Vytautas Radžvilas. Ką reiškia Lietuvos „grįžimas į Vakarus“? (I dalis)

Tai pirmoji dalis Lietuvos pažangos strategijos 2030 studijos , publikuotos akademiniame žurnale LOGOS 2019 metais.  Vidurio ir Rytų Europos...

Tai pirmoji dalis Lietuvos pažangos strategijos 2030 studijos, publikuotos akademiniame žurnale LOGOS 2019 metais. 

Vidurio ir Rytų Europos šalyse praūžus ,,aksominių revoliucijų“ bangai, įvykusių pokyčių reikšmė ir jų tolesnė kryptis kurį laiką atrodė vos ne savaime suprantama: žlugus totalitarinei politinei sistemai ir centralizuotai valdomai planinei ekonomikai šiose šalyse formuojasi vakarietiško tipo pilietinės visuomenės su laisvosios rinkos ekonomika ir liberalia demokratine politine santvarka. 

Tačiau netruko paaiškėti, kad vakarietiški socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo standartai komunistinio režimo  atsikračiusiose šalyse įgyvendinami sunkiai ir lėtai, o kai kuriose (potencialiai ir Lietuvoje) jie gali likti  neišsipildžiusia svajone. Todėl gausioje ir praktiškai neaprėpiamoje mokslinėje literatūroje ,,tranzitologijos“ tema greitai pradėta įsisąmoninti, kad pilietinės visuomenės ir demokratinės politinės sistemos konsolidavimo postkomunistinėse šalyse problemos  yra gerokai sudėtingesnės ir kur kas sunkiau sprendžiamos, nei buvo manyta ,,dainuojančių revoliucijų“ bangos sukeltos euforijos laikotarpiu. 

Jau 1990 m. paskelbtame straipsnyje Vengrijos mokslininkas Elemeras Hankis, remdamasis Clauso Offe‘s ir Jurgeno Habermaso išplėtota ir praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Rytų Europs studijoms pritaikyta ,,organizacinio principo“ sąvoka (Hankis 1990: 185), šitaip apibūdino to meto ,,tranzitologjoms“ tyrimams iškilusių uždavinių mastą ir sudėtingumą: ,,Vykstant naujo socialinio ir ekonominio modelio, brėžiančio nują Rytų Europos raidos kryptį, paieškoms, darosi vis neaiškiau, kokius ,,orgnizacinius pincipus“ galima pasitelkti. [...] mėginimai įdiegti rinkos mechanizmus tik padidino sistemos sumaištį ir nebuvo itin veiksmingi. Pasirodė, kad nepaprastai sunku smarkiai sumažinti valstybinę turto nuosavybę, kas manyta esant ekonominio atsigavimo prielaida. Nors komunistinės ideologijos žlugimas buvo palankus sugrįžti tam tikram devynioliktojo šimtmečio konservatyviam liberalizui, tai padaryti po keturiasdešimt despotizo metų pasirodė esant nelengva (Hankiss 1990: 183)

Buvusi Rytų Vokietija tapo ryškiausiu pavyzdžiu, koks iš tiesų sunkus yra ,,grįžimo“ procesas. Labiausiai išsivysčiusi ir sąlyginai klestėjusi komunistinio bloko šalis po susijungimo su buvusia Vakarų Vokietija jau tris dešimtmečius yra dosniai pastarosios subsidijuojama ir kitaip remiama. Tačiau ,,tikrai vieningos Vokietijos“ iki šiol nėra. Tarp abiejų vėl suvienytos valstybės dalių egzistuoja gelminiai mentaliniai ir pasaulėžiūriniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai skirtumai, skatinantys tyrinėtojus kalbėti apie ,,pasiklydusią perėjime“ visuomenę (Easterlin, R. A., 2009: 130; André van Hoorn, Robbert Maseland. 2010).

