Vytautas Sinica. Šimašiaus karas prieš Vilnių

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Antrą kadenciją Vilniaus savivaldybei vadovaujantis meras Remigijus Šimašius paskelbė, kad nebesieks perrinkimo ir ėmėsi įgyvendinti visą virtinę revoliucingų sprendimų, iš esmės keičiančių Vilniaus veidą. Kokie šie sprendimai? 

Karas automobiliams

Visame mieste prasidėjo gatvių siaurinimo vajus. Siaurinamos važiavimo ir želdinamos skiriamosios juostos, kuriamos eismo salelės. Meras aiškina, neva tai nemažins gatvių pravažumo ir nekurs kamščių, nes šie susidaro tik sankryžose. Tai, beje, tiesa. Tačiau melas kitur. Gatvių pertvarkos skirtos ne jų pravažumui didinti ar miestui želdinti, o atpratinti vilniečius nuo automobilių. Sąžiningesni urbanistai tą atvirai pripažįsta. Savaime tai nėra blogas tikslas, tačiau vežimas statomas prieš arklį ir vykdoma banaliai nekokybiškai. 

Pirma, veikiama „lazdos“ principu – gadinant sąlygas automobilių eismui tikimasi persodinti žmones ant dviračių ar į viešąjį transportą, kurio patogumas tiesiog netenkina poreikių. Viešasis transportas pirmiausiai turi tapti patrauklus. Antra, kova su automobiliais Vakaruose taikoma miesto centrui, kur iš tiesų įmanoma be jų apsieiti. Priemiesčių gyventojams automobiliai būtini. Tačiau Vilniuje ši kova persikėlė toli nuo centro. Viena pirmųjų sugadintų gatvių buvo Didlaukio gatvė Baltupiuose. Gatvė tiek susiaurinta, kad tas pats viešasis transportas, turėjęs tapti patraukliu, dabar čia prasilenkinėja beveik sustodamas. Susiaurinti, beje, ir šaligatviai pėstiesiems. Nėra jokios „žaliosios“ „vakarietiškos“ praktikos, pagal kurią reikėtų kovoti su pėsčiaisiais ir autobusais priemiesčiuose. 

Pagaliau trečia, tariamai „humanizuotos“ gatvės yra elementariai pavojingos. Mero naujosios žmonos G. T. Gilytės suprojektuota „humanizuota“ Naugarduko gatvė Naujamiestyje po pertvarkos sukėlė jau kelias avarijas, kai vaikai partrenkti išgyveno, o suaugę net žuvo, nes buvo neįmanoma pamatyti išeinančių pėsčiųjų. Dabar analogiškai siaurinamos gretimos Ševčenkos, Algirdo, Kudirkos gatvės. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas aiškiai sako, kad toks gatvių siaurinimas kelia pavojų gyventojams. 

„Žalioji banga“

Pirmosios kadencijos metu garsėjęs medžių Vilniuje kirtimu, dabar meras sumanė, kad jo palikimas bus nauji Vilniaus želdynai. Projektas pramintas „Žaliąja banga“ ir numato per du metus pasodinti virš 100 tūkstančių medžių, 10 milijonų krūmų ir 300 tūkstančių vijoklių. Skaičiai įspūdingi ir pati idėja gera, želdynų nauda miestams nekelia abejonių. Tačiau viskas vėl daroma atbulai – ir gyventojai, ir specialistai jau pastebėjo, kad ankstesni sodinimai vykdyti visiškai nelaiku, ne pavasarį, todėl visai nekeista, kad neprigijo. 500 pušų už 32 tūkstančius eurų prie Geležinio Vilko gatvės buvo pasodinta spalį, nušalo ir buvo išrautos. Dabar vėl spalį sodinami klevai ir sedulos, o specialistai įspėja, kad vėl nušals. Bloga ir sodinimo vieta – faktiškai gatvių plote sodinami augalai neišgyvens dėl čia barstomų druskų. Tačiau parinktos brangios klevų rūšys, tad nutarta rizikuoti nepigiai. 

