Vytautas Radžvilas. Ženklas Kremliui, kad pasiruošę?

Autorius yra VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Neatsitiktinai buvo daromas viskas, kad liktų nežinoma, kurie LR Seimo nariai dalyvavo slaptame balsavime dėl prof. A. Jakubausko atleidimo iš LGGRTC vadovo pareigų. Tai buvo vienas gėdingiausių balsavimų atkurtosios valstybės seimų istorijoje, kurio padariniai šalies politiniam gyvenimui, o ypač partijų raidai, yra negrįžtami.

Politiniai susidorojimai su ,,neteisingai mąstančiais“ asmenimis per pastarąjį dešimtmetį išplito ir tapo kone savaime suprantama kasdienio gyvenimo norma. Tačiau iki šiol jie vyko akademinėse įstaigose, žiniasklaidoje ir kitur tiesiogiai ir atvirai juose nedalyvaujant politikams ir valstybės pareigūnams. Jie būdavo įvykdomi ,,pasipiktinusių darbo kolektyvų“ rankomis. Ir štai pirmą kartą susidorojimo įrankiu tapo LR Seimas, tiksliau, slaptame balsavime dalyvavę jo nariai. Jie dalyvavo sąmoningai, puikiai suprasdami, kad jiems patikėta užbaigti kelis mėnesius trukusią aršią ir absoliučiai nusikalstamą Lietuvai lojalaus ir niekuo jai nenusikaltusio mokslininko moralinio ir psichologinio ujimo ir galiausiai profesinio naikinimo kampaniją. Tokią kampaniją, kurias rengti jau buvo privengiama net vėlyvuoju sovietmečiu, nes panašios susidorojimo su mokslininkais akcijos buvo veikiau tamsiausiu, stalinistiniu jo laikotarpiu įprastas reiškinys.

Tačiau šis balsavimas ypatingas ir tuo, kad neišvengiamai verčia permąstyti įprastus vaizdinius apie partijų santykį su Lietuvos valstybe ir naujai pažvelgti į jos ateities ir išlikimo perspektyvas per partijų lojalumo šiai valstybei prizmę. Dalyvavusieji balsavime puikiai žinojo, kad pagrindinė LGGRTC vadovo nuožmaus puolimo priežastis buvo jo griežtas atsisakymas perrašinėti Lietuvos laisvės kovų istoriją pagal kai kurių užsienio politinių sluoksnių vaizdinius ir pageidavimus ir galiausiai patvirtinti Kremliuje aprobuotą ir palaimintą tos istorijos versiją. Būtų sutikęs – ir šiandien kuo ramiausiai ir tvirčiausiai būtų sėdėjęs Centro direktoriaus kėdėje. Todėl belieka sausai konstatuoti – už tai, kad nesutiko, buvo pašalintas iš šių pareigų patriotiškiausios partijos ir didžiausios Kremliaus stabdytojos Lietuvoje TS-LKD atstovų balsais. Tie balsai sudarė Seimo sprendimą lėmusių balsų liūto dalį. Susidorojime nedalyvavo vos trys frakcijos nariai.

Apsimesti, kad tai nieko nereiškia, ypač didėjančios geopolitinės sumaišties ir augančių grėsmių Lietuvos saugumui sąlygomis, būtų naivu ir neatsakinga. Atmintyje savaime iškyla 1940 metų ,,liaudies seimo“ šmėkla. Peršasi palyginimas. Nors ano seimo nariai entuziastingai išdavė ir pardavė valstybę, jie vis dėlto tai darė žinodami, kad vykstantį Lietuvos sunaikinimo spektaklį budriai stebi Dekanozovo ir Pozdniakovo akys. Tad jeigu kuris nors paskutinę akimirką būtų atsikvošėjęs ir atsisakęs tapti tokio spektaklio dalyviu, tikrai būtų brangiai už tai sumokėjęs.

Laisvės kovų istoriją atidavusiems į V. Putino propagandininkų rankas LR Seimo nariams nieko panašaus negrėse. Todėl teisėta klausti: tai kas būtų ir kaip jie elgtųsi, jeigu prie Lietuvos sienų sutelkęs armiją Kremlius paprašytų atiduoti jau ne valstybės istoriją, bet ir pačią valstybę? O sutikusiems pažadėtų Šiaurės Vakarų krašto Lietuvos ar Vilniaus gubernijos seimelio ar dūmos narų vietas su tokia pat ar net didesne alga? Todėl tenka klausti: ar šis gėdingas TS-LKD narių balsavimas nėra jau įvykusios vidinės kapituliacijos aktas? Ženklas Kremliui: mes pasiruošę ir įvykdysime viską, kas tik bus paliepta?