Asta Katutė. Arūno Dulkio „vertybinė“ politika – narkotikų vartojimo kambariai ir ne tik

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Valdantieji nuolat kalba apie savo vykdomą vertybinę užsienio politiką, visuomenės vertinamą labai kontraversiškai. Tačiau valdančiųjų vertybes ne prasčiau atskleidžia ir kitų ministerijų darbas. Ypač daug vertybinių iniciatyvų (nė neliečiant Covid-19 klausimų) ėmėsi konservatorių deleguotas Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. 

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) sausį paskelbė, kad planuoja kurti saugesnio narkotikų vartojimo kambarius. Stebint sveikatos priežiūros specialistams, būtų galimybė vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, siekiant sumažinti mirties nuo perdozavimo ir infekcijų plitimo riziką. Iki šiol sveikatos įstaigose esančiuose žemo slenksčio paslaugų kabinetuose buvo keičiamos adatos ir švirkštai, duodamos dezinfekacijos priemonės, prezervatyvai, informuojama apie pakaitinį gydymą ir panašiai. Taigi buvo teikiamos paslaugos, kurios mažino rizikingą elgseną ir narkotinių medžiagų vartojimo daromą žalą sveikatai, skatino narkomanus gydytis nuo priklausomybės. 

Derėtų prisiminti, jog Seimas neparėmė Laisvės partijos inicijuoto mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, tad jų turėjimas vis dar draudžiamas įstatymu. Ar tik tokiu būdu nebandoma apeiti Seimo ir bent konkrečiose vietose legalizuoti įstatymu draudžiamų preparatų vartojimo? Tas pats narkotinių medžiagų turėjimas būtų laikomas nusikaltimu gatvėje, net ne „narkotikų vartojimo kambaryje“. 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas laikosi pozicijos, kad narkotikų vartojimo kambariai sudaro galimybę kontaktuoti su narkotikų vartotojais, nukreipti juos socialinių ar sveikatos priežiūros paslaugų gavimui. Bet visa tai ir dabar atliekama žemo slenksčio paslaugų kabinetuose. 

Kyla klausimas, ar jau pasiduodame kovoje prieš narkotikų vartojimą? Neplečiame prevencijos programų, neplėtojame įprastų rizikos mažinimo priemonių, bet priešingai, ruošiamės kurti narkotikų vartojimo erdves?

A. Dulkio teigimu, tai yra „kultūringos skandinaviškos praktikos diegimas sveikatos gydymo įstaigose“. O gal kas tinkama Skandinavijai, nebūtinai tinka kitoms šalims? Antai kontraversiškoji Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet” vieną po kitos pralaimi bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl vaikų teisių pažeidimų. Nors prieš keletą metų Lietuvos visuomenę buvo bandoma įtikinti, jog ir mūsų šalyje turėtų būti taikomas analogiškas vaikų teisių apsaugos modelis, dabar tokių idėjų šalininkų gretos praretėjusios. 

Nors Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, tokie kambariai veikia dešimtyje šalių, tačiau daugumoje Europos valstybių tokia praktika netaikoma. Ji nėra federaliniu lygiu patvirtinta ir JAV, šalyje, kur perdozavimo atvejų yra daugiau nei bet kur pasaulyje ir tai tapę viena iš pagrindinių mirties iki 50 metų amžiaus priežasčių. 

Taip pat pastebėtina, jog nėra pakankamai ilgalaikių ( ilgesnių nei 5 metų tyrimų) apie narkotikų vartojimo kambarių poveikį patiems narkomanams (Tran, Reid, Roxburgh, Day, 2021), kartais fiksuojamas padidėjęs injekcijų dažnis (Kinnard, Howe, 2014).

Internete juokais kažkas užklausė, kada atsiras saugaus alkoholio vartojimo kambariai. Bet tai ne juokai. Tokios įstaigos yra Nyderlanduose, kur veikia greta narkotikų vartojimo kambarių. 