Kita problema, atviras teisinis nihilizmas, sodinant uždraustas invazines rūšis, robinijas. Specialistai aiškiai sako, kad ši rūšis agresyvi ir išstumia vietines, todėl ja želdinti draudžiama. Bet Remigijui Šimašiui patinka robinijos, jis sako, kad verčiau mokės baudas ir darys, ką nori daryti. Klausimas baigėsi absurdu: su aplinkos ministerija sutarta, kad meras naujų robinijų nesodins, o ministerijai pavaldžios įstaigos nesilaikys įstatymų ir nesieks jau esamų išnaikinimo. Pagaliau nauji maži sodinukai miestiečiams nėra geriau už senus užaugusius medžius, jie nemažina oro temperatūros kaip senieji, kurie mero buvo masiškai kertami. Dalis jų iš tiesų nudžiūvo ir buvo pavojingi, tačiau ir dėl to dažnai buvo kalti pačios savivaldybės sprendimai, įvairiais būdais uždengtos šaknys. Nauji sodinukai suaugusių medžių neatstoja. 

Nuo tankinimo iki šildymo

Ypač nenuosekliai staigi mero meilė augalams atrodo fone vykdomo miesto tankinimo. Įvairiuose arčiau centro esančiuose mikrorajonuose, vėl ir vėl leidžiamas erdvių tarp namų užstatymas žaliųjų zonų sąskaita. Kad sovietmečiu projektuoti kvartalai numato daugiau erdvės viskam, įskaitant želdynus, geriausiai matosi iš oro palyginus „senąją“ ir „naująją“ Pilaitės mikrorajono dalis. Ypač Žirmūnų gyventojai dabar sulaukia nuoseklaus tankinimo, kai miesto vyriausiasis architektas leidžia gausias naujų daugiabučių statybas. Tai atima iš gyventojų būtiną šviesą, žaliuosius plotus, apkrauna ir taip vieną labiausiai apkrautų Žirmūnų susisiekimą, tačiau kaip tik sugriauna jau esamą „laisvalaikio infrastruktūrą“, žaidimo aikšteles, pėsčiųjų takus. 

Vietos gyventojai teikia skundus, bet savivaldybė atsako, kad tokios vietos „patrauklios nekilnojamojo turto vystytojams“. Reaguojant į gyventojų skundus suplanuotas ir dar vienas naujo daugiabučių kompleksas. Be to, 2020 metų pabaigoje savivaldybė paskelbė „dešimt Vilniaus architektūrinių taisyklių“, kurių viena yra žaliųjų plotų plėtimas. Bet tik ne prie namų, kur gyventojams labiausiai reikia. Planuojamuose projektuose numatomi želdynų plotai dukart mažesni nei numato priklausomųjų želdynų norma. Daugėjant gyventojų miestas neišvengiamai turės plėstis. Tačiau tai turi vykti ne esamų kvartalų tankinimo, o geografinio plėtimosi keliu, užtikrinant kokybišką susisiekimą. 

Pereikime prie susisiekimo sektoriaus, kur vairuotojų profsąjunga paskelbė neterminuotą streiką nuo lapkričio 8 dienos. Vairuotojai skundžiasi mažomis algomis, nuolat pažeisti eismo taisykles verčiančiais grafikais, pietų pertraukos ar bet kokios poilsio erdvės nebuvimu. Tualetai esantys prasmirdę amoniaku, šaltuoju metu laiku per pertraukas tarp važiavimų nurodoma šalti autobuse išjungus variklį. Nepatenkinti ne pavieniai, o visi – nors streikui skelbti gana ketvirčio darbuotojų pritarimo, pritarė 747 iš 769 Vilniaus viešojo transporto profesinės sąjungos narių. Jų poreikiams pinigų nėra, bet salelėms ir prieš žiemą „ant nušalimo“ sodinamiems medeliams užtenka. 

Nušalti gali ne tik augalai. Vilniuje šią žiemą laukia iki 70 procentų brangesnis šildymo sezonas. Valdžia numato kainų šuolį švelninti išskirstydama pabrangimą per penkių metų laikotarpį ir visus metų mėnesius. Elektra brangsta visame pasaulyje, tuo tarpu šildymo kainų pokyčiai tarp savivaldybių labai skiriasi ir Vilnius atrodo blogiausiai. Štai Kaune šildymas perpus pigesnis. Kodėl būtent Vilnius? Mažiausią kainų augimą pajus savivaldybės, šildymui daugiausiai naudojančios biokurą, o didžiausias augimas laukia tų, kas labiausiai priklauso nuo gamtinių dujų. Būtent čia išsiskiria pažangusis Vilnius.  

