kard. Sigitas Tamkevičius. Įsakymas mylėti priešus

Pirmoje Samuelio knygoje pasakojama apie karalių Saulių, kuris, pavydėdamas Dovydui sėkmės kovose, kelis kartus bandė jį nužudyti. Dovydas gelbėjosi tik bėgdamas nuo karaliaus rūstybės; patirdamas didelę neteisybę, jis neatsilygina tuo pačiu ir, turėdamas progą nužudyti mirtiną savo priešą, jo pagaili net du kartus (plg. 1 Sam 26).

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, kaip mes, tikintieji, turime praktikuoti meilę tikriems ar įsivaizduotiems priešams. Tai labai aktuali tema.

Aplink save matome labai skaudų susipriešinimą: žmonės negailestingai kaltina vieni kitus, tarsi būtų didžiausi priešai. Kas nutiko mums? Juk taip neseniai mes vieningai gynėme savo laisvę, o dabar esame susiskaldę, susipriešinę ir nebegirdime vieni kitų.

Prieš kančią, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

Kas naujo Jėzaus įsakyme mylėti? Izraelitai nuo Senojo Testamento laikų buvo mokomi mylėti artimą, bet turėjo teisę nekęsti priešų. Jėzaus įsakymas mylėti apėmė visus žmones: tiek artimus, tiek ir tuos, kuriuos laikome savo priešais. Tai sunkus reikalavimas, kurį įvykdyti gali tik žmonės, sąmoningai praktikuojantys krikščioniškąjį tikėjimą.

Pagal naujausius 2021 metų socialinius tyrimus, dabartinėje Lietuvoje krikščionių yra per 2,5 milijono, tame tarpe vien katalikų yra 2.350 000. Jeigu dauguma krikščionių laikytųsi Kristaus palikto meilės įstatymo, tikrai Lietuvoje nebūtų tokio didelio susipriešinimo. Deja, viena yra save laikyti krikščioniu, kita – nuosekliai gyventi pagal Evangelijos reikalavimus.

Septintąjį eilinį metų sekmadienį apmąstome Jėzaus įsakymą mylėti priešus: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27–28). 

Įsakydamas mylėti priešus, Jėzus paaiškino, kodėl mes privalome taip elgtis: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6, 32–33.35).

Pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus mokiniai. Tikintysis, kuris kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose ir švenčia už mus mirusio Viešpaties atminimą, privalo būti nuoseklus ir savo mintimis, ir savo elgesiu. Jeigu prie kryžiaus prikaltas Jėzus meldėsi už savo priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“, tuomet ir mes, Jėzaus sekėjai, turime laikytis tokio paties nusistatymo – neteisti, nesmerkti, atleisti ir visiems daryti tik gera (plg. Lk 6, 37). Jėzaus praktikuotas gailestingumas yra mūsų gyvenimo kelias, iš kurio turime neiškrypti. Tai Jėzaus priesakas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).

Mylėti priešus nėra reikalavimas emociškai jausti meilę tiems, kurie mums daro pikta. Tai valingas nusistatymas į kiekvieną žmogų žvelgti Jėzaus akimis linkint, kad ir patys didžiausi mūsų priešai atsiverstų ir patirtų Dievo gailestingumą.

Kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą, stabtelkime ties prašymu: „Tėve, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Mūsų rodomas gailestingumas yra sąlyga mums patiems patirti Dievo gailestingumą.