Nacionalinis susivienijmas klausia premjerės, kas konkrečiai siūlė naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, reikalaudami atskleisti, kurioje ministerijoje ir kuris pareigūnas bandė inicijuoti Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimus, kuriais būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas. Toks kreipimasis į premjerę inicijuotas reaguojant į viešumoje pasirodžiusius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko Audrio Antanaičio teiginius, kad vyriausybėje buvo svarstyti galimi įstatymų pakeitimai, kuriais būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas.

„Tokia ministerijų ir valdininkų iniciatyva yra atkurtos Lietuvos valstybės gyvenime precedento neturintis bandymas, pasinaudojant Ukrainos tragedija ir dangstantis pagalbos ukrainiečių pabėgėliams pretekstu, atvirai ir šiurkščiai sulaužyti Konstituciją ir privalo būti vertinama kaip nusikalstama antivalstybinė ardomoji veikla, galimai turinti Lietuvos valstybės išdavimo požymių. Todėl reikalaujame premjerės imtis antivalstybinę veiklą užkardančių veiksmų ir viešai atskleisi, kuriose Lietuvos Respublikos ministerijose kilo iniciatyva iš esmės pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą ir faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, bei įvardinti, kurie ministrai ir ministerijų pareigūnai yra šios iniciatyvos įkvepėjai, autoriai ir vykdytojai,“ – teigiama Nacionalinio susivienijimo išplatintame paklausime.

Kovo 22 dieną „Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis informavo apie jį pasiekusį neįvardytų ministerijų pareigūnų susirašinėjimą, kuriuo buvo mėginama inicijuoti esminį Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimą. A. Antanaičio teigimu, juo buvo siekiama faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Pasak VLKK pirmininko, buvo siūloma išbraukti įstatymo reikalavimą, kad policijos, teisėsaugos tarnybų pareigūnai, tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą. 

„Buvo siūloma, kad aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, jog gyventojai, kurie to pageidauja, būtų aptarnaujami valstybine kalba“. Taigi šiuo įstatymo pakeitimu buvo siekiama panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio imperatyvią nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Ši konstitucinė nuostata galiotų tik asmeniui pageidaujant  – A. Antanaičio paaiškinimu, „asmuo, siekdamas Lietuvos Respublikoje aptarnavimo valstybine kalba, turi apeliuoti į šitą teisę“.

Nacionalinis susivienijimas atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos valstybinio statuso atkūrimas buvo vienas svarbiausių programinių Sąjūdžio siekių ir didžiausių tautos laimėjimų atstačius nepriklausomą valstybę.

„Ministerijų vadovų ir valdininkų mėgintas inicijuoti dar vienas lietuvių kalbos vartojimo sferos siaurinimas turi būti vertinamas kaip neabejotinas ženklas, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vietą ir funkcijas viešojoje erdvėje ketinama suteikti kokiai nors kitai šalies gyventojų „internacionalinio bendravimo priemone“ norimai paversti užsienio kalbai, kokia greičiausiai taptų anglų kalba, pakeisianti okupacijos metais tokią funkciją atlikusią rusų, arba „didžiojo Lenino“, kalbą“, - komentavo Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas.

„Įgyvendinus šiuos kėslus lietuvių kalba, nominaliai likdama valstybine, realiai pradėtų funkcionuoti kaip buvusioje LSSR: ji būtų laikoma tik viena iš Lietuvoje egzistuojančių tautinių bendrijų kalbų ir toliau stumiama į buitinio vartojimo sferą, mokyklose jos privalomas mokymas būtų panaikintas grindžiant tuo, kad yra kita „tarpnacionalinio bendravimo“ kalba ir geriausiu atveju paverstas laisvai pasirenkamu dalyku, kalbiniu požiūriu mišriose vietovėse lietuvių kalba būtų arba visiškai išstumta iš viešosios vartosenos, arba būtų sukurtos prielaidos rastis įtampoms bei vykti nuolatiniams konfliktams kalbiniu pagrindu“, - teigė R. Radžvilas.