Tai paradoksalu, nes perėjimas prie biokuro arba atliekų deginimo (kogeneracinių) jėgainių yra mokslu pagrįsta ir visuotinai taikoma žiedinės ekonomikos praktika. Vilnius nesugebėjo laiku pastatyti kogeneracinės elektrinės, ji veikia mažesniu pajėgumu, degina tik atliekas ir nesugeba numušti šilumos kainos, kuri, ekspertų vertinimu, vien dėl to galėjo būti 20 procentų mažesnė. Savivaldybės teigimu, Ignitis grupei priklausanti jėgainė, priešingai nei tokia pat veikianti Kaune, dar ir taiko didžiausias leistinas pelno maržas, siekdama maksimalaus pelno. Visame sąraše tai vienintelė problema, kur savivaldybė neturėjo tiesioginio vaidmens ir vilniečiai nukenčia ne nuo mero rankos.

„Stiklainių“ ideologija ir Radvilų rūmai

Kiek Vilniaus miesto planavimui vadovauja vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, tiek mieste vyrauja tendencija vadinamaisiais „stiklainiais“ puošti visas istorines miesto zonas. „Stiklainių“ statymas yra ne vien R. Šimašiaus toleruojamo ir proteguojamo M. Pakalnio kaltė – ištisos architektų kartos išugdytos šia dvasia ir laiko tai savaime suprantamu sprendimu, tiki būtinybe net istorinėse miestų zonose statyti pabrėžtinai nuo aplinkos besiskiriančią architektūrą. Sunku pasakyti, kiek šioje srityje lemia korupcija (paveldosaugininkai žino, kad iš dalies tikrai lemia), tačiau galutinis rezultatas – nuolatos Vilniaus senamiestyje ir jo prieigose dygstantys šiuolaikinės, postmodernios, asimetriškos, stiklo ir plieno architektūros pastatai. Stiklainiai lipdomi prie Pylimo poliklinikos, Žygimantų gatvėje, Misionierių soduose, Basanavičiaus gatvėje, įvairiose Naujamiesčio vietose. 

Galbūt įžūliausia naujovė – konkursas Radvilų rūmų Vilniaus gatvėje rekonstrukcijai. Kaip jau tapę įprasta, nėra nė vieno projekto, kuris siūlytų prarastą rūmų dalį tiesiog atstatyti integraliai su išlikusiąja dalimi. Tai architektūrinė šventvagystė. Vietoje to teikiami „stiklainių“ projektai, vienas kitą lenkiantis provokatyvumu. Radvilų rūmų architektūros konkurso užduotis ir sąlygos prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui, taip pat Vilniaus miesto bendrajame plane numatytai teritorijos funkcijai. Be jokio pagrindimo atmestas ir ignoruojamas buvusio direktoriaus Romualdo Budrio parengtas rūmų atkūrimo projektas. Kodėl Vilniuje sistemingai atmetamas ir po „stiklainiais“ slepiamas miesto architektūros paveldas? Kodėl Romai, Venecijai ir kitiems paveldu turtingiausiems Europos miestams tinka istorinės architektūros atstatymas, o Vilnius tam per „pažangus“?