Tai ne pirmas prieštaringas A. Dulkio sprendimas. 2021 m. pavasarį, nepaisant tėvų organizacijų nepritarimo, ministras įsakymu patvirtino hormoninių spiralių nepilnametėms įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą. Taip esą siekiama prisidėti prie nepilnamečių nėštumo mažinimo. Lietuvoje lytiškai aktyvių mergaičių skaičius yra bene vienas mažiausių Europoje, o pirmi paauglių lytiniai santykiai dažniausiai turi atsitiktinį ir vienkartinį pobūdį. Skiriant šį preparatą nebuvo įvertintos socialinės dalies nepilnamečių ankstyvo rizikingo lytinio elgesio priežastys (būdinga mažas pajamas gaunančiose, socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenančioms paauglėms), rizikos susijusios su poveikiu nepilnamečių elgsenai (sukuriama apgaulinga saugumo iliuzija, tuo tarpu dažnesnė partnerių kaita sąlygoja lytiškai plintančių infekcijų didesnę užsikrėtimo riziką) ir tolimesnei sveikatai (nepageidaujami reiškiniai: negimdiminis nėštumas, dubens ligų skaičiaus padidėjimas ir pan.). 

2021 m. vasarą Dulkys užregistravo projektą, pagal kurį psichinį lyties tapatumo sutrikimą turintiems asmenims ir norintiems keistis lytį, bus skirti priešingos lyties hormonų preparatai. Hormonų terapija, o užsienyje greta jos taikomos ir chirurginės procedūros, keičia žmogaus kūną, dažnai sukeliant įvairius nepageidaujamus ir negrįžtamus reiškinius (augimo ir kaulų vystymosi sutrikdymą, vaisingumo praradimą ir pan.). Dar daugiau, po tokio gydymo savęs nepriėmimas dažnu atveju niekur nedingsta, žmogus išlieka varginamas depresijų, nerimo, pacientai pasižymi sumažėjusia gyvenimo trukme, dažniau žudosi, kaip parodė itin tolerantiškų Šiaurės šalių atvejų tyrimai.  

Lyties keitimo reguliavimas pagal Civilinį kodeksą galimas tik įstatymu (jeigu toks būtų priimtas), o ne ministro įsakymu. Šios procedūros aprašo parengimas buvo Laisvės partijos 2020 m. Seimo rinkimų programoje, tad neabejotina, jog ministro sprendimas yra įtakotas koalicijos partnerės. Laisvės partijos planuose buvo ir lyties keitimo galimybė nepilnamečiams nuo 16 metų laisvu apsisprendimu, ar net nuo 14 metų, jeigu pritaria tėvai. Kol kas to pasiekti jiems nepavyko, bet rankų nuleisti nėra reikalo: A. Dulkys nuolat teikia Laisvės partijos programai tinkančias iniciatyvas, kaip kad pernai rudenį, kai pasiūlė įteisinti surogatinę motinystę – mūsų dienų prekybos žmonėmis (konkrečiai moters kūnu) formą. 

SAM užsimojo pajudinti ir organų donorystę. Šiuo metu donorais tampa tie, kurie pareiškia tam norą, tačiau dėl organų trūkumo svarstoma tvarka, kai visi piliečiai būtų potencialiais donorais, nebent nepritartų tam raštu. Nuo sutikimo norima pereiti prie neprieštaravimo. Požiūris į donorystę priklauso nuo šalies socialinių, kultūrinių įsitikinimų ir religinių nuostatų, todėl kas tinka vieniems, gali visai neveikti kitur. Tyrimai liudija, jog perėjus nuo sutikimo prie neprieštaravimu grįsto modelio, donorais norinčiais tapti asmenų gali ir sumažėti – pavyzdžiui, Čilėje fiksuotas 29 proc. kritimas (Dominquez, Rojas, 2013). Etiniu požiūriu, jeigu gali padėti kitam asmeniui, kodėl nepadėjus? Šioje vietoje labai svarbus pats savanoriškas gero darbo pasirinkimas. Sutikdamas tapti donoru žmogus daro laisvą pasirinkimą, turintį moralinę vertę. Jeigu valdžia šiuo klausimu eliminuos žmogaus apsisprendimą ir perims iš jo sprendimo teisę, moralinės vertės donorystėje nebelieka. Priešingai, visuomenė gali tame įžiūrėti valdžios siekius vėl pažeisti teisę į asmens neliečiamumą, smukti palankumas donorystei. 

Arūnas Dulkys užsimojo „spręsti“ tikrai daug sudėtingų vertybinių klausimų, tačiau vietoje išsamaus dialogo su visuomene ir kompleksinio problemų sprendimo, pasirinko nei efektyvias, nei etiškas priemones. Technokratinis jo požiūris bei pataikavimas interesų grupėms tik dar labiau audrina visuomenę jautriais vertybiniais klausimais.