Kitose žlugusio komunistinio Rytų bloko šalyse transformacija buvo dar skausmingesnė (pakanka prisiminti vien kai kuriose iš jų įgyvendintos ,,šoko terapijos“ padarinius), jos keliami sunkumai buvo kur kas didesni ir nereikalingi mokslinių įrodymų, nes šią transformaciją išgyvenusios visuomenės juos patyrė savo kailiu – masinės bedarbystės, sugrįžusio skurdo, moralinio ir vertybinio pakrikimo bei kitais patiriamo sukrėtimo ir nuosmukio mastą leidžiančiais tiesiogiai suvokti pavidalais. Todėl natūralu, kad suklestėjo ,,tranzitologijos“ studijos – ji tapo plačiu ir daugiašakiu įvairiausių socialinių tyrimų lauku. Neapsiribota empiriniais ir lyginamaisiais tyrinėjimais. Labai anksti pradėtos kelti ir fundamentalios teorinės bei metodologinės tranzitologinių tyrimų problemos. Jų konceptualiniai rėmai pradėjo ryškėti praėjus vos keleriems metams po Rytų ir Vidurio Europoje praūžusių ,,aksominių revoliucijų“ bangos. 

Pasaulinė komunizmo sistema, kurios centras buvo SSRS, o branduolį sudarė VRE šalys, susiformavo praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo Vakarų modernybės plėtros padarinys. Komunistiniai totalitariniai režimai (vėliau švelnėję ir evoliucionavę į autoritarinius) iš esmės buvo ne kas kita, o radikalus atsakas į XX a. išryškėjusius kapitalizmo kaip ekonominės ir socialinės sistemos bei XIX a. pamažu plitusios ir įsitvirtinusios liberaliu valdymu grindžiamos politinės santvarkos vidinius prieštaravimus ir ydas. Per keliasdešimt metų iki šių režimų griūties gana tradicionalistinės, palyginti su Vakarais, ir nevienodai spėjusios sumodernėti VRE regiono šalių visuomenės buvo iš pagrindų griaunamos ir negrįžtamai pasikeitė. Tačiau per šį laikotarpį ne mažiau pasikeitė ir Vakarų šalių visuomenės. Sutariama, kad nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigos modernieji Vakarai įžengė į kitą – postmodernųjį raidos tarpsnį, o 8-ajame dešimtmetyje prasidėjusi neoliberalistinė globali ,,laisvosios rinkos“ revoliucija iš pagrindų keitė ekonominę ir socialinę santvarką. Ji pakirto iki tol vyravusį, darbdavių ir darbuotojų konsensusu grįstą liberalų demokratinį socialiai atsakingos valstybės modelį ir kūrė sąlygas rastis bei įsitvirtinti neoliberaliems  ir vis mažiau demokratiniams režimams. Ryškiai keitėsi ir vartotojiškų Vakarų visuomenių vertybinės nuostatos – jos vis labiau darėsi ,,postmaterialistinėmis“ visuomenėmis (Inglehart 1997).  Kaip tik į šiuos pokyčius buvo atsižvelgta brėžiant pamatines tranzitologinių tyrimų paradigmos konceptualines gaires. Komunistinės sistemos žlugimas sukūrė naują socialinių tyrimų objektą  – pokomunizmo reiškinį, o kartu radosi pirminis ir pamatinis šiuos tyrimus įkvepiantis ir suteikiantis jiems kryptį klausimas – kas yra po šio žlugimo atsiradusios ir kurlink juda ,,pereinamojo“ tipo pokumunistinės visuomenės?  Klausimas keltas ir svarstytas vadinamosios moderno-postmoderno dichotomijos teorinėje ir istorinėje perspektyvoje. Pasak Larry Ray‘aus, galima į jį atsakyti trejopai. Sovietinę sistemą laikant modernybės įsikūnijimu, komunizmo žlugimas būtų dar vienas įrodymas, kad modernybė išsisėmė. Alternatyvus požiūris į sovietinio tipo sistemas, kuriam atstovaująs Habermasas, teigia jas esant ne modernias, o ,,kažkuo kitokias“, taigi laiko jas esant nuokrypiu nuo Vakarų modernybės modelio. Todėl postkomunistinės visuomenės ,,sugrįžančios į vakarietiškos modernybės trajektoriją ir pagreitintai bei glaustai atkartojančios jos problemas“, tai yra lyg ir sugrįžtančios į magistralinį jos raidos kelią. Tačiau pripažįstama, kad ,,net jeigu postkomunistinės visuomenės susiduria su modernybės problemomis, tai vyksta naujomis aplinkybėmis, kai modernistinės socialinės plėtros sąvokos darosi problemiškos“ (Ray 1997: 543). Galiausiai autorius meta iššūkį abiems aiškinimams teigdamas, kad ,,priešingai tiems, kurie laiko modernizaciją arba postmodernizaciją neįveikiamomis tendencijomis, tikėtina, jog pagrindinės postkomunistinės visuomenės vystysis alternatyviu vakarietiškai modernybei keliu“, ir ,,hipotetiškai įvardija šį kelią kaip ,,neomerkantilistinį“ (ten pat).

