Almantas Stankūnas. Šilumos kainų pasiutpolkė

Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininkas

Kaip rūkas išsisklaidė vilniečiams švenčių šurmulys gavus sąskaitas už šilumą. Už sausį suvartotą šilumą teks mokėti dar 25-40 proc. daugiau, nes augs tiek šilumos kaina, tiek suvartotas šilumos kiekis. Tas pats laukia ir vasarį.

Dabartinė daugiau negu 10 cnt/kWh šilumos kaina sausio mėn. vilniečiams yra 2,5 karto didesnė, negu buvo prieš metus. Tuo tarpu kauniečiai mokės 6,57 cnt/kWh (1,8 karto augimas), o uteniškiai tik apytikriai pusę vilniečių mokamos kainos – 5,23 cnt/kWh! 

Kas čia vyksta? Kuro kainos juk visiems vienodos, įstatymai tie patys. Deja, paprastų atsakymų nėra. Į klausimą, kas kaltas, yra keli atsakymai:

1. Šilumos ūkio koncesijos (ilgalaikės veiklos nuomos) pasekmės,

2. Bandymai žaisti laisvą rinką šilumos gamybos srityje,

3. Politikų trumparegiškumas, o gal ir savanaudiškumas,

4. Kiti politikų prioritetai ir iš to kylantis jų nenoras problemas spręsti iš esmės.

Pirmas veiksmas - istorija

Tikiuosi, daugelis dar prisimena centralizuoto šilumos ūkio tinklų koncesijos vajų, kilusį po to, kai 1997 m. buvusi „Lietuvos energija“ perdavė visą šilumos ūkį savivaldybėms. Laikas ir sąlygos šiam neoliberalizmo eksperimentui buvo parinkti idealiai. Po minėto šilumos ūkio perdavimo šilumos kainos šovė aukštyn, dalyje savivaldybių – į sunkiai įsivaizduojamas aukštumas. Vis dar prisiminėme sovietinės valstybinės ekonomikos skonį, kai kurių centralizuotų šilumos ūkio įmonių vadovai elgėsi lyg tarybinėje Lietuvoje. Tuo tarpu naujieji ekonomikos guru skelbė apie stebuklingąją laisvąją rinką – kaip ji greitai ir sėkmingai nuves Lietuvą į švedišką ar panašų rojų. Valstybė, pirmiausia skatinama ką tik valdžią perėmusios Tėvynės Sąjungos, stačia galva metėsi į neoliberalizmo ideologijos diktuojamą faktinį šilumos ūkio privatizavimą. 

Laimė, dalis savivaldybių atsispyrė neoliberalizmo ideologijos „šventąjai karvei“ bei nutarė ir toliau pačios valdyti centralizuotą šilumos ūkį. Netrukus pradėjo ryškėti akivaizdūs šilumos kainų skirtumai savivaldybių valdomuose ir pusiau privatizuotuose šilumos tinkluose pastarųjų nenaudai, todėl šis eksperimentas, už kurį sumokėjo daugelis šalies gyventojų, buvo sustabdytas. 

Tačiau eksperimento pasekmės tęsiasi iki šiol. Privatūs koncesininkai, paprastai gaudami papildomą pelną per susijusias tiekėjų įmones, pirmiausia darė greičiausiai atsiperkančias investicijas. Mažiau rentabilios sistemos grandys buvo naujinamos tik kilus avarijos grėsmei. Investicijos į pigesnį biokurą naudojančius, bet didesnių investicijų reikalaujančius šilumos generavimo įrenginius dažniausiai buvo vykdomos tik tokiu atveju, jei įmanoma maksimaliai išnaudoti naujųjų įrenginių galingumą – t. y. pirmiausia tiek, kiek jų galingumas atitiko minimalias šilumos sąnaudas vasarą ar jas šiek tiek viršijo. Užuot toliau investavę į nuomojamą šilumos sistemą, tie patys koncesininkai, prisidengę susijusių įmonių vardu, „už šilumos tinklų tvoros“ (sklypuose priklausančiuose kitiems savininkams) netrukus pradėjo steigti vadinamuosius nepriklausomus šilumos tiekėjus (NŠT). Į NŠT verslą greitai įsitraukė ir daugiau žaidėjų. 

