Edvardas Čiuldė. Ar jau atėjo laikas atsidalinti Lietuvą?

Kai praeitą kartą svarstėme klausimą – kodėl  mums nereikėtų persiimti vadinamojo progresyvizmo marazmų pamėgdžiojimu – Tiesos.lt portalo skaitytojų komentarų rubrikoje kažkas pateikė labai tiksliai subalansuotą ir drauge žaviai ironišką kontrklausimą -  O kaip kitaip gauti „grantus“, finansavimą iš fondų? Ką čia dar būtų galima bepridurti, ypač kai ironija pasitelkiama kaip didesnio tikslumo priemonė? 

Iš tiesų, dienraščio komentarų rubrikoje užrašytas  ironiškasis klausimas pataiko į dešimtuką. Jau ir mūsų pakrantėje nėra didelė paslaptis tai, kad vadinamojo progresyvizmo marazmai Lietuvoje yra skiepijami kelią nuklojant pinigais pinigėliais, nepašykštint dėl to čia nemažų sumų. Žinia, toks parsidavinėjimas šiandien  labiausiai klesti šalies universitetuose, tačiau tų pačių norvegų fondai neapsiriboja tik Vilniaus universiteto finansiniu paskatinimu diegiant  vadinamosios lyčiai jautrios kalbos kretiniškosios gramatikos siurprizus (apie sandorio detales žinau iš liudininko, mačiusio viską iš arčiau nei aš pats, pasakojimų), norvegiški fondai su  didžiausi suinteresuotumu  yra bandę primesti  nusikalstomos Bernevernet organizacijos  sukauptą patirtį mūsų šalies vaiko teisių gynimo institucijoms ir vis dar puoselėja užmačias įpiršti klaikius vaiko vaizduotės tvirkinimo eksperimentus Lietuvos vaikų darželiuose, žadėdami aprūpinimą metodine medžiaga ir  neišsenkamus finansinius išteklius.

Taurios idėjos pačios prasiskina kelią, uždega ir įkvepia žmones, a? Kita vertus, pagalvokime apie tai, kokios atgrasios   savaime turėtų būti idėjos, jeigu jos, piktai pašiaušdamos žmogaus prigimtį, yra stumiamos per prievartą,  patepant kelią pinigais, skiepijant prostitucines praktikas net tarp universiteto žmonių.

Kiltų didelis triukšmas, jeigu, tarkime, sužinotume, kad Lietuvos universitetai yra finansuojami iš Putino fondų, tokiu būdu siekiant paskatinti imperijos idėjos pašlovinimą.   Neabejotina, kad norvegų fondai yra tvarkomi labiau civilizuotai nei Kremliaus propagandiniams karams skirtos lėšos, ten  tikriausiai mažiau išvagia patys fondų tvarkytojai,  tačiau nemenka dalis tų norvegiškų fondų pinigais  bandomų įpiršti idėjų yra ne mažiau toksiškos nei  rusiškos propagandos marazmai. 

Kas be ko, Norvegija yra pažangi, demokratiška, socialinės gerovės šalis, tačiau šios šalies šeimos politika ir lyties sampratos inovacijos yra vertos dėmesio nebent tik tokiu rakursu – kaip mums  nederėtų daryti niekados, net ir stovint prieš šautuvo vamzdį! 

Norvegijos  šeimos naujosios politikos tonas buvo užduotas dar pokario metais, kai pagal valstybinę programą šios šalies moterys  neretai  būdavo prievarta sterilizuojamos dėl neatitikimo socialiniam standartui.   Bėgant laikui valstybės kišimosi į šeimos reikalus priemonių arsenalas didesne ar mažesne dalimi čia pakito, tačiau esminis įspūdis, kad  Norvegijoje šeimos politiką  vairuoja  baisūs troliai – nesikeičia. Kad ir kaip ten būtų,   mums tikrai nederėtų užsidėti sielą ir kūną sudarkančios norvegiškos kupros net ir tokiu atveju, kai už tai yra primokama. 

Kartą jau esu kėlęs klausimą – kodėl gėjai yra geriausi moterų rūbų modeliuotojai, - rasdamas maždaug tokį atsakymą, kad sėkmę čia užtikrina medžiaginis požiūris į moterį.  Dabar savo ruožtu apsimeskime, kad iš anksto nežinome atsakymo į klausimą – kodėl būtent gėjai ir lesbietės šiandien, įsijungdami į diskusijas dėl naujo įstatymo priėmimo, visu balsu staugia, kad smurtas artimiausioje aplinkoje atsiranda dėl stereotipinių vyrų ir moterų vaidmenų šeimoje?   

Tikriausiai nėra labiau stereotipiško vyro ir moters vaidmens kaip tarpusavio heteroseksualus bendravimas, ar ne? Taigi, norite tikėkite, norite ne, tačiau tikriausiai ne už kalnų ta diena, kai mums bus bandoma įpiršti nuomonę, kad heteroseksualūs santykiai  turėtų būti draudžiami kaip sukuriantys palankią terpę smurtui.

Kaip matome, homoseksualizmo ideologija mūsų aplinkoje  demonstruoja savo užmačias begėdiškai atvirai,  jau nematydama reikalo užsidėti figos lapelį net ir šventadieniais.

Kita vertus, mums kasdien primename ir tai, kad neva nepersiimdami vadinamojo progresyvizmo  idėjomis mes  galime įžeisti ir atstumti  euroatlantinius sąjungininkus, pakenkti savo nacionaliniam saugumui. Vaje vaje... Kaip atrodo bent man, mūsų sąjungininkai nėra jau tokie menki, trivialūs,  luoši savo vienpusiškumu, ir užsiciklinę pederastiniuose kompleksuose, kaip kartais mus bando įtikinti. Greičiau yra atvirkščiai,  homoseksualumo propagandos suvalstybinimas kelia didelius pavojus mūsų saugumui neramiais laikais, gali atmušti žmonių norą ginti savo valstybę ir tėvynę. Homoseksualizmo pertekliniai vojažai silpnina mūsų gynybinius pajėgumus, kitaip nepasakysi. 

Taip pat pats laikas būtų pripažinti ir tą liūdna tiesą, kad vargu ar lemiamų išbandymų metu mums padėtų atstovėti Lietuvą konjunktūrinė gauja, pasivadinusi pirmąja Lietuva.  Be visa ko kito, sudeginus visus tiltus,  išsisklaidžius iliuzijoms pamatėme, kad toks skirstymas į pirmąją ir antrąją Lietuvą praranda prasmę. Kažkada ir šių eilučių autorius labai naiviai svarstė  klausimą – kuri Lietuva – pirmoji ar antroji - yra tikresnė? Tačiau šiandien žmonės iš konjunktūrinė Lietuvos, kad ir kaip  ją pavadintume, gėdijasi būti lietuviais,  niekšingai tyčiojasi iš valstybės simbolių  (Vytis gaujoje yra vadinamas balvonu,  trispalvė vaizduojama kaip skuduras užpakaliui nusišluostyti), išsižada konstitucinio lietuvių kalbos statuso,  tokiu būdu nutraukdami bet kokį,  net ir simbolinį ryšį su Lietuva. Taigi Lietuva kaip sunkus palikimas atitenka mums vieniems, niekur nepasidėsime, privalėsime atstovėti savo Tėvynę!