Kauno universitetai tyli dėl „kultūrinės revoliucijos“

Vilniaus universiteto (VU) Senato patvirtintos „Lyčiai jautrios kalbos gairės“, skirtos norminti ir reguliuoti valstybinės kalbos vartojimą viešojoje erdvėje ir universiteto bendruomenėje, gauna smūgių iš kalbininkų, visuomenininkų ir valstybinių institucijų. Kauno mieste įsikūrusios aukštosios mokyklos kol kas mąsto – ką čia pasakius? Ar tikrai už eurus parduoda kalbą?

Kalbos inspekcija sumalė su miltais

Kauno mieste esą universitetai tyli dėl teiginių, kad akademinė Lietuvos sistema tyliai sutinka su VU senato išplatintose gairėse nurodoma, kad kreipiniai ir apibūdinimai neturi atskleisti asmens lytinės tapatybės.

Nekeista, nes tai atitinka, dalies komentatorių nuomone, Vakarų akademiniuose sluoksniuose įsigalėjusią madą, tačiau nežavi Lietuvos kalbininkų. Apie tokių sąvokų, kaip „žmoga“ naudojimą ir rekomendaciją rašytinėje kalboje vietoje „studentai“ arba „studentės“ rašyti trumpinį „stud.“ (stud, – angliškai, beje reiškia eržilas, – red. past.) bei panašias naujoves jau pasisakė nemažai intelektualų.

Lietuvos valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka tikisi, kad ši, anot, jo, paramoksliniais prasimanymais grįsta iniciatyva, nepaplis kitose aukštosiose mokyklose, ir VU „Gairės” liks tik gėdinga VU istorijos parašte.

„Kai lietuvių kalboje reikia įvardyti abiejų giminių asmenis, pasirenkama vyriškoji gramatinė forma. Tarkime, jeigu auditorijoje sėdi vien tik studentės, jos taip ir bus pavadintos: – į jas kreipsimės „studentės“. Jeigu čia sėdi vien tik vaikinai, sakysime „studentai“. O jeigu ir studentės, ir studentai, vartojama vyriška gramatinės giminės forma “studentai”. Tai yra vadinamoji giminės neutralizacija. Atvejų, kai gramatinė ir semantinė giminės forma nesutampa, yra daug, pavyzdžiui, asmenvardžiai Smetona, Lapė, Krėvė, Gaulia, daiktavardžiai dėdė, dailidė. Nors tai vyriškos giminės asmenis reiškiantys daiktavardžiai, jų galūnės sutampa su moteriškos giminės galūnėmis.

Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gairės” propaguoja teiginį, neva giminės neutralizacijos samprata yra pasenusi, tačiau savo pozicijos negrindžia jokiais moksliniais argumentais, o vien tik iš vulgariojo feminizmo atėjusia ideologine propaganda, neva įprastinės kalbos formos diskriminuoja moteris. Galutinis „lyčiai jautrios“ kalbos tikslas remiasi vadinamojo „neurolingvistinio programavimo“ koncepcija, neva vienokių ar kitokių kalbos formų vartojimas keičia žmonių mąstymą. Tai aprašyta George Orwello antiutopijoje „1984-ieji“.

Viešojoje erdvėje sklindanti neigiama  reakcija į Vilniaus universiteto mėginimus reguliuoti kalbą rodo, kad lietuviams nėra svetimas gimtosios kalbos sistemingumo pojūtis,“- sakė jis portalui „kauniečiams.lt“.

Valstybinės kalbos inspekcija, primena A. Valotka, yra pateikusi užklausą Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prašydama įvertinti, ar „Gairių“ nuostatos neprieštarauja VLKK nutarimams dėl valstybinės kalbos taisyklingumo.

VU naujakalbė verta, kiek kalinių žargonas

Kaip tapo žinoma, rengiant šias „Gaires“ dalyvavo ir atlygį už tai gavo bent trys VU profesoriai, tačiau dalies intelektualų tai anaiptol nesužavėjo. Versiją, kad VU, o gal ir kitos aukštosios mokyklos tokią reformą diegia bijodamos netekti europinių fondų lėšų išdėstė Asta Katutė, kai kurios žmogaus teisių organizacijos pavadino tai VU gėda. Būta ir daugiau kritikos.

