Almantas Stankūnas. Valdantiesiems elektros verslo pelnai svarbiau už vartotojų interesus?

Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininkas

Liberalizuota ES elektros rinka nėra naudinga elektros vartotojams. Ji naudinga didžiausiems investuotojams į atsinaujinančią energetiką – pirmiausia į vėjo jėgainių parkus. 

Šiuo metu ES šalyse esančios itin aukštos elektros kainos yra sąlygotos dviejų pagrindinių priežasčių:

1. Aukštos gamtinių dujų kainos,

2. Dauguma mažais kintamais kaštais išsiskiriančių elektros gamintojų (pirmiausia vėjo jėgainių parkai) yra nereguliuojami ir todėl pagamintą energiją gali pardavinėti pagal ribinius (maksimalius) rinkos poreikius užtikrinančių ir didžiausius kintamus kaštus turinčių gamintojų (iš esmės visuomet tai yra gamtines dujas naudojantys gamintojai) nustatytas kainas. 

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Vyksta karas ir trūksta duonos. Dalis duonos kepėjų turi nebrangiai iškeptos duonos, kuri kainuoja po 1 eurą už kepaliuką. Tačiau jų turimo kieko nepakanka visiems stokojantiems aprūpinti, o dėl karo sąlygomis atsiradusių ribojimų negalima iškepti daugiau pigios duonos. Stokojančius galima pamaitinti tik parduodant brangią, 10 eurų už kepaliuką kainuojančią duoną. Klausimas: kokia kaina pigios duonos savininkai pardavinės duoną? Atsakymas akivaizdus – už 9,9 euro arba panašia kaina.

Šis supaprastintas pavyzdys iliustruoja vadinamosios laisvos ES elektros rinkos veikimą. Duona, kaip ir elektra, yra būtina prekė. Alternatyvos joms yra labai ribotos.  

Todėl šiuo metu vėjo jėgainių ir kitų pigių elektros gamintojų savininkai, kurie nėra reguliuojami rinką prižiūrinčių institucijų, elektrą pardavinėja už daugelį kartų gamybos savikainą viršijančią kainą ir kraunasi beprotiško dydžio pelnus. Situacija gali pasikeisti tik smarkiai atpigus gamtinėms dujoms arba kai mažus kintamus gamybos kaštus turinčių gamintojų elektros energijos pasiūla viršys rinkos paklausą. Gamtinės dujos greitai nepigs dėl siekio kuo greičiau mažinti jų pirkimą iš Rusijos. Mažus kintamus gamybos kaštus turinčių gamintojų elektros energijos pasiūla greitai nepadidės, nes elektros gamybai  išplėtoti ir smarkiai padidinti reikia didelių investicijų ir gana ilgo laiko.

Tarkime, po 3-4 metų vėjo parkų bus tiek, kad jų pagamintos elektros energijos pasiūla viršys rinkos paklausą ir kainos kris. Tačiau investuotojai atidžiai seka rinką ir stabdys naujų jėgainių statymą, kai artės rinkos prisotinimas. Jeigu kainos galų gale sumažės, silpniausi investuotojai bankrutuos. Jų gamybos įrenginius už nedidelę kainą tikriausiai nupirks stambiausi ir finansiškai pajėgiausi investuotojai. Netrukus dėl nuolat didėjančio elektros poreikio paklausa vėl viršys pasiūlą ir kainos vėl šaus aukštyn. 

Ar tai galima pavadinti efektyviai veikiančia rinka? Ar tokia rinka užtikrina vartotojams elektros energiją už mažiausią kainą? Tikrai ne. 

Apie neveikiančią ES elektros rinką ir būtinybę politikams vykdyti intervencijas, taip pat apie vartotojų stūmimą pas nepriklausomus elektros tiekėjus bei iš to kylančias problemas jau rašiau šių metų vasario 13 d. Tie klausimai buvo paliesti šių metų kovo 21 d. Nacionalinio susivienijimo kreipimesi.