Šiuo metu Vilnius raško gausius minėtų procesų vaisius – tenka vykdyti didžiulę šilumos vamzdynų atnaujinimo programą, o pagrindinė šilumos dalis gaminama naudojant brangias dujas. Be to, VŠT ir Vilniaus savivaldybei dar tenka bylinėtis su buvusia koncesijos įmone labai brangiai kainuojančiame tarptautiniame arbitraže dėl šimtamilijonių sumų ir bylos baigtis toli gražu nėra aiški.

Kogeneracinės jėgainės mįslės

Esant tokiai padėčiai Vilniuje, prieš keletą metų tiek centrinė valdžia, tiek Vilniaus m. savivaldybė daug ir garsiai kalbėjo apie kombinuotą komunalines atliekas bei biokurą deginančių elektros ir šilumos gamybos blokų statybą Vilniuje. Jeigu nepaaiškės, kad šiai jėgainei Lietuvoje gali pritrūkti komunalinių atliekų, projektas iš tiesų atrodo patrauklus. Tačiau prieš daugiau nei metus buvo pranešta, kad vienas iš pagrindinių jėgainės statybos rangovų – įmonė „Rafako“ – negali vykdyti savo įspareigojimų ir biomasę deginančio bloko statyba yra nukeliama. Būtų tik apmaudu. Tačiau lieka keli svarbūs neatsakyti klausimai. 

Pirmiausia, kada projektas bus baigtas, turėjo paaiškėti per kelias savaites nuo žinios apie rangovo pakeitimą, taigi beveik prieš metus. Atsižvelgiant į tai, turėjo būti planuojami tolesni VŠT veiksmai. Tuo tarpu nei VŠT, kuriai šis projektas yra labai aktualus, nei projektą įgyvendinanti bendrovės „Ignitis“ dukterinė įmonė – Vilniaus kogeneracinė jėgainė (VKJ) – jokios viešos informacijos neskelbia. 

Klausimas kyla ir dėl sutarties įvykdymo garantijos, kurią Vilniaus kogeneracinei jėgainei suteikė rangovas ir kurią jai turėjo sumokėti bankas ar draudimo bendrovė, kai  paskelbta apie sutarties su rangovu nutraukimą. Ši garantija, kaip įprasta tokiuose projektuose, turėtų siekti bent 10% sutarties su rangovu vertės. Viešai nepaskelbta, tačiau pagal projekto apimtis ir rinkos kainas galima spėti, kad garantija turėtų siekti apie 20-30 mln. EUR. Todėl pagrįsta klausti – o kur dabar šie pinigai? Ar neturėjo bent dalis jų nukeliauti į VŠT, kuri, vėluojant VKJ projektui, negauna pigesnės ankčiau planuotos šilumos iš naujos jėgainės?

Imitacinė konkurencija

Prie esamos padėties prisideda ir tariama konkurencija tarp jau paminėtų NŠT. Neoliberalizmo šalininkai sako: sukurkime laisvą rinką ir gausime gerą paslaugą už optimalią kainą. Taip, jeigu rinka iš tiesų yra konkurencinė ir atvira. Jei rinka yra uždara, gausime maksimalias, kokias tik tiekėjas galės nustatyti, kainas už sutartą paslaugą. Tai ir pasireiškia šilumos ūkyje. 

Kai šilumos tiekimo sistemoje trūksta pigios šilumos tiekėjų, nereguliuojamas NŠT paprastai prašo tokios kainos, kuri yra tik šiek tiek mažesnė už brangiausio rezervinio šilumos tiekėjo kainą. Taip pat dažniausiai didelis skaičius NŠT siūlo tokią pačią kainą. Štai pavyzdys iš šilumos supirkimo aukciono Vilniaus šilumos tinkluose šių metų sausio mėnesį. 

