Dovilas Petkus. Ozolo laikas

www.laikmetis.lt Vasario 16–ąja daug kalbėta apie tautos susipriešinimą, santarvės trūkumą ir skaldančius veiksnius. Tačiau prabėgus šventėm...

www.laikmetis.lt

Vasario 16–ąja daug kalbėta apie tautos susipriešinimą, santarvės trūkumą ir skaldančius veiksnius. Tačiau prabėgus šventėms Lietuvos žiniasklaidoje įsiplieskė diskusiją apie tai, kodėl protestuojantys prieš dabartinę valdžią ir jos lyderius savo simboliu pasirinko Romualdą Ozolą. Kodėl ši primiršta Lietuvoje asmenybė vėl tapo plačiai aptarinėjama dabartiniu metu?

Daug kas pasakytų, jog Romualdo Ozolo asmenybė pasirinkta dėl noro išreikšti priešiškumą V. Landsbergiui, mesti pirštinę jo lyderystei Sąjūdyje. Nors, rodos, laikas neįsiamžinusius lyderius negailestingai nuneša užmarštin, staiga daug kam Lietuvoje parūpo, kokia tikroji Ozolo vieta istorijoje, su kuo jis konfliktavo ar draugavo, ką jis mąstė ar net kokioms protesto formoms jis šiandien būtų pritaręs. 

Protestuotojams R. Ozolo vardo skandavimas šių metų Vasario 16-ąją išties galėjo būti spontaniškas dar vienos sąjūdžio asmenybės pasirinkimas valdančiųjų politikams ir jų rinkėjams paerzinti. Visgi, reikia pasakyti, kad šiandienos kontekste Ozolo asmenybė ir jo mintys yra kur kas aktualesnės nei vien kautynės su Landsbergiu dėl vietos Sąjūdžio istorijos puslapiuose. 

R. Ozolas ryškėja ne tik kaip dar vienas Antrosios respublikos lyderis, tačiau ir idėjinė opozicija dabartinei politikai. R. Ozolas su V. Landsbergiu įkūnija ne tik Sąjūdį, bet ir skirtingas Lietuvos vizijas.

Konservatorių ir liberalų partijos kartu su dabartiniais vadovais ir garbės pirmininkais nuosekliai kūrė globalios Lietuvos viziją, Andriaus Kubiliaus žodžiais, „išsikovoję teisę išvažiuoti iš Lietuvos“. Šių partijų politikai tapo aktyviausiais eurointegratoriais, sukūrusiais įsitikinimą, jog be Briuselio mes niekas.

Lietuvoje net įsigalėjo įsitikinimas, kad besipriešinantys gilesnei integracijai ir nenorintys atiduoti daugiau suvereniteto Sąjungai yra Kremliaus tarnai. Bet koks savarankiškumo gynimas Sąjungos sudėtyje paverstas antivalstybine veikla. To chrestomatinis pavyzdys – Ozolui prieš mirtį pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, jog negalima rinkti parašų referendumui dėl euro įvedimo šalyje, kadangi tai prieštarautų Lietuvos geopolitiniams interesams. Būtina paklausti, kuo Lietuvos suvereniteto apsaugojimas nuo Rusijos, galutinai sunaikinant jį  Vokietijos, Prancūzijos ir Briuselio biurokratų rankomis yra kitoks? 

Nors Ozolas nebuvo principinis ES priešas, jis nuogąstavo, kad su dabartiniais politiniais lyderiais šalyje Lietuva žengs visiško servilizmo keliu.  Ozolas buvo tikras, kad visuomenė ir „politikai“, įpratę tarnauti imperiniam centrui, o ne jaustis valstybės šeimininkais, šitaip elgsis ir atsidūrę naujoje Sąjungoje. Dar daugiau, jis teigė, kad Lietuvos politinė klasė esanti abejinga tautinio tapatumo, suverenumo, kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo ir kitiems pamatiniams klausimams, kuriems kaip tik ir meta iššūkį narystė Europos Sąjungoje. Jis neklydo.

