Robertas Grigas. Rezistento pastaba apie „naudą Rusijai“

Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta Rusijos – ir dėl asmeninių neigiamų patirčių, ir dėl Lietuvos istorinės patirties. Ne konkrečių rusų tautybės žmonių nemėgstu, krikščionis neturėtų to sau leisti. Bet tos valstybės visumos su vyraujančiais agresijos, šovinizmo bruožais – nemėgstu. 

Aršesni kritikai pavadina mane „rusofobu“, nors savęs tokiu nelaikau. Manau, kad iš objektyvios tikrovės darau pagrįstas išvadas.

Tačiau, ką matau dabarties mūsų politikų ir masinės žiniasklaidos veikloje – bijau, kad gali duoti naudos ne Lietuvai, o informacinio karo „troliams“. Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Kritikuoja kas nors karantino valdymo priemones – Rusijos ranka; pasisako krikščionys prieš visuomenės daugumai svetimą Stambulo konvenciją, agresyvų „gėjų programos“ brukimą į įstatymus – Rusijos ranka; dabar daug kam iš patriotų neramu dėl ministrės Evelinos Dobrovolskos siūlomos Vilniaus krašto polonizacijos, primenančios 1991 metų „autonomininkų“ veiklą – žiūriu Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis atkerta susirūpinusiems, kad jų išreikštas protestas „naudingas Rusijai“, nes, esą kiršina lenkus ir lietuvius. 

Atrodo, kad viso mūsų, lietuvių, viešojo gyvenimo atskaitos taškas – Rusija, jos galimas poveikis, jos galima įtaka. Ne Lietuva centre, ne jos pačios gerovė ar jai naudingiausi sprendimai, o tai, „ar nepasinaudos Rusija“. 

Žinoma, kad ji nedraugiška mums valstybė, žinoma, kad, kur tik galės, sieks dalykus pakreipti savo naudai. Bet ar dėl to ji turi tapti tarsi ta „saule“, apie kurią nenoromis vis dar sukasi buvusių kolonijų egzistencija? Tai, nelyginant, lyg tikintysis savo mąstymui ir elgesiui atskaitos tašku imtų ne Dievo meilę, o velnią, jo pavojų ir blogį... 

Suprantu, informaciniame kare kažkaip reikia atrėminėti Rytų kaimyno išpuolius. Bet kai visur – kaip matome, netgi vidaus politikoje, Lietuvos partijų konkurencinėse kovose, rinkimuose – nuolat mušamasi „tarnavimo Rusijai“ vėzdu, jaučiu, kad ir geriems žmonėms tai ima kelti alergiją. Darosi neįtikinama. 

Ir Rusijos grėsmės įspėjimai gali nesuveikti, kai tikrai to reikės, kai bus realios grėsmės. Pagal tą pasaką apie piemenuką, kuris gąsdino kaimą šaukdamas „vilkas, vilkas“, o kai vilkas iš tiesų užpuolė, niekas šaukiančiu pagalbos nebetikėjo... 

Žodžiu, gal reiktų ir Lietuvos Respublikos kovai su Rusijos propaganda tam tikro solidumo ar subtilumo.