Šie alternatyvūs požiūriai išsamiau nebus analizuojami, lyginami ir vertinami. Trumpai pristatyti alternatyvius požiūrius į postkomunistinio perėjimo perspektyvas visiškai pakanka susidaryti panoraminiam jų vaizdui, atveriančiam šiam tyrimui svarbią įžvalgą: mokslinėje tranzitologijos studijų literatūroje labai anksti susiformavo ir įsitvirtino nuostata, kad buvusių Rytų komunistinių šalių grįžimas į Vakarus yra iš tiesų epochinė ir globalaus masto problema. Pasaulinė SSRS dominuojama rytietiško tipo komunistinė sistema įkūnijo vakarietiškame modernybės projekte iš pat pradžių glūdėjusias radikalėjimo ir destruktyvumo tendencijas ir praktiškai išskleidė  jos griaunamąsias galias istorijoje neregėtu mastu naikindama tradicines, ant krikščioniškos civilizacijos pamatų suręstas VRE visuomenes. Tokioms komunistinio eksperimento metu transformuotoms visuomenėms buvo neįmanoma mechaniškai ,,apversti“ ligtolinės raidos krypties ir, lyg niekur nieko atsikračius, gyvenimo komunizmo sąlygomis patirties ir padarinių, tiesiu ir trumpu keliu greitai ir lengvai ,,sugrįžti į Vakarus“, o tiksliau – dėl juose taip pat vykstančio nuolatinio kismo besirandančią takaus ir neapibrėžto ,,vakarietiško normalumo“ būklę. 

Todėl populiarus, tačiau neturintis aiškaus teorinio ir empirinio turinio ,,grįžimo į Vakaru“ vaizdinys yra daugiareikšmis, o jo episteminį statusą tranzitologijos studijose pirmiausia lemia paties tyrinėtojo santykis su šiuo vaizdiniu. Kai šis santykis yra reflektuotas ir konceptualus, minėtas vaizdinys tampa naudingu euristiniu įrankiu, padedančiu nužymėti vykdomų tyrimų lauką ir išskirti svarbius jų objektus ir klausimus.  

Tačiau dėl jam būdingų minėtų savybių šis vaizdinys gali virsti abstrakčia, jokio konkrečiau apibrėžto teorinio ir empirinio turinio neįgyjančia bei kritiškai  nereflektuojama ideologema. Jis pradeda funkcionuoti kaip ideologinis įrankis legitimuoti politinės bendruomenės išsikeltus ilgalaikius strateginius arba trumpalaikius praktinius tikslus. trumpalaikius arba ilgalaikius politinės bendrijos tikslus, kurie galiausiai pasirodo esą migloti ir neįgyvendinami. 

Lietuvos santykiai su Vakarais pradėti apibūdinti ,,grįžimo namo“, tai yra į ,,Vakarus“, vaizdiniu jau nepriklausomybės priešaušriu, stiprėjant Sąjūdžio įkvėptoms viltims atkurti valstybę. 1990 m. ją atkūrus, siekis ,,grįžti į Vakarus“ tapo oficialiai deklaruojamu pagrindiniu Lietuvos strateginiu tikslu. Jis buvo įvardijamas kaip grįžimas į Vakarų pasaulio civilizacinę ir geopolitinę erdvę, o jo įgyvendinimas buvo sutapatintas su šalies naryste ES ir NATO. Pasiekus šį tikslą buvo pradėtas plėtoti ,,Lietuvos sėkmės“ naratyvas teigiant, kad grįžimas į  Vakarų transatlantinio pasaulio erdvę buvo tikras Lietuvos istorijos posūkis ir lūžis, suteiksiantis tvirtas ir ilgalaikes saugumo ir gerovės garantijas. Pagrindinė pasakojimu skelbiama žinia, 