Atrodytų, kad, esant mažesniam šilumos poreikiui Vilniuje, NŠT turėtų varžytis tarpusavyje. Tačiau patikrinus 2021 m. spalio mėnesio aukciono rezultatus paaiškėja, kad vėl turime visą eilę NŠT, siūlančių vienodą kainą, nors parduodamas nemaksimalus jų galimas pagaminti šilumos kiekis.  

Šie akis badantys, galimai kartelinius NŠT susitarimus rodantys, rezultatai kažkodėl nėra įdomūs Konkurencijos tarybai, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (VERT), Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai, VŠT ir galiausiai Vilniaus merui Remigijui Šimašiui bei jam artimai Laisvės partijai ir koalicijos partneriams Vilniaus miesto taryboje – TS-LKD, Darbo partijai ir Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijai. Neįdomūs niekam.

Tuo būdu, esant NŠT galingumų trūkumui, NŠT akivaizdžiai uždirba didžiulius pelnus šilumos vartotojų sąskaita.

Tuo tarpu jeigu šilumos tiekimo sistemoje yra NŠT galingumų perteklius, kyla NŠT bankrotų grėsmė. Tokio atvejo pavyzdys yra Kauno šilumos tiekimo sistema. Turbūt visiems akivaizdu, kad valstybei (visuomenei) yra blogai ir privačių įmonių bankrotai.

Teksto pradžioje paminėtos Utenos šilumos tiekimo sistemos atveju, kur šilumos kaina sausio mėnesį yra beveik dvigubai mažesnė negu Vilniuje, nebuvo vykdoma nei neoliberalizmo ideologijos inspiruota šilumos sistemos nuoma, nei NŠT konkurencijos eksperimentai. Utenoje nėra NŠT, nevyksta jokie šilumos supirkimo aukcionai ir viskuo pasirūpina savivaldybės valdomi Utenos šilumos tinklai. 

Dviejų skirtingų požiūrių į šilumos ūkio tvarkymą rezultatai akivaizdūs. Besimeldžiantiems neoliberalizmo stabui laikas atmerktis akis, priimti realybę. ir imtis esminių pokyčių, nepaisant to, kad dažnai klaidas darė kai kurie beveik „šventi“ politikai – dabar Lietuvą valdančių partijų nariai.

Šiuo metu politikai svarsto sąskaitų už šilumą PVM mažinimo galimybę, socialinės paramos plėtrą gyventojams, dalies mokėjimų už šilumą atidėjimą. Taip, socialiai pažeidžiamiausios visuomenės dalies apsauga yra būtina. Tačiau tokios priemonės neišspręs esminių problemų apie kurias čia rašau. Mokestinėmis lengvatomis pasinaudos ir turtingiausi gyventojai, o papildomi kaštai, skiriami socialinei paramai, bus padalinti visiems mokesčių mokėtojams, įskaitant ir Utenos bei kitų savivaldybių, kurios užtikrino prieinamas šilumos kainas, šilumos vartotojams. Todėl ponai politikai nutraukite savo manipuliacijas žmonių nuotaikomis ir spręskite problemas iš esmės. 

Atskira, plati, labai svarbi, papildomos apžvalgos ateityje besišaukianti tema yra panašaus ideologizuoto požiūrio taikymo pasekmės dujų ir elektros tiekimo rinkose ne tik Lietuvos, bet ir visos ES mastu, be kita ko, įsileidžiant privatų kapitalą į valstybines, dažniausiai strateginės reikšmės ir netgi nacionaliniam saugumui svarbias įmones.