Jau po Ozolo mirties įsisiūbavę Sąjungos klausimai dėl tolesnės integracijos, Brexit ar Sąjungos kūrimo naujais pagrindais, rodos, buvo Ozolo išpranašauti. 1999 metais Lietuvos mokslų akademijoje jis piktinosi, kad „dėl buvimo [Europos] Sąjungoje prasmės net nekalbama – tai laikoma nekorektiška“, ir retoriškai klausė: „Ar ne laikas mums užuot vien daužius Europos Sąjungos duris, pagalvoti ir pakalbėti taip pat ir apie kitokį sutarties dėl narystės Europos Sąjungoje pobūdį?“ Tai klausimas, kurio nedrįstama Lietuvoje iškelti praėjus ir dvidešimčiai metų.

R. Ozolas pabrėžė, kad itin svarbu nustatyti aiškius nacionaline politika galinčius tapti Lietuvos santykius su Europos Sąjunga. Atramos tašku laikyti nuostatą, kad ši sąjunga nėra amžina, tačiau šiuo metu neišvengiama, o nacionalinis gyvenimas sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų. 

Su kuo menkesniais nuostoliais išgyventi dabartinį virsmą Sąjungoje (jo žodžiais „totalitarinę žiemą“), kur įmanoma stiprintis ir kovoti už likusius suverenumo instrumentus. Tą akivaizdžiai darant galime matyti šiandieninėje Lenkijoje ir Vengrijoje, kurios neatsisako savo valiutos, o savo teisinėje ir švietimo sistemoje gina nacionalinius interesus, brėždami linijas, kur Sąjungos biurokratai įsikišti gali, o kur jau nebe. 

Deja, tačiau Lietuvos valdytojams net tokios mintys atrodo politiškai šventvagiškos. O bankų atstovai tokie, kaip Nerijus Mačiulis radijo eteryje teigia, kad Lietuva negali sekti Lenkijos keliu akcizo degalams ar kitais klausimais, nes tai esą.. pažeistų ekologinius susitarimus su Briuseliu. Tokie komentarai parodo vergišką mentalitetą, palydėta „chunveibiniško“ įkvėpimo: mūsų tautai gal ir nieko gero iš to nebus, bet sąjungos tikslus žaliajai ekonomikai įvykdysime su kaupu! Akivaizdi anti – Ozolinė santykių su Europos Sąjunga perspektyva, kurią entuziastingai įgyvendina ir Lietuvos valdantieji, dažnai liejantys pasipiktinimą ant Briuselio neklausančių kaimynų.

Nors lietuviai, paties Ozolo žodžiais tariant, mąsto nugaromis t.y. apie grėsmės supranta tik tada, kai jos tampa daugiau negu akivaizdžios, panašu, kad šiandien ta diena atėjo. Kuomet ES lyderės Vokietijos valdantieji į savo vyriausybės programą įrašo siekį galutinai federalizuoti Sąjungą, redukuojant šalis nares iki autonominių respublikų statuso, o mūsų valdančiosios koalicijos narys Rusijos agresijos akivaizdoje teigia, kad būtina kuo greičiau priimti gėjų partnerystę, kad įsiteigtume Vakarams, pradedama nujausti, kad Lietuva atsidūrė ant šeimą ir valstybę galutinai sunaikinsiančio Rubikono. Jį peržengus tauta ir valstybė galimybės sugrįžti į istoriją daugiau nebeturės.

Reikia tikėtis, kad šis globalistų programos presas, kurio jau nebegali ignoruoti daugybę eilinių Lietuvos piliečių, bus tas momentas, apie kurį rašė ir R. Ozolas. Jo teigimu, atsirėmę į Pirėnus ir pažinę dar nepažintą sąjungą lietuviai vėl pamils savo nepriklausomybę. 

Kuomet vieni stengiasi išsikovoti vietas balkone, tribūnuose ar reikalaudami titulų, Ozolas tyliai save įamžino knygose ir dienoraščiuose, kurios tapo plačiai prieinamos jo bendražygių dėka. Jis žinojo, kad tai, ką jis rašė tada buvo lietuviams dar nesuvokiama, tam turėjo ateiti tinkamas laikas. 

Lenkija ir Vengrija jau kaunasi už suverenitetą Sąjungoje, radikaliai atmesdamos euro federalizmą ir gindamos šeimą. Ar mes sugebėsime išgirsti Ozolo raginimą ir įsijungti į šias kovos gretas parodys laikas. Vieną galime šiandien konstatuoti: Ozolo plėtotos suvereniteto gynimo idėjos šiandien vėl yra tai, į ką galima atsiremti. 

Ozolas vėl sulaukė savo laiko.



Susiję

Romualdas Ozolas 9034599188805823078
item