Linas Karpavičius. Leninas ir seksualinė revoliucija

Lietuva nenumaldomai artėja prie vieno įvykio. Jei pavyks jį prastumti, virš Lietuvos saulė švies skaisčiau, NATO gins Lietuvą daug įnirtingiau, 5-as NATO straipsnis bus pastovioje aktyvavimo būsenoje. Ginti Lietuvą visi eis tiesiai iš LGBT maršo. O tai nepaprastai sustiprins mūsų saugumą. Štai taip ar panašiai mes eliminuosime Putino grėsmę galutinai ir visam laikui. Tai išsvajotasis, išnešiotasis ir išgimdytas vienos lyties asmenų partnerystę įteisinantis, Partnerystės įstatymas.

Tai yra tiesioginė, vakarų pasaulį 7-8 dešimtmečiuose supurčiusios, seksualinės revoliucijos išdava. Tačiau tai tik antroji revoliucija, o pirmoji įvyko... Sovietinėje Rusijoje. Tad grįžtame prie jos autorių ir istorijos. Sovietų Rusija buvo pirmoji valstybė pasaulyje dekriminalizavusi ir legalizavusi homoseksualius santykius ir paskelbusi karą įprastos šeimos institutui.

Mažai kas žino, kad pirmieji sovietų valdžios nutarimai, be dekretų „Dėl taikos“ ir „Dėl žemės“, buvo Lenino dekretai „Dėl santuokos nutraukimo“ ir „Dėl civilinės santuokos“.

Visi pamiršta, kad Spalio revoliucija yra ne tik politinė ir ekonominė, bet ir seksualinė. Po dekreto „Dėl žemės“ buvo priimti dekretai, kurie labai buvo svarbūs Leninui. Būtent, tokie ir yra dekretai „Dėl santuokos nutraukimo“ ir „Dėl civilinės santuokos“, bei senojo baudžiamojo kodekso panaikinimas dekriminalizavęs tos pačios lyties asmenų santykius. Tai truko iki 1934 kovo 7 dienos.

Taigi, aprašyta Ilfo ir Petrovo „Seksualinių reformų lyga“ tikrai nėra jų išsigalvojimas, ši lyga tikrai egzistavo. Ši lyga sakė, kad SSRS yra labiausiai seksualiai išsilaisvinusi ir pažengusi valstybė. Kai buvo priimtas dekretas „Dėl civilinės santuokos“, gruodžio 19 d., Petrograde įvyko lesbiečių ir prostitučių paradas, kuris vėliau virto kasmetiniu. Garsioji Lenino frazė „Taip, tęskite draugai!“ (Так держать, товарищи!), buvo ištarta būtent po šio renginio.

Leninas suformulavo savo poziciją šiuo klausimu, teigdamas: „Komunizmas turi atnešti ne asketiškumą, o gyvenimo džiaugsmą ir žvalumą nulemtą lytinio gyvenimo pilnatvės“. O sekdamas Markso ir Engelso pėdomis, Rusijos proletariato lyderis reikalavo skyrybų laisvės kaip būdo stiprinti šeimos ryšius „demokratiniais pagrindais“. Seksualinė laisvė buvo traktuojama kaip vienas proletariato revoliucijos iškovojimų.

Po revoliucijos Rusiją užvaldė visiška moralės laisvė. – „Šalin gėdą!“ – pagal šį šūkį visoje šalyje vyko masinės demonstracijos. Į gatves išėjo visiškai nuogi žmonės. Maskvoje demonstrantai per Raudonąją aikštę žygiavo be drabužių ir tik per petį perjuostais raudonais raiščiais. Ideologinis nuogų komunizmo statytojų įkvėpėjas buvo aršus bolševikas ir Leono Trockio sąjungininkas – Karlas Radekas, asmeniškai vadovavęs nuogų proletarų kolonoms. Atrodo, kad iš čia ir kilo gėjų ir kitų seksualinių mažumų procesijų mada.

Dvidešimtaisiais metais seksualinis šėlsmas pagavo daugiausia jaunus žmones. Šeima ir santuoka buvo paskelbtos buržuazinėmis relikvijomis. Kartkartėmis pasirodydavo vietinių dekretų dėl moterų nacionalizavimo, taip pat dėl seksualinių komunų kūrimo. Ypač pasižymėjo komjaunuoliai. Jei komjaunimo narė atsisakydavo permiegoti su draugu, ji buvo pasmerkta ir paskelbta mieščione. Taip moteris buvo paverčiama pasitenkinimo objektu.