Portalui „Kauniečiams.lt“ savo reakciją atsiuntė ir kiti žinomi asmenys. Diplomuota filologė, žinoma visuomeninė ir politinė pajūrio regiono veikėja Jūratė Sofija Laučiūtė dėl VU sukurptų ir paviešintų lyčiai jautrios kalbos gairių išdėstė tokią poziciją: 

„Nuo senų laikų egzistavo tradicija, kad tam tikros grupės žmonių, kuriuos jungia profesija, tam tikri pomėgiai ar net tik jiems būdingos fizinės savybės, kurtų savo ypatingą „kalbą“, nelabai prieinamą ir suprantamą kitiems. Turiu galvoje dar viduramžiais gyvavusias įvairių amatininkų, prekybininkų „kalbas“. Iki šios dienos gyvuoja ir tobulėja aklųjų ir silpnaregių ypatinga, rašto kalba. Savo gestų kalbą turi žmonės su klausos sutrikimais. Ypač gaji, daug kam net romantiška yra vagių, nusikaltėlių kalba. Savo kalbas kalbeles mėgsta susikurti studentai. Tiesa, tokios kalbos paprastai vadinamos žargonais, turi griežtai apibrėžtą, specifinį vartotojų ratą ir niekada nepretendavo, kad jas vartotų su ta grupe nesusiję žmonės. Todėl galima suprasti lyčiai jautrių žmonių grupės norą turėti „savą“ kalbelę-žargoną, bet visiškai nesuprantama yra jų pretenzija į tai, kad tokiu žargonu naudotųsi ir lyčiai nejautrūs žmonės. Dar būtų galima priimti tai kaip suaugusių žmonių savotišką infantilumą, nenorą išeiti iš „žaidimų amžiaus“, pastangas pratęsti vaikystę ir į savo žaidimus įtraukti kuo daugiau žmonių. Bet kai infantilų fantazijos ima skambėti iš žaidimams neįprastos „aikštelės“, iš seniausio Rytų Europos universiteto – darosi neramu ir gėda. Gėda dar gyviems, tą universitetą baigusiems absolventams, tarp kurių daug Lietuvos mokslą garsinusių ir tebegarsinančių Europoje ir pasaulyje, o dabar ne savo valia, ne savo pasirinkimu yra priversti pasijusti atsidūrę vienoje smėlio dėžėje su rimtų mokslinių idėjų nebesugebančiais pagimdyti dabartinio universiteto dėstytojais ir studentais – infantilais,“ – sakė ji portalui.

Dar J.S. Laučiūtė priduria, kad jai, kaip to universiteto buvusiai absolventei ir buvusiai darbuotojai asmeniškai ne tik gėda, bet ir nepriimtina, kad šitaip ketinama išsityčioti iš lietuvių kalbos, iki šiol išsaugojusios daug seniausių kalbinių ypatybių, kurių nebeišsaugojo kitos giminiškos kalbos.

„Tebeturime dėsningą ne tik gyvų būtybių, bet ir „negyvų“ daiktų, gamtos reiškinių skirstymą į dvi gimines, išsaugojome išplėtotą linksnių ir linksniuočių sistemą, kuri subtiliai pateikia tuos kalbinėmis priemonėmis reiškiamo giminiškumo niuansus. Ir dabar siūloma (reikalaujama?) visa tai dirbtinai griauti dėl to, kad kažkas pasijuto „jautrus lyčiai“. Jei jautrumas kažkam pasireiškia fiziologiškai, medicina turi tam reiškiniui pavadinimą „alergija“ ir gydo tą alergiją. Jei jautrumas kažkam kerta per psichiką, vėlgi turime išplėtotą medicininės pagalbos sistemą: psichiatrus, psichologus ir t.t. Žodžiu , ypatingą jautrumą kažkam reikia gydyti, o ne dirbtinai brukti jį visuomenei, kuri tuo atžvilgiu yra sveika ir nė nemano „sirgti“.

Vakaruose vyksta „kultūrinė revoliucija“

Apžvalgininkė Goda Juocevičiūtė mano, kad šiuose žaidimuose su kreipinių ir sąvokų keitimais ar kitais dirbtinai pritemptais naujais standartais matau dvi tendencijas. „Viena tvoskia grėsme, kita – gan komiška. Jei neofeminisčių ir pseudolygybės šauklių pastangas kurti dirbtinę kalbą vertintume kaip pavojų, tai turėtume atsisukti į okupuotų ar represuotų tautų patirtį, kai atėjusi nauja valdžia bandė radikaliai keisti tradicines vertybes ir paplauti pasaulėžiūros pamatus (o ir smegenis), pirmiausia visuomenei primesdama kokius nors naujus standartus išoriniuose dalykuose, pavyzdžiui, drastiškai keitė aprangos kodą ir kalbą.

Vienas tokių ryškiausių pavyzdžių – maoistinė Kinija, kur visi buvo apvilkti vienodomis uniformomis ir vatinukais, o tradiciniai hieroglifai pakeisti supaprastintais, neva lengviau užrašomais, o iš tikro žmonėms teko iš naujo mokytis ir taip išstumti iš savo gyvenimo praeitį kaip kažkokią atgyveną.

