Jonas Algirdas Antanaitis. Ateitininkai tautos tragedijos akivaizdoje

Toliau skelbiame straipsnius iš leidyklos „Tradere“ išleistos 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, rezistento, tremtinio ir jau atkurtos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo Jono Algirdo Antanaičio straipsnių rinktinės „Tautos instinktas išlikti“. Daugiau informacijos apie knygą ir jos įsigijimą: ČIA.

Kiti straipsniai:

Jonas Algirdas Antanaitis. 1941 m. Birželio sukilimas – tautos žygdarbis

Jonas Algirdas Antanaitis. Apie politinę situaciją Lietuvoje baigiantis Antrajam pasauliniam karui

***

„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis minimalizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis“, – pranašiški žodžiai iš deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“, 1936 m. vasario mėn. paskelbtos „Naujosios Romuvos“ žurnale. Ją pasirašė šešiolika žymių mokslininkų, menininkų ir visuomenės veikėjų, beveik visi buvo vienaip ar kitaip susiję su ateitininkija. Deklaracijos autoriai ne tik apibūdino gresiančius pavojus, bet ir pateikė bendrus valstybės gyvenimo plėtotės principus ir gaires.

Šią deklaraciją aš perskaičiau pas savo dėdę, kuris prenumeravo „Naująją Romuvą“. Tuomet mokiausi Joniškio gimnazijoje. Dalyvaudami ateitininkų veikloje aš ir kiti mokiniai ėmėme domėtis visuomenės ir valstybės reikalais. Nors valdžia buvo uždraudusi moksleivių ateitininkų veiklą, Joniškio gimnazijoje maždaug kas ketvirtas mokinys buvo ateitininkas. Į ateitininkus stojo tie, kuriems rūpėjo dvasinės vertybės ir kurie ieškojo gyvenimo prasmės. Beveik kasmet į Joniškį atvykdavo profesorius Pranas Dovydaitis, vienas iš ateitininkijos steigėjų. Jo pokalbių ateitininkų ideologijos, ypač visuomeniškumo, klausimais klausydavomės labai atidžiai. Taip formavosi mūsų, prieškario ateitininkų, pasaulėžiūra.

1939 metų rugsėjo 1 dieną Hitlerio kariauna užpuolė Lenkiją, neilgai svarsčiusios Lenkijos sąjungininkės Prancūzija ir Anglija paskelbė Vokietijai karą. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Aidint karo garsams, įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Tais metais pirmakursių derlius fakultete buvo rekordinis – daugiau kaip du šimtai. Intuityviai suvokėme, kad mokslo žinios yra patikimiausias turtas, kurio nesunaikins net didžiausi pasaulio sukrėtimai. Be to, daugelis suvokė, kad, norint gyvenime daug pasiekti, reikia tiksliai žinoti, ko sieki, t. y. turėti aiškią pasaulėžiūrą. Iš visų universitete veikusių organizacijų (korporacijų) pasaulėžiūros klausimais labiausiai rūpinosi ateitininkai.

1939 metų rudens ir 1940 metų pavasario laikotarpiu Lietuvoje ir jos aplinkoje įvyko daug pokyčių: nebeliko Lenkijos valstybės, ją okupavo Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Pastaroji Vilnių ir dalį Vilniaus krašto atidavė Lietuvai už tai pareikalaudama sudaryti „draugystės ir savitarpio pagalbos“ sutartį ir dislokuoti Raudonosios armijos įgulas nurodytose Lietuvos teritorijos vietose. Kiek vėliau Sovietų Sąjunga panašų reikalavimą pateikė Suomijai. Suomiams atsisakius paklusti, 1939 metų pabaigoje Sovietų Sąjunga juos užpuolė. Tačiau suomiai sugebėjo pasipriešinti. Raudonoji armija, patyrusi didžiulius nuostolius, buvo priversta nutraukti karo veiksmus. Taip suomiams pavyko išsaugoti nepriklausomybę. 

Mes, studentai, atidžiai sekėme „suomių kampanijos“ įvykius ir žavėjomės suomių narsumu. 1940 metų pavasarį sovietinis saugumas Lietuvoje surengė daugybę provokacijų, kurių dingstimi Sovietų Sąjunga apkaltino Lietuvą „draugystės ir savitarpio pagalbos“ sutarties pažeidimu. Sovietai pateikė ultimatumą nedelsiant įvesti papildomus Raudonosios armijos dalinius į visą Lietuvos teritoriją. Taip 1940 metų birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Prezidentas Antanas Smetona pasitraukė iš Lietuvos, Vyriausybė kapituliavo, o kariuomenės vadas V. Vitkauskas iškilmingai sutiko ir sveikino įžygiuojančią okupacinę kariuomenę. Vyriausybė nepaaiškino tautai, kas vyksta, o žiniasklaida teikė iškreiptą informaciją. Dvasios nuosmukis išryškėjo ne tik valdančiųjų sluoksniuose: dalis inteligentijos šiuose įvykiuose matė tik prezidento A. Smetonos režimo pabaigą, o kaimo ir miesto varguomenė tikėjosi, kad bolševikų žadami pokyčiai palengvins jų varganą būtį. Visa tai pribloškė didžiąją tautos dalį, ji jautėsi pažeminta ir išduota.