Madinga tapo „Vandens stiklinės“ teorija, atsiradusi dar Šopeno ir Žorž Sand romano laikais: „Meilė, kaip stiklinė vandens, duodama tiems, kurie jos prašo“. Tiesa, meilė, naujai atsivertusio sovietinio jaunimo supratimu, daugiausia reiškė seksą, o vyrų ir moterų santykiai buvo redukuoti iki gyvuliško poreikio, kurį reikia patenkinti be jokių „sąlygų“.

Atsiranda tokie šūkiai: „Žmonos, draugaukite su savo vyro mylimosiomis“, „Gera žmona pati išrenka vyrui tinkamą mylimąją, o vyras rekomenduoja savo bendražygius žmonai“, „Kiekvienas komjaunuolė privalo sutikti, kitaip ji yra buržuazinė miesčionė“, „Kiekvienas komjaunimo narys gali ir privalo tenkinti savo seksualinius potraukius“.

1923 metais bent pusė gimusių vaikų gimė ne santuokoje. Pats santuokos įregistravimo ir skyrybų procesas užtruko vos kelias minutes, tačiau vėliau Santuokos įstatymų kodeksas visiškai supaprastino ir šį procesą – sutapatino neįregistruotą santuoką (partnerystę) su registruota.

Revoliuciniai visuomenės elementai, kurių patriarchalinėje valstietiškoje Rusijoje buvo mažuma, noriai priėmė naujas žaidimo taisykles seksualiniuose santykiuose. Revoliucinėje Maskvoje viešėjęs rašytojas Herbertas Velsas nustebo, „kaip paprasta buvo su seksu nugalėjusio socializmo šalyje“.

Progresyvioji Aleksandra Kolontai rašė: „Istorija niekada nežinojo tokios santuokinių santykių įvairovės: santuoka tradicinėje šeimoje ir trumpalaikiai laisvi santykiai šalia, slaptas svetimavimas santuokoje ir atviras merginos gyvenimas su mylimuoju, įprasta santuoka, santuoka trise ir netgi sudėtinga keturių asmenų santuokos forma“.

Žinomos dvi vienos lyties asmenų „vestuvės“ įvyko 1920 m., pačiame Petrogrado centre, Officerskaya gatvėje. Tarnautojas Georgijus Andrejevas vedė jauną manufaktūros darbuotoją Denisą Nesterenko, pravarde Dina. Antrosios „vestuvės“ įvyko 1921 m. sausį. Ją organizavo jaunas partietis, ČK agentas, Baltijos laivyno jūreivis Afanasijus Šauras. „Vestuvės“ vyko pagal visas tradicijas ir su tėvų palaiminimu. Jose dalyvavo 95 žmonės, dauguma raudonarmiečiai, jūreiviai ir milicininkai.

Buvo ir daugiau vestuvių, tačiau apie kitas liko tik atgarsiai. Visos jos nebuvo oficialiai registruojamos ir priminė daugiau vaidinimus.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje padėtis pasikeitė. 1933 metų liepą prasidėjo pirmieji areštai ir sodinimai. Iš viso „Leningrado homoseksualų byloje“ buvo suimti 175 žmonės. Kadangi dauguma šios bendruomenės asmenų buvo karinio laivyno jūreiviai, sovietinės tarnybos gaudavo daug skundų, kad tai kenkia karinio jūrų laivyno kovingumui ir galiai.

Jau nuo 20-ųjų metų vidurio (tik 1934 m. homoseksualizmas paskelbtas už įstatymo ribų) pradedama jausti, kad šalis pavargo nuo seksualinės bakchanalijos. Maždaug nuo 1925 metų pradėta keisti padėtį. Tai lėmė keletas priežasčių. Pirma: didėjo venerinių susirgimų. Antra: daugėjo beglobių vaikų. Trečia: abortai pasiekė katastrofinius mastus. Trys abortai vienam gimusiam vaikui. Ketvirta, svarbiausia priežastis: moralinis palaidumas grėsė valstybės vidaus tvarkai ir egzistencijai, nes dauguma šio reiškinio dalyvių buvo valstybės tarnautojai ir pareigūnai. O valstybė dar buvo reikalinga pagrindinei užduočiai atlikti – įvykdyti pasaulinę revoliuciją.

Vyro ir moters santykiai buvo grąžinti į įprastus rėmus. Nudistų draugijos išvaikytos ir uždarytos. Laisvos meilės ir ištvirkimo liepsna pamažu užgesinta. Imta smerkti ištvirkimą ir seksualinį palaidumą. Buvo grįžta į įprastą gyvenimą. Taip baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija, o nauja, su šūkiu „Make love not war“ įvyko Europoje ir Amerikoje tik po keturiasdešimties metų. Taigi Rusiją pagrįstai galima laikyti ne tik pirmosios pasaulyje socialinės, bet ir seksualinės revoliucijos tėvyne.