Šimašius „nieko nežino“

Metų pradžioje paaiškėjo, kad VŠT iškilo nemokumo grėsmė, t. y. įmonė gali tiesiog sustabdyti savo veiklą. Suprantama, kad politikai neleis tam įvykti, nes juk Vilniaus valdžia iš esmės atstovauja dabartinėms šalies valdžios politinėms jėgoms. Tačiau šiame kontekste labai įdomiai atrodo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus praeitų metų pavasarį priimtas sprendimas VŠT sumokėti Vilniaus m. savivaldybei 5 milijonus eurų dividendų iš 2020 m. pelno. Prieš tai užsimerkė Laisvės partija, TS-LKD, Darbo partija bei Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija. Jau to meto iš VŠT finansinėse ataskaitose buvo akivaizdu, jog įmonės finansinė padėtis yra daug blogesnė negu prieš metus, ir buvo aišku, kad žemų kuro kainų laikotarpis negali tęsti be galo. Ar tokio veiksmo nederėtų vadinti tiesiog Vilniaus šilumos vartotojų apiplėšimu tenkinant neaiškius, tikriausiai savanaudiškus politikų interesus? O gal merui savivaldybės biudžete reikėjo papildomų pajamų, kad be rūpesčių galėtų sumokėti iki 60% siekiančius atlyginimų priedus aukščiausiems savivaldybės pareigūnams ir politikams apie ką neseniai teko išgirsti?

Galiausiai tenka užduoti dar kelis klausimus merui Šimašiui. Argi nežinojote, kad pagal galiojančią reguliavimo tvarką VŠT negali pirkti dujų pigių kainų laikotarpiu ir atiduoti jų saugoti į Inčiukalnio dujų saugyklą? Juk praeitų metų pavasarį ir vasarą buvo akivaizdu, jog toks veiksmas VŠT, šilumos gamybai naudojančiai ypatingai didelę dujų dalį, būtų leidęs smarkiai  sumažinti kainų šuolį žiemą. 

Argi nežinojote, kad šalia tiesioginio dujų kainų šuolio papildomai mokėsime už šilumą 10-20 proc. daugiau, jeigu daugiabučiame name nėra modernizuotas šilumos mazgas ir nesubalansuota šildymo sistema? Vieni atsidarinėsime langus dėl peršildymo, kiti kęsime šaltį už didelius pinigus, o šilumos tinklai patirs didesnius nuostolius gaminant bei tiekiant šilumą ir įtrauks juos į mūsų būstų šildymo sąskaitas. Ir ar nežinojote, kad minėti modernizavimo darbai pradėjo strigti, kai šilumos mazgai buvo perimti iš šilumos tiekėjo, atiduoti daugiabučiams namams ir juos ėmus administruoti privačioms, maksimalaus pelno siekiančioms įmonėms? 

Jei žinojote, kodėl tylėjote? Kodėl nenumynėte VERT, Vyriausybės ir Seimo slenksčių, kad būtų skubiai įvykdyti visi reikalingi įstatyminių aktų pakeitimai?

Na ir dar vertėtų mero paklausti, kaip jam dabartinėje situacijoje atrodo VŠT sprendimai sutrumpinti jos darbuotojų darbo savaitę paliekant tą patį atlyginimą ar netgi jį didinant, bene 13000 eurų siekiantis VŠT vadovo mėnesinis atlyginimas, brangių, nežinia ką patarusių, konsultantų samdymas?

Mere, gal greičiau siųskite delegaciją į Uteną pasisemti gerosios patirties apie šilumos ūkio valdymą? Arba tiesiog nuolankiai paprašykite uteniškių, kad bent dešimčiai metų sutiktų įtraukti Vilniaus šilumos ūkį į Utenos šilumos tinklų sudėtį?

Šilumos, elektros ir dujų kainų klausimus Nacionalinis susivienijimas kėlė 2021 m. spalio pradžioje, gruodžio pradžioje kaip šio pareiškimo tęsinys, susijęs su daugiabučių namų problemomis ir iš dalies Vilniaus šilumos ūkiu, buvo publikuotas aukščiau minėtas mano tekstas. Atsako į juos nebuvo. Atsakas šildymo sąskaitų pavidalu sukrito į vilniečių pašto dėžutes.