Vytautas Radžvilas. Lietuvių tautą – į istorijos sąvartyną!

Suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio siekių. Penkis dešimtmečius savo gimtojoje šalyje užėjusiam į kokią nors valdišką įstaigą lietuviui vis tekdavo išgirsti įniršio ir paniekos kupinus žodžius: „Nesuprantu tavo šuniškos kalbos. Šnekėk žmonių kalba!“ Kitakalbiai Lietuvos gyventojai mokėsi lietuvių kalbos tik savo gera valia. Mat mokėti ,,čiabuvių“ kalbą nereikėjo, jos ,,mokymas“ vidurinėse mokyklose buvo cirkas ir patyčios. Tapusi valstybine lietuvių kalba atgavo savo teises, o ja kalbantis lietuvis – žmogišką orumą.

Tačiau visa tai baigiasi. LR Seimo Darbo partijos frakcijos nariai I. Kačinskaitė-Urbonienė, V. Giraitytė ir V. Gapšys teikia įstatymo dėl „Lietuvos Respublikos daugiakultūrinio tapatumo išsaugojimo“ projektą.  Jį perskaičius jokių abejonių ir klausimų nekyla: SSRS laikai sugrįžta. Tokį įstatymą M. Burokevičiaus KPSS/LKP „platformininkai“, Pietryčių Lietuvos autonomininkai ir V. Ivanovo jedinstveninkai sveikintų tik audringais plojimais, pereinančiais į ovacijas, kaip būdavo aprašomos partijos suvažiavimuose vykusios scenos.

Ne tik naikinamas valstybinis lietuvių kalbos statusas, bet praktiškai grįžtama į „ruso laikus“, kai bet kurį pareigūną „šokdins“ kiekvienas „tautinės mažumos“ atstovas, reikalaudamas jį aptarnauti jo pageidaujama kalba. Visa tai – trisdešimtaisiais atkurtos valstybės gyvavimo metais, kai valstybinę kalbą tarsi turėtų jau mokėti visi šalies piliečiai. Lenkų ir rusų kalbų mokėjimas Lietuvoje tampa savanoriškai privalomas, nes jų nemokantis pareigūnas bus apkaltintas, jog diskriminuoja lietuviškai nemokantį kitakalbį. Kai kuriose Lietuvos vietose viešosios įstaigos bus tiesiog „išvalytos“ nuo jose vartojamų kalbų nemokančių lietuvių pareigūnų ir tarnautojų.

Politinė, teisinė ir istorinė šio projekto pavadinimo interpretacija gali būti tik tokia: „Lietuvos Respublikos daugiakultūrinio tapatumo išsaugojimo įstatymas“ iš tikrųjų yra  „Internacionalinės Lietuvos darbo liaudies restauravimo įstatymas“. Paneigiant formaliai dar veikiančią LR Konstituciją, juo lietuvių tauta kaip Lietuvos valstybės kūrėja ir Suverenas yra siunčiama į istorijos sąvartyną. Jokios lietuvių tautos valstybės nebebus! – tokia yra gelminė ir tikroji šio įstatymo politinė prasmė.

Įsidėmėtina, kad šį įstatymą teikia ne liūdnai pagarsėjusi LR teisingumo ministrė E. Dobrovolska, bet V. Uspaskicho Darbo partija. Ta pati, kuri TS-LKD malone buvo išteisinta sukčiavimo byloje ir net atgavo valstybės dotaciją. Pažymėtina, kad vienas meile tautinėms mažumoms užsidegęs projekto teikėjų V. Gapšys taip pat turėjo reikalų su teisėsauga šioje byloje. Ši Darbo partijos iniciatyva – kartais ne politinis atlygis TS-LKD, kuri norėtų panaikinti lietuvių valstybinės kalbos statusą ir paversti Lietuvą „visų pasaulio žmonių“ šalimi, tiksliau – pereinamuoju kiemu, ne Laisvės partijos deleguotos ministrės, bet „opozicijos“ rankomis? Panašu, kad ministrės paslaugų nebereikia. Verta susimąstyti ir apie tai, ar nedaromi parengiamieji žingsniai artinant Darbo partiją prie ES skirtų milijardų derybų stalo suteikiant jai vietą valdančioje koalicijoje. Taip pat atrodo, kad birželio 15-ąją turinčios įvykti Šeimų sąjūdžio protesto akcijos organizatorių reikalavimas atstatydinti šią ministrę yra pavėluotas ir perteklinis. O gal itin savalaikis? Netrukus tai sužinosime.