Taigi, regis, toks nekaltas dalykas – žodis, koks atseit skirtumas, ar sakysime „žmogus“, ar „žmoga“? Bet kai kalba vystosi ir keičiasi ne natūraliai, o naujas taisykles bruka ideologai ir biurokratai, tai jau panašu į tradicinės kultūros (ne tik kalbos) naikinimą. Iš pradžių – rekomendacijos, paskui – prievolė, o tada jau ir cenzūra. Dingsta archainė žodžio forma, dingsta įprastas kreipinys – lyg ir menkniekis, tai jau ilgainiui kartu su kalba ir įsivyravusiu etiketu gali sunykti ir tradicinis mąstymas. Ar visada tradicinis mąstymas yra gerai, ar jis – nežalingas? Tai jau atskiras klausimas, bet faktas, kad šių laikų chunveibinai (komunistinės Kinijos jaunieji reformatoriai viešai kankinę ir žudę savo mokytojus ir dėstytojus,- red. past.) bando nudaigoti bet ką, kas žmonėms įprasta ir kultūriškai artima. O jei pažvelgtume į tą projektėlį ne taip rimtai, tai pastebėtume, kad nusprendė grupelė turbūt nelabai ką turinių veikti specialistų sukurti problemą, kurios nėra, ir su ja sukovoti. Juk, kaip rodo pastarųjų metų patirtis visame Vakarų pasaulyje, vaizduoti karą su nematomu priešu arba iš musės dydžio niekų išpūsti dramblio apimčių tragediją, daug kam gali būti pelninga ir naudinga,“- kalbėjo ji.

Kauno universitetai tyli

Tuo metu, kai viešoji erdvė sproginėja komentarais dėl VU išpuolio, gauti komentarų iš Kaune įsikūrusių universitetų yra neįmanoma. Jau anksčiau rašėme, kad komentuoti atsisakė Vytauto Didžiojo universitetas – „Nekomentuosime“. Jo paunksnėje po aukštų mokyklų prieštaringai vertinamos reformos atsidūrusi Žemės ūkio akademija į užklausimą, nors turi atskirą numerį ir asmenį žiniasklaidai nuo VDU, nesiteikė parašyti išvis nieko.

Kauno technologijų universiteto (KTU) atstovo spaudai Manto Lapinsko telefonu atsiliepusi pavaduojanti dama, pasivadinusi Aiste, informavo, kad tema jai žinoma, o komentarą pažadėjo pateiksianti kuo greičiau. Tačiau vėliau iš KTU elektroninio pašto atskriejo išsamus ir iškalbingas (vienu žodžiu daugiau, nei VDU atveju) atsakymas: „Komentaro nebus,“ – bent jau nepatingėjusi atsakė Aistė Veverskytė, – atsakinga už KTU viešąją komunikaciją..

Tebūnie taip, nors redakcijos žiniomis, kaip teigia šaltiniai VDU, panašus į VU kalbos „ištaisymo“ kursas vardan ES lėšų yra aprobuotas, tačiau kol kas zonduojama, kaip reaguos publika Lietuvoje. O gal, kaip pasakys VU rektorius Rimvydas Petrauskas, taip ir bus?

O klausimai buvo paprasti.

• Ar Jūsų mokslo įstaiga eis panašiu kalbos cenzūravimo keliu, kaip VU?

• Argumentai – kodėl taip arba kodėl ne?

• Ar tiesa, kad aukštosios mokyklos gali taip elgtis bijodamos prarasti europinį finansavimą?

KTU ir VDU šie klausimai atrodo per sunkūs. Reikia pasitarti senatuose ir kituose užkaboriuose. Linkime sėkmės. Ir laukiame atsakymų. Ar tiesa, kad nedrįstate prabilti tik todėl, kad laukiate pinigų?

Ministerija garsins kalbą

Planuojama, kad nuo sausio Švietimo, mokslo ir sporto ministerija organizuotų užsienio lituanistinėse mokyklose besimokančių mokinių lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą – būtų nustatomas jų lietuvių kalbos mokėjimo lygis. Išlaikiusiesiems lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą būtų išduodamas pažymėjimas. Neseniai Vyriausybė pateikė teigiamą išvadą dėl tokio Seimo narių parengto Švietimo įstatymo pakeitimo.

Taigi, namie naikiname, o kitur – užsienio vardais – keliame statusą? Redakcija laukia skaitytojų nuomonių. Kol KTU ir VDU tarsis su VU. Gal dėl pinigų, o gal dėl pasaulėžiūros?…