kad Lietuva yra sėkmingo grįžimo į Vakarus pavyzdys, buvo nuosekliai ir kryptingai skleidžiama oficialiajame valstybės ideologiniame-politiniame diskurse ir viešojoje erdvėje. Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ tezė tapo ne tik organiška  integracinio akademinio diskurso dalimi, bet faktiškai virto jį grindžiančia ir apibrėžiančia kertine ideologema. Tačiau atidžiau įsigilinus, ši ideologema atrodo esanti neišbaigta, nes ji yra vidujai prieštaringa.  Viena vertus, Lietuvos grįžimas į Vakarus laikomas įvykusiu faktu. Antra vertus, jį tarsi paneigia tuojau pat iškeltas naujas reikalavimas toliau plėtoti ir gilinti gilinti šalies euroatlantinę integraciją. Šitaip jau lyg ir pasiektas tikslas ,,sugrįžti į Vakarus“ nutolsta, pats grįžimas turi būti suvokiamas kaip begalinis ,,integracijos gilinimo“ vyksmas, kurio pabaiga ir galutinis rezultatas paskęsta neapibrėžtos ateities nežinomybės ūke. Pati integracija buvo specifikuota sutapatinant ją su Lietuvos tolesnės ,,vesternizacijos“ ir ,,europeizacijos“ procesu. Iš esmės tai reiškia, kad 2004 m. ,,sugrįžus į Vakarus“ – tapus visateise ES ir NATO nare – grįžimo istorija iš tikrųjų nesibaigė. ,,Grįžimas į Vakarus“, kuris ideologizuotos ,,sėkmės istorijos“ kontekste logiškai turėjo tapti vienkartiniu ir baigtiniu įvykiu, staiga virto į neapibrėžtą ateitį nutolusiu ilgalaikiu ,,integracijos gilinimo“ uždaviniu ir tęstine ,,vesternizacijos“ ir ,,europeizacijos“ programa. Šis virsmas atsispindėjo ir akademinėje plotmėje: anksčiau vyravusius ,,tranzitologinius“ postkomunistnės transformacijos tyrimus keitė ir galiausiai išstūmė ES ir euroatlantinės integracijos tyrimai. Juos įteisinančiu ir nukreipiančiu idėjiniu ir praktiniu pagrindu liko toliau oficialiu valstybiniu lygmeniu deklaruojama ,,grįžimo į Vakarus“ tezė. Taigi buvo pripažįstama, kad šis grįžimas kaip gilinama ir spartinama integracija į transatlantines ir kitas globalaus valdymo struktūras tebėra strateginis Lietuvos valstybės tikslas. Tačiau ir naujuoju ,,grįžimo“ tarpsniu nebuvo bandoma kritiškiau reflektuoti šios tezės turinio ir prasmės, o tai reiškia, kad nebuvo rimtai apmąstomi ir liko nesukonkretinti bei aiškiai neįvardyti ir šalies visuomenei bei valstybei iškylantys nauji uždaviniai. 



Susiję

Vytautas Radžvilas 272997743020933555

Rašyti komentarą

  1. Norėjom, kur geriau, o atrsidūrėm ten, kur kaip ir visur...
    Kodėl taip gaunasi? - Labai nesunku suprasti, kodėl taip atsitinka. O gi todėl, kad kiekvieną kart vėl ir vėl pradedame lygiai taip pat, kaip visada - ne iš esmės, ne iš visuminio situacijos apžvelgimo, o pagal "išmintį"/pavyzdį to, kaip jau kažkur tai buvo. Kaip žmonių visiškai tokių pat nebūna, taip ir situacijų įdentiškų nepasitaiko. Kiekviena situacija yra ypatinga, ir kad iš jos išeiti norima kryptimi, neišvengiamai būtina įvertinti absoliučiai visas aplinkybes, priimti vienintelį teisingą tik tai situacijai sprendimą. Maža dar ir to. Būtinas pastovus nenutrūkstantis grįžtamas ryšys, leidžiantis laiku pamatyti, ko pradiniam etape deramai neįvertinome. Kai kam gali pasirodyti, jog toks atsargumas per daug sudėtingas ir bereikalingai ilgina tikslo siekimo kelią. Deja, bet koks nepakankamas įvertinimas situacijos iš vis negali vesti link NORIMO PAGRĮSTO tikslo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2022-02-25 15:13

    Radžvilas tai labiausiai norėtų kad būtumę grižę į SSSR. Kaip gerai buvo būt sovietiniu propiesorium.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item