Jonas Algirdas Antanaitis. Lietuva prieš nieką nesilankstė...

Toliau skelbiame straipsnius iš leidyklos „Tradere“ išleistos 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, rezistento, tremtinio ir jau atkurtos Lietu...

Toliau skelbiame straipsnius iš leidyklos „Tradere“ išleistos 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, rezistento, tremtinio ir jau atkurtos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo Jono Algirdo Antanaičio straipsnių rinktinės „Tautos instinktas išlikti“. Daugiau informacijos apie knygą ir jos įsigijimą: ČIA.

Kiti straipsniai:




***

1941-ųjų birželio 23 d. rytą per sukilėlių užimtą Kauno radiją Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), pogrindyje atstovavęs tautai, pristatė Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV), kurios vardu buvo paskelbtas laisvos Lietuvos valstybės atkūrimas.

Sugrojus Lietuvos himną ir „Lietuviais esame mes gimę“, nuskambėjo Kipro Petrausko į plokštelę įrašyta daina „Saulelė raudona“ – sutartas ženklas sukilėliams išeiti iš pogrindžio ir pradėti visos tautos sukilimą.

Tuos lemtingus 1941-ųjų įvykius primena tautos sukilimo dalyvis ir politinis kalinys Jonas Algirdas ANTANAITIS, šiuo metu einantis garbingas Sukilėlių sąjungos pirmininko pavaduotojo pareigas. Kalbino Ričardas ČEKUTIS.

– Jūs pats dalyvavote sukilime, todėl geriau nei kas kitas galėtumėte atsakyti visiems vadinamiesiems skeptikams: kokie svarbiausi sukilimo laimėjimai?

– Tas ir liūdniausia, kai apie sukilimo prasmę svarsto tie, kurie apie tai nieko neišmano arba turi susidarę vaizdą iš grynai propagandinės literatūros. Tuo tarpu tereikia prisiminti vieno iš svarbiausių sukilimo organizatorių dr. Adolfo Damušio, LAF štabo nario, Laikinosios Vyriausybės ministro, nacių įkaito, atsakymą į klausimą, ką davė Birželio sukilimas Lietuvai ir jos žmonėms: „Nors sukilimo sėkmė buvo trumpalaikė, bet jo reikšmė ir prasmė yra giliai įdiegta tautoje kaip tautos tvirtybės išraiška. 1941 metų Birželio sukilimas, nukreiptas prieš niekšybę, padėjo tautai atgauti pasitikėjimą savimi, išdegino žaizdą ir nuplovė gėdą. Gėda buvo apėmusi tautą, kai jos vadovai, nesuvokdami sovietų klastos, be pasipriešinimo prarado nepriklausomybę.“

– A. Damušio kompetencija šiuo atveju nekelia abejonių. O kaip apibūdintumėte sukilimo prasmę jūs pats? Tie vadinamieji skeptikai, pasirašinėjantys absurdiškus „viešuosius laiškus“, juk aiškina, kad sukilėliai esą buvo nacių kolaborantai...

– Nereikia daug aiškinti, kokį poveikį Birželio sukilimas padarė Lietuvos žmonių politinei sampratai: jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Birželio sukilėliai panaudojo įgytą patirtį, ieškodami tolesnių kelių, kaip atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Žmonės, patyrę sovietinės okupacijos košmarų, sutiko vokiečius kaip išvaduotojus iš sovietinės vergijos. Tačiau po pirmos pažinties su vokiečių kariauna žmonės suprato, kad turi reikalą ne su išvaduotojais, o su naujaisiais okupantais. Todėl praėjus sukilimo euforijai, sukilimo organizatoriai ėmėsi kurti planus ne tik kaip išsilaikyti naujojo okupanto priespaudoje, bet ir kaip atkurti nepriklausomą Lietuvą. Tačiau šis siekis, kaip žinoma, prieštaravo Trečiojo Reicho politikai. Noriu priminti, kad birželio 28 d. vokiečių karo komendantas generolas majoras Robertas von Pohlis davė nurodymą Kauno karo komendantui pulkininkui Jurgiui Bobeliui, kad sukilėlių partizanų būriai būtų nedelsiant nuginkluoti visoje Lietuvos teritorijoje. Dauguma atidavusių ginklus sukilėlių grįžo prie savo darbų, dalis jų perėjo į pagalbinę policiją ir į birželio 28 d. pradėtą formuoti komendantūrai pavaldų Tautinio darbo apsaugos batalioną. Tikėtasi, kad jis taps Lietuvos kariuomenės užuomazga, o ne kažkokių „kolaborantų“ padaliniu. Tai faktai, į kuriuos niekada neatsižvelgiama, kai kalbama apie neva kolaboravusius sukilėlius...

– Nors sukilėliai buvo nuginkluoti, tačiau Laikinosios vyriausybės veikla dar kurį laiką tęsėsi. Jūs galbūt matėte LLV ir vokiečių administracijos santykius. Kokie jie buvo?

– Nuginklavus sukilėlių dalinius, LAF ir Laikinosios vyriausybės veikla nesibaigė. Netgi intensyviau buvo tęsiamas valdymo struktūrų ir gyventojų aptarnavimo įstaigų atkūrimas, išskyrus tas, kurias savo dispozicijon perėmė vokiečių karinė valdžia. Vokiečių karinei valdžiai atstovaujantis karo komendantas R. von Pohlis, palaikęs gerus santykius su Kauno karo komendantu J. Bobeliu, nedarė kliūčių žemesniojo lygio valstybinių įstaigų veiklai, tačiau visiškai ignoravo LAF ir Laikinąją vyriausybę. 1941 m. liepos 25 d. vokiečiams Pabaltijo kraštuose paskelbus civilinės valdžios įvedimą, Laikinosios vyriausybės veikla tapo beveik nebeįmanoma: prievarta buvo atimamos susisiekimo priemonės, be jokio įspėjimo užimtos Vyriausybės patalpos, kurios tuoj pat buvo atiduotos atsiųstam Kauno miesto komisarui.

– Vadinasi, LLV ir vokiškos administracijos santykių šiltais nepavadinsi. Kaip ši Vyriausybė baigė savo veiklą?

– Tai dar tą pačią rugpjūčio 5 dieną LLV susirinko į paskutinį posėdį. Padariusi šešių savaičių darbo apžvalgą, Laikinoji Vyriausybė konstatavo, kad civilinės valdžios (Zvilvervvaltungo) įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios Vyriausybės darbas yra baigtas, padaro fiziškai nebeįmanomą tolesnį Laikinosios Vyriausybės veikimą, dėl to Laikinoji Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Po tokio sprendimo Laikinoji Vyriausybė, in corpore atėjusi į Karo muziejaus sodelį, stebint susirinkusių žmonių miniai, padėjo vainikus prie Nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės.

– Skamba gražiai, tačiau šiais laikais nuolat atsiranda sukilimo menkintojų, bandančių kvestionuoti tautos apsisprendimą gyventi laisvėje, paniekinti laisvės kovotojus, apkaltinant juos „žydšaudyste“.

– Kadaise Lietuva prieš nieką nesilankstė... Dabar vis išlenda visokie „ekspertai“, daugelis jų iki šiol tiki bolševikų ir nacių varyta propaganda, o kai kurie „istorikai“ sąmoningai ar dėl naivumo ir toliau platina netgi akivaizdžias vokiečių klastotes, tačiau net nekalba su pačiais tikriausiais įvykių liudytojais.

Respublika, 2012 m. birželio 22 d.

Susiję

Jonas Algirdas Antanaitis 4968388295428100587
item