Edvardas Čiuldė. Kuri Lietuva yra tikresnė: pirmoji ar antroji?

Ne šių eilučių autorius sugalvojo tokį tarsi ir ne visai dorą dalyką padalinti  Lietuvą į dvi dalis, taigi ne jam visų pirma reikėtų pareikšti pretenzijas dėl perteklinių, kaip dabar mėgstama sakyti, užmačių išardyti tai, kas iš principo negali būti ardoma, dalijama, supriešinama. Kita vertus, kaip atrodo, toks skaidymas nėra  visai laužtas iš piršto faktų požiūriu pasirinkimas, o, iš kitos pusės, gali būti  pateisinamas dar ir kaip kažkiek dirbtinai forsuojama analizės priemonė, siekiant tokiu būdu prisikasti iki problemos šaknies.

Kas gi yra ta antroji Lietuvą, ką dažniausiai mums praneša reportažai iš šios neva likutinės, kartais dar sakoma, runkelių Lietuvos dalies?

Štai berods talentingiausias nūdienos Lietuvos žurnalistas porina maždaug taip: antrosios Lietuvos pagrindinis personažas – tai prasigėrusio kolūkinio kaimo žmonių palikuonis, tamsuolis, negabus mokslams, taip ir neįgijęs jokio išsilavinimo nelaimėlis, buka, balansuojanti ant silpnaprotystės ribos būtybė, kita vertus, šiuo metu jau ir pats pražilęs, išbarstęs sėklą, taigi pridauginęs tokių pat  nevykėlių kaip jis pats žmogėnas, dabar kartu su savo išsipūtusia aplinka beatodairiškai reikalaujantis pašalpų, išmokų, visokeriopos valstybės paramos. Tai neva yra kažkokia užmūryta neperžengiamoje tamsoje gyvulinė Lietuvos pusė, kurią  dar  reikia pastoviai šerti, išlaikyti, be jokios vilties, kad  išlaidos kada nors  atsipirks, - cituojamas autorius čia vos nepasako: beprasmiškai barstant perlus  kiaulėms. Kartais dar priduriama: tai ir yra tikrasis V.Uspaskich partijos elektoratas, tokiu būdu bandant paaiškinti šios partijos sugebėjimą, žongliruojant populistiniais užkeikimais, išsilaikyti paviršiuje, kai pagal dalykų loginę prigimtį tokia partija iš tiesų jau seniai turėjo   nugarmėti į prarają.

Nekalbėsime dabar apie tai – ar žinios, išsilavinimas gali pakeisti žmogaus prigimtį, nugalėti tamsiąją pusę, užtikrinti prasmės antplūdį. Kaip ir daugelį kitų, šių eilučių autorių žavi visos švietėjiškos iliuzijos ir tokio tikėjimo pasišventėliai, tačiau, dingojasi, skeptiškasis Herakleitas taip pat ne be pagrindo kadaise teigė, kad daugiažinystė neįkrečia proto. Kita vertus, regis, anksčiau perpasakotų minčių, - nežiūrint to, kad jos čia buvo  lengvai utriruojamos, -  tikslas yra ne tiek noras išryškinti švietimo prieštaras, kiek yra  to nuslėpta pavarde talentingojo nūdienos metraštininko įsisąmoninto suvokimas liudijimas, kad neva jau atėjo laikas ryžtingais potėpiais pateikti „paprastojo žmogaus“ portretą.

„Paprastojo žmogaus“ rašau kabutėse, nes, kaip ne kartą yra pasakyta sociologijos korifėjų, jokio „paprasto žmogaus“ tikrovėje nėra, tokia verbalinė konstrukcija esą visados pažymi tik fikciją, išmislą, fantomą. Taigi ir visa tai, ką matėme anksčiau perpasakojimo išplėtojime, iš esmės yra ne kas kita kaip bandymas, remiantis turtingos vaizduotės atsargomis ir į rietuves sukrautų štampų ištekliais, įvaizdinti fantomą.

Idėjų pateikimas vaizdais,  o ypač bandymas įvaizdinti kitą žmogų yra karikatūrinimo demonstracijos pavyzdžiai. Įvaizdindami Kitą, jį nubloškiame į paraštes, atskiriame save ir Kitą neperžengiamu įvaizdinimo projektoriaus ekranu (jeigu norite, dar kita iliustracija; anksčiau kalbėjome apie pražilus nuo vargo nelaimėlį, o štai H.Daktaras savo didžiausią oponentą iš žurnalistų įvaizdina taip: „mažas, kuprotas, nuplikęs“).

Priešinga stichija, leidžianti peržengti įvaizdinimo sieną, yra tarpusavio supratimo siekimas, bandant pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, pripažįstant kitokio įvaizdinimo galimybę, išbandant ją savo kailiu, įsivaizduojant, kad Kitas  yra  aš, o drauge Aš  esu kitas bent ta elementaria prasme, kad jau kitomis aplinkybėmis galėjau tapti tokiu pat personažu, kurį dabar paslaptingo atpažinimo procese visų pirma bandau pašiepti, nuo kurio drastiškai siekiu atsiriboti.  

Jeigu leisite kalbėti metaforomis, tai pasakysiu taip: kaimo žmogaus sąmonė yra  labai panaši į svogūną,  kai paviršiuje išdėvėtos įvijos slepia gilesnius sluoksnius. Galimas daiktas, dažniausias tai yra įskaudintas ar įsiskaudinęs, taigi susiėdęs sau širdį žmogus, dar vis bandantis graudžiai naiviai pergudrauti likimą. Tačiau jeigu jus lydėtų sėkmė pažįstant tokį antrosios Lietuvos žmogų, taptumėte didžiosios paslapties valdytojais, t. y. sužinotumėte neįtikėtiną tiesą, kad užstojus lemiamoms negandoms tėvynės gelbėtoju vėl yra skirta būti  tai pačiai antrajai Lietuva, panašiai kaip partizaninį karą prieš okupantą anąkart pradėjo ir ilgiausiai tęsė beturčiai mažažemiai Dzūkijos valstiečiai. Žinoma, drauge čia neišvengiamai kyla klausimas – kokiu laipsniu pasirengusi  ginti tėvynę yra būtent titulinė, kitaip tariant, pirmoji Lietuva?

Pirmoji Lietuva neapgynė tėvynės jau tada, kai už nuopelnus  pasiskyrė brangiuosius sklypus sau didmiesčių priemiesčiuose, nes iš tiesų neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir mamonai. 

Ta pati pirmoji Lietuva, o gi elitų elitas bailiai, paknopstomis paliko Sausio 13-osios barikadas,  kai savanaudiškais sumetimais įteisino žemės kaip kilnojamos nuosavybės formos statusą, su visomis iš to išplaukiančiomis, kartais labai žiauriomis pasekmėmis.

Tačiau didžiausiu kiauliškumu, išduodant Sausio 13-osios idealus, nustebino valdančiųjų kasta pastarosiom dienom, staigiai, raketos kreive užsiplėšusi sau atlyginimus, kai kiti Lietuvos piliečiai, besikepurnėjantys po sunkmečio nuolaužas, dar vis dejuoja baisiai suspausti didelių nepriteklių.