino tema:
      - Apie Žirinovskio mirtį buvo pranešta 2 kartus su kone 3 savaičių pertrauka. Pirmas pranešimas buvo atšauktas, esą, Ž. reanimacijoje, ar pan. Tai štai kažkurios mūsų radijo stoties laidų vedėjai šiandien atskleidė paslaptį: esą, jis buvo numiręs tol kažkur laikytas, kad visi virusai numirtų, ir Putinas galėtų drąsiai nusifilmuoti prie jo karsto.
      - Žinome paprotį, kai jaunoji meta savo puokštę link pamergių, kad išsiaiškintų, katra pamergė po jos pirma ištekės. Eilė bus tos, kuri puokštę pagaus - ji ištekės pirma kitų pamergių.
      Tai štai, tie laidos vedėjai susuko ,,džiouką", kad Putinas Žirinovskio mestąją puokštę pagavo....

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2022-04-16 08:11

    Aha, gerai būtų :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item