Stone Age Herbalist. Dionisiškieji disidentai

Tekstas parašytas anoniminio JAV autoriaus, pasivadinusio Stone Age Herbalist. Išvertė Dominykas Datkūnas. „Skrudžas pagarbiai pakluso. Dvas...

Tekstas parašytas anoniminio JAV autoriaus, pasivadinusio Stone Age Herbalist. Išvertė Dominykas Datkūnas.

„Skrudžas pagarbiai pakluso. Dvasia buvo apsitaisiusi tamsiai žaliu apsiautalu ar mantija, apvedžiota baltu kailiu. Šis apdaras laisvai karojo ant jo kūno ir plati milžino krūtinė buvo visiškai plika, tarsi jis norėtų parodyti, jog nereikia jokio dirbtinio apdangalo jai pridengti ar apsaugoti. Ilgos kaštoninės garbanos laisvai krito ant pečių, atviras malonus veidas šypsojosi, akys žvilgėjo, ištiesta ranka sveikino, balsas linksmai skambėjo – visa jo laikysena laisva ir maloni.“

- Charles Dickens, Kalėdų Giesmė.


Tokie personažai kaip Dabarties Kalėdų Dvasia, Falstafas, Dionisas, Bakchas, Mažasis Džonas, Tomas Bombadilas, Kalėdų Senelis, pristato archetipinę figūrą žmogaus, visa savo esybe susitelkusio dabartyje. Jo veiksmai, jo ketinimai, mintys: visa tai yra sutelkta į čia pat esantį tikslą, kuris beveik niekaip nereflektuojamas. Kartais tokia proto būsena kyla iš svaiginančio siautulio. Kartais ji žmoguje atsiranda visiškai natūraliai. Džiaugsmingasis žmogus skleidžia pasauliui energiją, kuri kaip magnetas suburia visus aplinkui jį; jis tampa dėmesio centru. Jo kūnas pribloškiančiai didelis, bet taip pat ir malonus. Mes norime būti šalia tokio žmogaus. Jo balso tonas nenuspėjamas, lygiai kaip ir jo emocijos, o jo dosnumas vaišinant savo svečius neturi sau lygių.

Vėlyvą naktį, apsuptas maisto likučių ir kitų nuolaužų po Kalėdų šventės, aš pamėginsiu paaiškinti, kodėl atkurti šį archetipą yra gyvybiškai svarbu visiems, besipriešinantiems esamos valdžios režimui. Jau kurį laiką buvau giliai paveiktas Dickenso sukurto personažo „Dabarties Kalėdų Dvasios“, kurią pirmąkart sutikau vaikystėje matytame animaciniame filmuke. Pasipuošusį ilgais garbanotais plaukais, bugienių vainiku, žibančiais ledo varvekliais ir gryno, gyventi kviečiančio džiaugsmo aura, jis visapusiškai išsiskiria iš mūsų apgailėtinos dabarties.

Šitokia energija, kuria pasižymi žmonės ir personažai kaip jis, kyla iš asmeninės galios ir gausybės jausmo. Jo asmenybė liejasi per kraštus, jis sako „aš galiu tau padaryti viską, mano drauge, ir aš tai padarysiu.“ Kiekvienas jo veiksmas tik įrodo, jog jis gali veikti be jokių ribų, tačiau nereikia bijoti jokio galimo nuožmumo ar piktumo. Taip dažnai šie žmonės yra apgaubti kailiais, augalais, medinėmis lazdomis ir gyvūnais, jog imi galvoti gal pati visata juos praturtinusi.

Žinoma, tai yra tik mitologinis vaizdavimas, bet egzistuoja (ar egzistavo) tokio braižo vyrai. Labai bijau, kad mūsų ligota ir į paviršutinišką gerovę orientuota kultūra tokių žmonių auginimą, skatinimą ir puoselėjimą daro neįmanomą. Aš trokštu išvysti nerūpestingą atsidavimą, visišką proto pasidavimą gaivalui. Netgi labai trumpai, bet ko, kas būtų panašu į tai, šiame emociniame panoptikone. Tokie personažai yra pašalinti iš mūsų kultūros avilinio proto, kuris su kiekvienu nauju filmu ar serialu pristato dar vieną apgailėtiną introspekcijos, nerimo ir dvasinio bailumo reginį.