Šių metų balandžio 3 d. publikuotame interviu ekonomistas profesorius Raimondas Kuodis sako: „Didysis liberalizavimo paradoksas, kurio visuomenė nežino, susiveda į tai, kad liberalizavus kainą apsprendžia ribinis gamintojas su didžiausiais kaštais. Bet visi tie, kurie gamina efektyviau su mažesniais kaštais, dėl to gauna viršpelnius. „Ignitis“ irgi turi skirtingus generavimo šaltinius. Jis galėtų dirbti be nuostolių ir be pelno, tačiau galėtų sušvelninti kainų svyravimus ir visiems nuo to būtų geriau“, – teigė profesorius. Ir nors aiškinama, kad liberalizuoti rinką privalu, nes taip nurodo Europos direktyva, R. Kuodis replikavo: „Yra empirika ir logika, kuri parodo, kas darosi po liberalizavimo. Prikaupta tonos faktų rodančių, kad tai – labai abejotinas eksperimentas“.

Taigi turime „dramblį kambaryje“, kurio niekaip nenori pastebėti politikai – „liberalizuotą“, tačiau neužtikrinančią vartotojams mažiausių kainų ES elektros rinką. 

Tai, kad politikai nemato arba nenori matyti netinkamai veikiančios elektros rinkos, akivaizdžiai liudija jų siūlomas principas atrenkant investuotoją įgyvendinti vienam didžiausių Lietuvos istorijoje energetikos projektų – 700 MW galios vėjo jėgainių parko statybai Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. 

Šis projektas buvo pristatytas 2022 m. kovo 23 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje. Iš projekto pristatymo, kurį komentavo Energetikos viceministrė Inga Žilienė, paaiškėjo, kad investuotojo atrankos kriterijus bus ne mažiausia fiksuota elektros energijos supirkimo kaina (CfD) visam vėjo jėgainėse pagamintos energijos kiekiui, bet mažiausia vienkartinė parama investuotojui arba didžiausia vienkartinė investuotojo išmoka valstybei. O tai reiškia, kad investuotojas skatinamas veikti be valstybės reguliavimo ir kuo daugiau elektros parduoti elektros biržoje pagal biržos kainą. Toks modelis reiškia, kad konkurencinį pranašumą įgis finansiškai stipriausi investuotojai, galintys geromis sąlygomis pritraukti lėšas santykinai didelę riziką turintiems projektams, o jėgainėje pagaminta elektros energija vartotojams gali atpigti tik tolimoje perspektyvoje ir galimai trumpiems laikotarpiams – kai rinkoje susidarys pigios elektros energijos perteklius. 

Tuo tarpu jeigu investuotojas būtų parenkamas pagal fiksuotą CfD visam pagamintam energijos kiekiui, mažėtų projekto investicinė rizika ir atpigtų projekto finansavimas. Toks supirkimas per VIAP (Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos elektros energetikos sektoriuje) didinimą (kai rinkos kaina yra mažesnė negu CfD, nes susidaręs skirtumas yra pridedamas prie VIAP) arba mažinimą (kai rinkos kaina yra didesnė negu CfD, nes susidaręs skirtumas yra atimamas iš VIAP) koreguotų Lietuvos vartotojų mokamą kainą už elektros energiją pagal projekto CfD dydį. Neoficialiu ekspertų vertinimu, konkurencinė CfD kaina šiame projekte galėtų būti 6,5-7 cnt./kWh. Pridėjus dabartinius skirstymo, balansavimo, VIAP, PVM ir kitus kaštus galutinė kaina vartotojams būtų apie 15 cnt./kWh. Ar tai santykinai didelė kaina? Taigi kodėl politikai nesirenka šio kelio? Negana to, politikai ne tik skatina investuotojų dereguliavimą, bet dar ir planuoja apriboti mažiausią CfD kainą, kurios gali paprašyti investuotojas. Kai paklausiau vieno gerai elektros sektoriaus veiklos reguliavimą ir rinką išmanančio eksperto, kodėl taip elgiamasi, jis atsakė neįsivaizduojąs.

Iš tiesų labai sunku suvokti, kodėl politikai elgiasi taip, jog projektas finansiškai būtų kuo naudingesnis investuotojui, bet ne Lietuvos elektros energijos vartotojui. 