Nacionalinis stadionas

Rugsėjį pasirašyta Nacionalinio stadiono koncesijos sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės, Švietimo mokslo ir sporto ministerijos ir bendrovė „Baltcap“, kurios dukterinė įmonė anksčiau priklausė Austėjai Landsbergienei. Sutartis žiniasklaidoje sulaukė keistai nedaug dėmesio, bet ją komentavusių praminta „amžiaus afera“. Ar ne per skambūs žodžiai? Tikrai ne. Susipažinus su koncesijos sutartimi matyti, kad – žalos prasme – mes (vilniečiai) sumokame už objektą, šalia jo už savo lėšas įrengiam infrastruktūrą, kuri kainuos papildomą trečdalį objekto kainos, tada mokam atlyginimą koncesininkui, kad jis eksploatuotų mūsų objektą ir gautų pajamas, o už tą dalį, kuria mes naudosimės (pvz. darželį), mes koncesininkui mokėsime pagal rinkos kainą. Per pirmus penkis metus mes padengiame du trečdalius komplekso kainos, bet savivaldybės atstovai kalba apie 60 mln. eurų palūkanas. Tai įmanoma, tik jeigu palūkanų norma kaip greitųjų kreditų. Bet valstybė dabar gali skolintis nulinėmis palūkanomis ir turėtų tą daryti, jeigu laiko prasminga vystyti kokį projektą. Atitinkamai – skaidrumo prasme – klauskime, kiek kainuoja vien tik stadionas? Mero atstovas Karolis Žukauskas nurodo, kad 40 mln. eurų. Bet sutartyje to nėra. Kiek kainuoja visas daugiafunkcinis objektas? Sutartyje to irgi nėra. Kiek mokėsim už finansuotojo suteiktą paskolą? Kad tą sužinotumėme, reikia nueiti į sutarties priedą Nr. 4, tuomet nueiti į jo priedėlį Nr. 1 ir tuomet atlikti matematinius skaičiavimus iš pateiktų skaičių, nes niekur to atskirai nėra nurodyta. Visa tai aiškiai rodo, kad sutarties rengėjai aiškiai nenorėjo, kad visuomenė sužinotų šias esmines sutarties sąlygas. Vilniui, o per ministeriją ir Lietuvai, Nacionalinio stadiono projektas – jeigu bus įgyvendintas – kainuos milžiniškas perteklines sumas. 

Vilniečių balsas

Paskutinė šįkart paminėtina problema yra bendresnio pobūdžio – visuomenės ignoravimas. Mieste nėra praktikos konsultuotis su visuomene dėl viešųjų erdvių likimo, o ir vykstantys projektų pristatymai lankomi pasyviai, nes apie juos mažai kas žino, o juose buvę žino, kad gyventojų pozicija savivaldybės požiūrio nepakeičia. „Pristatymai visuomenei“ yra daugiau varnelės uždėjimui, kuriantys iliuziją, kad vietos bendruomenės pritarė. Pateikiami variantai dažnai dirbtinai atima realų pasirinkimą, kaip kad konkursuose, kuriuose net nesvarstoma atstatymo galimybė. Net ir įvykus ypatingai retoms gyventojų apklausoms, jų rezultatai ignoruojami. Galbūt garsiausias toks atvejis buvo, kai Vilniaus savivaldybė paskelbė internetinę apklausą dėl Lukiškių aikštės paminklo ir ją laimėjo Vyčio paminklas, tačiau konkurso sąlygos ŠMC ekspertams numatė svaresnį balsą ir jie vis tiek parinko kitaip. Kam išvis tada balsavimo spektaklis? 

Vilniaus miesto savivaldybės vadovybė pastaraisiais metais imasi vis drąsesnės savivalės, įgyvendindama mero vizijas ir įvairių grupių interesus. Ši darbotvarkė savo pasekmėmis yra tikras karas prieš Vilnių ir jo gyventojus. Vieni projektai remiasi gerais tikslais (želdynai, eismo mažinimas), tačiau juos žlugdo visiškai nelogiškas įgyvendinimas. Kiti projektai yra ydingi iš esmės, kaip stiklainių statybos senamiestyje ar senųjų mikrorajonų tankinimas. Galiausiai dalis jų – kaip Nacionalinio stadiono koncesijos sutartis – verčia kelti klausimus, ar nėra tiesiog korupciniai. Visi jie ir daugelis kitų pokyčių Vilniuje vykdomi ignoruojant miesto bendruomenes, nesikonsultuojant su gyventojais arba darant tai butaforiniu būdu – su primestais pasirinkimais ir be realios gyventojų įtakos sprendimui. Meras pasakė, kad naujos kadencijos nebesieks, vadinasi, politinės pasekmės jam neberūpi. Gali būti, kad pokyčius atnešti gali tik savivaldos rinkimai.