„Štai žmogus, jis susikūprinęs ir suspaudęs savo šlaunis, įtampa jo kakle sukelia kasdienius galvos skausmus. Jis žvelgia primerktomis akimis ir juda nerangiai, jaučiasi nepatogiai savo paties kūne. Jis svajoja būti toks lankstus ir lengvabūdis kaip jį supantys girtuokliai, bet jis paprasčiausiai negali atsipalaiduoti. Vietoje to, jo kūnas lieka surakintas kaip lenta. Kiekvienas pastatas, į kurį jis įžengia, verčia jį nerimauti: „Kas, jei padarysiu kažką netaip? Kas, jei susimausiu?“ Šį jausmą jis išgyvena šimtus kartų kasdien, trokšdamas septyneriopo keršto visiems, užlindusiems prieš jį eilėje ar ignoravusiems jo mandagias pastabas.“

Atrodo neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be žvilgsnio iš šalies, sąmoningumo, kylančio iš mūsų ego negebėjimo veikti, iki šis nesuvokia savęs iš išorės. Tai yra tikra patologija, kuri griauna ir ardo bet kokią spontanišką elgseną. Jaunas vaikinas, paskendęs šokių sūkuryje ar meilės audrose, ima matyti save taip kaip jį mato perlinius karolius dėvinti technokratė – kaip pernelyg triukšmingą, problematišką, keliantį pasipiktinimą. Jo požiūrio kampą iškreipia netgi ne socialiniai tinklai, kuriuos taip dažnai mėgstama kritikuoti, o matriarchalinis superego, pasireiškiantis per perdėtą savikontrolę, neigimą, natūralios tėkmės sutrikdymą.

Filosofė Camille Paglia yra rašiusi kaip pagoniškos sekso ir jėgos vertybės visais laikais įkvėpdavo bet kurį gyvą ir galingą meno judėjimą. Netgi pridengtos krikščionybe ar kitu panašiu reiškiniu, netgi paslėptos kaip tabu, šios pirmapradės jėgos yra plakanti kultūros širdis. Jų dingimas žymi tiesų judėjimą link mirties, gyvybės mirties kaip kažko, kas judina ir stumia, destruktyvaus kūrybinio potencialo. Šiomis dienomis visur matome tokį sausą ir nunykusį būdą. Seksas vis dažniau priimamas su nerimu, kaip legalistinė procedūra ar parasociali fantazija. Jėga paprasčiausiai laikoma nepasisekusia diplomatija ir jai nepriskiriama jokia garbės ar šlovė. Primetimas savo valios kitam žmogui ar žmonių grupei yra laikomas toksišku elgesiu.

Kartu su šiuo dvasios išdžiovinimu pasirodo amžinoji gimda ir jos simboliai. Galėtume tai vadinti gyvenimu narve; baikščiai užsisklendus, tarsi vabalui, į saugumo ir nuspėjamumo lėliukę. Kai giliosios sekso ir jėgos energijos, kurios visada grasina pakilti iš požemių arba nusileisti kaip tūžmingas raudonas rūkas, yra visiškai apleidžiamos ar nuvertinamos iki menko padarėlio, tada žmogus vertina bet kokį kontrolės netekimą kaip smerktiną dalyką. Ši tuštuma yra užpildoma absoliučia kontrole; ne disciplina, rodančia asmens vidinę stiprybę, bet atsidavimą išorinei jėgai, valdančiai viską dėl „mūsų pačių gerovės.“ Žmogus, įkvėptas besočio troškimo gyventi, maištautų ir priešintųsi bandymui jį uždaryti į vietą, kurioje bet kokia spontaniško elgesio galimybė būtų iš jo atimta. Tuo tarpu vabzdžiažmogį paguodžia mintis, kad negali įvykti niekas, ko jis nėra numatęs.