Vienu iš galimų politikų paaiškinimų gali būti siekis (tikriausiai ne be įtakingų išorinių subjektų spaudimo) sukurti kuo palankesnes sąlygas stambiajam ES verslui uždirbti kuo didesnius pelnus elektros energijos vartotojų sąskaita beatodairiškai brukant laisvosios rinkos principus net ten, kur jie yra akivaizdžiai žalingi visuomenei. 

Tuo tarpu jau visiškai netrukus energetikos rinkoje planuojami Lietuvos visuomenei dar žalingesni sprendimai . 

2022 m. balandžio mėn. 1 d. Vyriausybė pateikė antiinfliacinių priemonių paketą, kuriuo siekiama amortizuoti prekių ir paslaugų brangimo poveikį. Jį paskelbiant Energetikos viceministrė Inga Žilienė informavo, jog paskutinio elektros rinkos liberalizavimo etapo, kurį įgyvendinti yra numatyta iki šių metų liepos 1 d., atšaukti nenumatoma. Minėtame pakete siūloma apriboti gyventojams ir iš dalies verslui maksimalias elektros ir dujų kainas, mokant kompensacijas elektros ir gamtinių dujų tiekėjams iš 690 mln. EUR fondo tais atvejais, kai jų nustatytos kainos viršys nustatytas maksimalias kainas vartotojams .

Tokiu būdu Vyriausybė ne tik nesiūlo stabdyti elektros vartotojų „išvarymo“ pas nepriklausomus elektros tiekėjus (NET), bet minėtu kainų vartotojams kompensavimo mechanizmu privatiems elektros tiekėjams ji leidžia pastariesiems toliau neribotai didinti savo viršpelnius ir nesirūpinti elektros kainų konkurencingumu; faktiškai yra pasiruošusi privatiems elektros tiekėjams mokėti tiek, kiek šie pareikalaus. Šiomis aplinkybėmis vadinamoji elektros „rinka“ tampa laisvosios rinkos parodija, o valstybę valdančių politikų siūlymai stiprina visuomenės įtarimus dėl galimo nusikalstamo politikų ir privačių verslo struktūrų sandėrio. Tokiu atveju visi nepriklausomi elektros tiekėjai turėtų tapti reguliuojamais, t. y. belieka atšaukti elektros tiekimo rinkos liberalizavimą. Akivaizdu, kad tai nebus padaryta.

Be to, kas aukščiau aptarta, minėtas elektros kainų apribojimas vartotojams yra ydingas: 

 Socialiniu aspektu, nes didesnę kompensuojamos paramos dalį neišvengiamai gaus labiau pasiturintys šalies gyventojai, kurie suvartoja daugiau energijos;

 Ekonominiu aspektu, nes juo bus vykdomas ekonomiškai nepagrįstas valstybės surenkamų lėšų perskirstymas ir galimai didinama valstybės skola;

 Geopolitiniu požiūriu, nes juo bus apribotos paskatos vartotojams taupyti elektros energijos ir gamtinių dujų vartojimą ir keisti jį alternatyviais šaltiniais, taip netiesiogiai finansuojant pagrindinės elektros ir dujų tiekėjos Rusijos nusikalstamą agresiją Ukrainoje.

Taigi kokiais motyvais vadovaujasi politikai, siūlydami aukščiau išdėstytą elektros energijos rinkos valdymo strategiją? Iš tikrųjų tai yra platesnis ir fundamentalus Lietuvos valstybės prigimties ir paskirties klausimas. Jį galima formuluoti taip: kas yra dabartiniu metu Lietuvą administruojanti šalies valdžia: politinė piliečių valios reprezentantė ir daugumos jų interesų gynėja ar nedidelės stambiojo elektros verslo grupelės siaurų ir savanaudiškų interesų įgyvendinimo agentūra? Kuri net žaibiškai gilėjančios ekonominės krizės akivaizdoje ir siaučiančio karo fone drįsta apiplėšinėti į vis gilesnį skurdą brendančius gyventojus nebodama sukelti precedento neturinčio masto socialinį sprogimą? Užmiršusi, kad žmonių kantrybė turi ribas.