Pirmiausia pradėjo atsipeikėti jaunuomenė: studentai, jauni karininkai, jaunosios kartos inteligentai, vienaip ar kitaip susiję su minėta deklaracija „Į organiškos valstybės kūrybą“. Jie ieškojo kelių, ne tik kaip išsilaikyti okupacijos sąlygomis, bet ir kaip atgauti nepriklausomybę. Iniciatyva kilo iš apačios. Besikuriančias antisovietinio pogrindžio grupes sujungė 1940 metų spalio 9 d. Kaune įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). LAF’o Kauno štabui ėmėsi vadovauti tuometinis Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas. (Sąjungininkų kanuomenės išlaisvintas iš vokiečių koncentracijos stovyklos jis susigrąžino savo senolių pavardę Narutis.) Dalyvavęs moksleivių ateitininkų slaptoje veikloje, P. Žukauskas-Narutis buvo patyręs pogrindininkas, todėl ne vien ateitininkai, bet ir kitos studentų organizacijos jam buvo patikėjusios vadovauti Studentų koalicijai, kuri, galima sakyti, sudarė demokratinę opoziciją autoritariniam A. Smetonos režimui. 1940 metų rudenį prie šios koalicijos prisijungė profesionalūs kariškiai, pašalinti ar patys pasitraukę iš kariuomenės ir įstoję į universitetą. Taip susiformavo LAF’o Kauno štabas.

Vilniuje antisovietinį pasipriešinimą organizavo kariškiai. LAF’o Vilniaus kariniam štabui ėmėsi vadovauti generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, didelės erudicijos strategas, iki okupacijos dėstęs karinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Štabas parengė detalų sukilimo planą, kuriame numatė panaudoti Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Raudonosios armijos 29-ojo korpuso sudėtyje. Tačiau Vilniaus štabas buvo susektas sovietinio saugumo, kuris iki 1941 metų birželio pradžios areštavo beveik visus jo narius. V Bulvičius ir septyni štabo nariai buvo sušaudyti Gorkyje, kiti ilgam laikui įkalinti. 

Nors Lietuvos pasiuntinys Vokietijai pulkininkas Kazys Škirpa buvo įsteigęs Berlyne LAF’o vadovaujantį centrą, pagrindinis uždavinys rengti sukilimą ir jam vadovauti atiteko LAF’o Kauno štabui.

Visuotiniam tautos sukilimui prieš sovietų okupaciją ženklą davė 1941 metų birželio 23 dienos rytą per Kauno radiją L. Prapuolenio perskaityta „Nepriklausomybės atstatymo deklaracija“: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.“

Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. 

Deklaracija paskelbta Laikinosios Lietuvos vyriausybės vardu. Šią vyriausybę balandžio pabaigoje buvo sudaręs Lietuvių aktyvistų fronto štabas. Patikslintą Vyriausybės sudėtį birželio 23 d. LAF’o vardu viešai paskelbė L. Prapuolenis, dr. inž. plk. J. Vėbra ir dr. inž. A. Damušis.

Nors sukilimą rengė ir vykdė jaunimas, visa buvo atlikta labai profesionaliai, būtent – išlaikytas visiškas slaptumas, staigiai užimti strateginiai objektai: ryšių centrai, radijo stotis, elektrinė, vandentiekis, milicijos būstinės ir pan., organizuota veiksminga transporto arterijų ir strateginių objektų gynyba, priešui teikta klaidinanti informacija. Galima teigti, kad sukilėliai pasiekė užsibrėžtą pradinį tikslą: buvo paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė (LLV), atkurta lietuviška administracija daugelyje vietovių anksčiau, nei į jas įžengė vokiečių kariuomenė. Tačiau galutinio tikslo nepavyko įgyvendinti. Vokietija nepripažino sudarytos Laikinosios Lietuvos vyriausybės, visokiais būdais trukdė jai veikti, todėl po šešių savaičių LLV buvo priversta suspenduoti savo veiklą. Didžioji dalis sukilimo vadovų ir dalyvių įsitraukė į antinacinę rezistenciją. Daugelis iš jų buvo nacių įkalinti koncentracijos stovyklose, ne vienas ir nukankintas.

Nepaisant to, kad 1941 metų Birželio sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, sukilimo poveikis Lietuvos visuomenei buvo labai reikšmingas: žmonės suprato, kad jie patys turi spręsti savo valstybės reikalus. Buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją. Ateitininkų indėlis į visa tai yra labai reikšmingas.

Ateitis, 2002, Nr. 3, p. 40–41.