Jei mes ką nors sužinojome per pastaruosius kelis socialinės kontrolės metus, tai yra, kad visuomet šalia mūsų esanti mirties baimė tapo dominuojanti visuotinių sprendimų priėmimo logika. Turbūt aiškiai pastebimi religinės pajautos ir bendruomeninės dvasios trūkumai leido žmonėms priimti mirties idėją ne kaip neišvengiamumą, bet kaip didžiausią galios institucijų nesėkmę. Jei mes galime kontroliuoti kiekvieną smulkiausią savo gyvenimų detalę, tuomet mirtis reikštų, kad kažko suvaldyti nesugebėjome. Šiuo metu beveik nesuvokiama, kad mirtis iš vis galėtų būti kaip nors priimtina. Tik kai kalba eina apie žmogų iškankinančias mirtinas ligas, mes galime džiaugtis, jog mirusiems kančia pagaliau baigėsi, tačiau visos idėjos apie garbę, pareigą, ištikimybę ir panašius dalykus, kaip aukštesnius šaukimus, dėl kurių verta paaukoti gyvybę, dažnai yra priimamos kaip archajiškos ir atgyvenusios. 

Taigi, gyvenimas šiandien yra apsupamas apsaugine plėvele ir su tam tikros terapijos pagalba išlaikomas sąstingyje. Nesiliaujanti gerovės patikra ilgoje naktyje, kiekvienas kontaktas su institucija siekia numalšinti žmogaus aistras taikant kinišką vandens kankinimo metodą tūkstančiais smulkių klausimų: „Ar viskas gerai? Ar nori apie tai pasikalbėti? Prašau, atsižvelk į savo emocinę savijautą.“ Siela yra nuraminama ir numalšinama, bet koks gausumo jausmas arba noras išleisti savo vidinę energiją per kūniškas jėgas yra iščiulpiamas. Esame išsunkiami kaip sula iš medžių ir prižiūrimi švelnių techno-terapeutų... viskas juk tik mūsų gerovei!

Dabarties Kalėdų Dvasia ne tik kankintųsi dabarties politiniame režime, bet tikriausiai niekuomet ir neegzistuotų. Jo nerūpestingas džiugesys ir praktiškai instinktyvus aristokratinis pasišlykštėjimas perdėtu rūpesčiu, šią tikrovę daro jam netinkama vieta. Mes, režimo priešai ir disidentai turėtume mokytis iš jo, pasiimti ką nors iš jo nerimstančio gyvumo ir tai puoselėti giliai savo krūtinėse. Dvasinis klestėjimas šiomis dienomis, kaip dionisiškiesiems disidentams, tikriausiai nepasireikš kaip didis ir smarkus Achilas, bet turbūt tiesiog išsaugodami gebėjimą netekti kontrolės, nors akimirkai, meilės romane, šokyje, gatvės kautynėse ar bokso ringe, sporto varžybose ar muzikoje. Pasipriešinti šiandien reiškia išsaugoti pirmapradę žmogišką galią pasinerti į tekančią bei tirpdančią ekstazę ir nors akimirkai patirti amžinybės dvelksmą. 


Išversta iš im1776.com



Susiję

Stone Age Herbalist 3304850777711498447

Rašyti komentarą

  1. Ką aš žinau... Taip, iš vienos pusės yra su sovietine drąsiai galinti rungtis cenzūra - bet ji kaip tik reiškiasi kitose srityse, o štai "dioniziška" saviraiška (ypač jeigu dar ir su iškrypimo elementais) kaip tik yra skatinama: svaiginkis, vartok, ištvirkauk - svarbu, kad negalvotum.
    Čia, ko gero, aiškumo dėlei, reiktų atskirti tą "dionizišką" būseną, kai dvasinėje plotmėje yra viskas gerai, ir tada gali džiaugtis gyvenimu, nuo dabartinės primestos būties, kai dvasinei tuštumai užpildyti peršamas gyvuliškas gašlumas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item