Jonas Burokas. „Iš konservatorių liko tik žodžiai“

www.respublika.lt

Krintantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų reitingai neturėtų stebinti. Partija, išduodanti net ištikimiausio savo elektorato - laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių - vertybes, nieko kito ir negali tikėtis. „Laisvės partija viską perėmė į savo rankas", - sako Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas. Ir pripažįsta, jog šiandienos politinėje padangėje nematąs pragiedrulių.

- Gegužės 16 -ąją paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, artėja birželis, o kartu su juo ir kitos svarbios datos. Kokiomis nuotaikomis, mintimis jas pasitinkate?

- Tenka apgailestauti, kad pastaruoju metu vietos palikta tik įvairioms rezoliucijoms, kurios taip ir lieka stalčiuose.

Artėja pirmųjų, 1941 metų birželio 14 -ąją, tremčių į Sibirą jubiliejinės - 80-osios - metinės. 80 metų sukaktį minės ir 1941-ųjų birželio sukilimas, kurio metu buvo perskaityta deklaracija, skelbianti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, paneigianti sovietų melą, jog Lietuva 1940 m. pati pasiprašė priimama į Sovietų sąjungą. Nesvarbu, kad vėliau pakliuvome į kito okupanto rankas, bet sukilimą organizavusių drąsių žmonių siekis buvo laisva, nepriklausoma Lietuva.

Parašėme raštą Seimui, prezidentui, jog svarbu nepamiršti šių datų. Pasiūlėme, jog birželio 14-osios tremtį patyrusiems bei žuvusiems per Birželio sukilimą (per kelias dienas žuvo apie 2 tūkst. sukilėlių) atminti galėtų suskambėti varpai visose Lietuvos bažnyčiose. Lietuva turėtų iškilmingai paminėti šias datas, bet ar taip bus, neaišku.

Nes, kalbant apie partizanų pasiaukojimo pagerbimą, visų ištremtųjų iš Lietuvos atminimą, pastaruoju metu nebematome jokių pragiedrulių. Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, kurių gretose nuo pat pradžių kartu buvo ir politiniai kaliniai, tremtiniai, esam nebereikalingi - susenę ir niekam netinkami. Visos idėjos, mūsų vertybės pradėjo blankti, nes Laisvės partija perėmė viską į savo rankas. Duodamas kelias Laisvės partijos pirmininkei, nes konservatoriai įsiliejo į liberalų gretas. Ir dėl Stambulo konvencijos, ir dėl lyčiai neutralios partnerystės.

Paklausai jų kalbų ir nesupranti, kas atsitiko. Pavyzdžiui, kad ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, kažkada buvusi viena iš pagrindinių žmonių, teikiančių kandidatūras Laisvės premijai gauti, viena pagrindinių partizanų puoselėtojų, dabar pakeitė plokštelę. Tą parodė ir jos nuostatos dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus pakeitimo. Mes manome, kad tos skubos nereikėjo, nereikėjo dar keisti Ado Jakubausko, bet jį pakeitė. Naujasis direktorius Arūnas Bubnys, kaip istorikas, gal ir geras, bet ar jis nepaklus visoms toms neaiškioms jėgoms, kurios nori sukiršinti visuomenę, nežinia. Ypač norima sukiršinti lietuvius su žydais. Tai yra Lietuvai priešiškų jėgų tikslas. Kai vertė Genocido centro direktorių, mes, dešinieji, kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis, organizavome piketą, kad tai nebūtų padaryta. Bet net konservatoriams mūsų nuomonė buvo nesvarbi.

- Ar nėra taip, kad konservatoriai išduoda ir vertybes, ir žmones, kurie dėjo galvas už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę?

- Manyčiau, kad dabartiniu metu konservatoriai apskritai nenori apie tai nė kalbėti. Jie, aišku, paminės 1941 m. tremtį, kaip visada, tradiciškai, kai susirenkama tik tam, kad gražiai pakalbėtų. Iš konservatorių liko tik žodžiai, nes nebėra taip, kad jie palaikytų, tvirtai reikštų savo poziciją, tarkime, dėl Birželio sukilimo. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga su kitomis organizacijomis kasmet organizuoja Birželio sukilimo paminėjimą prie Seimo: keliamos vėliavos, groja orkestras, padedame gėles Lukiškių aikštėje, prie Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos, kitose vietose, suvažiuoja baikeriai iš visos Lietuvos, važiuojame partizanų atmintinomis vietomis. Visa tai jau seniai liko tik mūsų rūpestis. Nes Seimo nariai, net ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų atstovai, kai mes organizuojame šį renginį, praeina pro šalį, lyg tai jų visai neliestų.

- Kalbate ne tik apie parodomąjį patriotizmą, bet ir apie konservatorių akibrokštus, kurių sulaukiate pastaruoju metu?

- Apie Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimų tyrimo komisiją, kuriai vadovauja konservatorius Emanuelis Zingeris, sunku net kalbėti. Mes jau seniai, dar būdami Ariogaloje, kur kasmet Dubysos slėnyje vyksta tremtinių ir pasipriešinimo kovų dalyvių šventės, teikėme įvairias rezoliucijas, jog ši komisija kiršina žmones. Ir kad E.Zingeris iš komisijos vadovo posto turėtų atsistatydinti. Bet jis dabar pakilo kaip ant mielių - šiandien ponas Zingeris jau nori daryti visų kovotojų už laisvę inventorizaciją, tai yra tų žmonių, kuriems suteikti Kario-savanorio ar Laisvės kovotojo vardai. Jis net lenteles ant KGB rūmų sienos, kur iškaltos už Laisvę kritusių žmonių pavardės, nori peržiūrėti. Esą tarp jų yra buvusių žydšaudžių.

Galima paminėti ir kitą konservatorių akibrokštą. Neseniai Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas gavo Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame teigiama, jog paminklinis akmuo partizanų vadui Juozui Krikštaponiui turi būti iškeltas iš Ukmergės, nes jis esą dalyvavo žydų žudynėse. Tačiau Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai ir aš asmeniškai esame labai įsigilinę į šį reikalą, nes jau seniai norima prezidento Antano Smetonos sesers sūnų, partizaną J. Krikštaponį, apjuodinti. Turiu Generalinės prokuratūros dokumentus, ir man rašytus, ir Genocido centrui, kad partizanas J.Krikštaponis negali būti teisiamas, nes nėra įrodančių dokumentų, jog jis, tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione, dalyvavo žydų žudynėse.

Akivaizdu, jog partizanų kompromitavimo komanda ir sovietmečiu, ir dabar dirba labai organizuotai, o mūsų valstybė elgiasi susitaikėliškai ir ne tik negina Tėvynės patriotų, bet, kaip šįkart konservatorių lyderis, vėl iškelia šį klausimą. Ir, matyt, visiems aišku, kam norima įtikti.

Kalbino Irena Babkauskienė