Yves Mamou. Prancūzija: ar tikrai Éric Zemmour yra antisemitas?

Prancūzijoje aidi paskalos, jog rasistines ir antisemitines remarkas laidantis kandidatas bandys savo jėgas šalies prezidento rinkimuose, kurie vyks 2022 metų pavasarį. Visgi tokios paskalos gavo dar daugiau dėmesio paaiškėjus, jog Éric Zemmour, kuris ir yra vadinamas rasistu ir antisemitu, nors pats yra žydas, turi šansų išeiti į antrą etapą ir susirungti su dabartiniu Prancūzijos prezidentu Emmanuel Macron. 

Kaip tokios paskalos pasklido? Ar Zemmour tikrai yra rasistas? Ar jį tikrai palaiko radikali dešinė, kaip teigia politinė kairė? Ar tikrai Prancūzija yra tik per plauką nuo fašizmo? 

Žinoma ne. Iš tikro, kas vyksta Prancūzijoje, galima pavadinti žodžio laisvės plėtra. Pirmą kartą per 40 metų televizijoje ir radijuje atsirado vietos atviroms diskusijoms apie imigraciją, islamą, masinės migracijos skatinimą, kuris kyla iš elito pusės. 

To priežastis yra Zemmour, kuris ir įnešė šias temas į žiniasklaidą. Prieš tam įvykstant, netgi abstrakčios kalbos apie migrantus buvo laikomos rasistiškomis. Netgi pats susirūpinimas apie greitai kintantį Prancūzijos identitetą buvo laikomas radikalios dešinės naratyvu, o savęs laikymas prancūzu kartais sugretinamas su nacizmu. Kiekvienas, kuris drįsdavo kritikuoti musulmonų imigraciją, islamą, buvo iškart laikomas rasistu, „palaikančiu Jean-Marie Le Pen“.

Visgi Zemmour su Jean-Marie Le Pen (partija „Nacionalinis frontas“) pagalba pavyko tai pakeisti. Le Pen buvo pirmasis, kuris kritikavo musulmonų imigraciją ir kėlė klausimus apie patį islamą. Visgi jis tai darė karikatūriškai ir iškreiptai, perspausdamas, todėl žiniasklaidai ir socialistų partijos lyderiai dažnai tuo pasinaudodavo jį demonizuodami. Dėl to buvo demonizuojamos ir problemos, kurias bandė spręsti „Nacionalinis frontas“ – šalies identiteto problemą, sekuliarizmą, konkurenciją rinkoje, moterų statuso klausimą. 

Kai istorikas Georges Bensoussan 2016 metais radijuje iškėlė klausimą apie antisemitizmą musulmonų tarpe, jis buvo persekiojamas „anti-rasistinių“ asociacijų ir galiausiai atsidūrė teisme. Nors jis buvo išteisintas tris kartus, įvairūs bauginimai turėjo pasekmių. Kas po tokio ilgo bylinėjimosi maratono turėtų drąsos vėl kelti klausimus apie islamo vietą Vakaruose, ypač Prancūzijoje? 

Tokie kaltinimai, jog Zemmour yra rasistas, kyla ne vien iš žmonių, kurie ir yra susiję su imigracija, jos skatinimu, tačiau ir iš daugelio kitų islamistinių, „anti-rasistinių“ organizacijų. Dažniausiai teisininkai Zemmour išteisina, tačiau ne visada. 2011 metais jis buvo nuteistas už teiginį, jog „Prancūzijos žmonės, kurie yra iš imigrantų šeimų, policijos yra sustabdomi dažniau, nes juodaodžiai ir arabai dažniau pažeidžia kelių eismo taisykles... Tai yra faktas.“ Zemmour buvo nuteistas vien dėl to, nes tokio teiginio įrodyti neįmanoma. Nuo Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos įstatymai draudžia minėti žmogaus kilmę oficialiose statistikose. 2020 metais Zemmour taip pat buvo nuteistas už „neapykantos skatinimą“.

Kaltinimai rasizmu ir antisemitizmu Zemmour palietė ir iš žydų bendruomenės. Vyriausiasis Prancūzijos rabinas neseniai paskelbė, jog Zemmour „tikrai yra antisemitas, neabejotinai ir rasistas“. Francis Kalifat, „Žydų institucijų atstovavimo tarybos“ prezidentas, kreipėsi į žydus ir prašė jų nebalsuoti už kandidatą. Žydų aukštuomenė jį taip pat kaltino tuo, jog jis palaiko Philippe Pétain, nori atkurti „Vichy“ režimą, kuris anksčiau kolaboravo su nacistine Vokietija. Zemmour yra sakęs, jog Philippe Pétain „gynė Prancūzijos žydus, atiduodant kitoje tautoje gimusius žydus nacistams, visgi tai buvo būtinas okupacijos kompromisas.“ Jis taip pat teigė, jog „skaičiai kalba patys už save – Prancūzijoje 40% svetur gimusių žydų buvo išnaikinta, o 90% prancūzų žydų išgyveno.”

Visgi niekas iki galo nesupranta, kodėl Zemmour užsimina apie „Vichy“ režimą ir Antrą pasaulinį karą, tačiau kaltinimų stiprumas neužkerta kelio jam būti ypatingai populiariu tarp žydų bendruomenės. 

Pats Zemmour neneigia savo žydų kilmės ir reguliariai vaikšto į sinagogą. Jis aiškiai teigia, jog nėra sionistas, tačiau aiškiai pasako, jog nėra ir anti-sionistas, greičiau jis teigia, jog pirmiausiai priklauso Prancūzijos kultūrai ir jos civilizacijai. Zemmour labiau panašus į „Napoleono“ tipo žydą – kuomet religinis identitetas yra paliekamas privačiai sferai. 

Per Prancūzijos revoliuciją, kuri vyko 1789 metais, Napoleonas išlaisvino žydus – šiems buvo suteiktos visos asmeninės teisės, kaip ir eiliniams Prancūzams. Vietoje to, žydai turėjo atsisakyti savo bendruomeninių taisyklių kaip privalomos santuokos tik tarp žydų. Zemmour pabrėžė, jog būtent tai ir buvo tas faktorius, dėl kurio žydai gerai asimiliavosi į Prancūzijos visuomenę, tačiau musulmonai savo tam tikrų taisyklių išsižadėti nesugeba. 

Tam, kad Prancūzija būtų išsaugota, Zemmour teigia, jog pati šalis turi grįžti prie asimiliacijos politikos. Jis norėtų matyti musulmonus „asimiliuotus“ kaip seniai įkurtos Prancūzijos gyventojus. „Mes turime raginti juos (musulmonų migrantus, kurie atvyksta į Prancūziją) tapti tokiais pačiais, savintis istoriją, papročius, gyvenimo būdą, skonį, literatūrą, mokytis kalbą, grožėtis kraštovaizdžiu.“ 

Zemmour dar nėra oficialus kandidatas prezidento rinkimuose, tačiau per ateinančius šešis mėnesius jis politiškai galės išgyventi tik tokiu atveju, jei pasirodys kaip tinkamas kandidatas žiniasklaidos akiratyje, o tai padaryti galima tik padarius tam tikrą „šurmulį“. Visgi toks šurmulys gali tapti nemalonus ir kartais neskoningas. Filosofas Alain Finkielkraut pastebi, jog Zemmour tokiu būdu gali tapti obsesinio kerštingumo objektu, o toks šurmulys jau taptų žalingas. 

Visgi prancūzams svarbiausiu klausimu turėtų likti ne patys Zemmour, tariamai, „rasistiniai ir antisemitiniai“ pasisakymai, o klausimas, ar pati Prancūzija išliks šalimi, kuri turi savo istoriją, papročius ir gyvenimo būdą. 

Išversta iš gatestoneinstitute.org