Aras Lukšas. 1989-ųjų rinkimai: užtvankų griūtis

luksas.blog

1989-ųjų pavasaris buvo ankstyvas ir šiltas. Jei pirmą kartą oficialiai švęsta Vasario 16-oji dar pasitiko pilkais debesimis ir įkyraus bjauroko vėjo blaškomu šlapiu sniegu tai kovą skaidrėjančiu dangumi vis dažniau ridinėjosi saulė, o upės greitai išnešė tolyn suaižėjusius ledus. Ne vien saulė skaidrino tą ypatingą pavasarį, bet ir bundančios šviesiausios žmonių viltys. Artėjo Velykos, kurių džiaugsmą paskutinį kovo sekmadienį po tylos dešimtmečių vėl skelbs neseniai atgautos Vilniaus Arkikatedros varpai. O šventovės bokšto laikrodis nebepaklus Sovietijoje įprastai tvarkai – nebeįvedus visame SSRS įvedamo vasaros laiko, jis daugiau nebeskambės unisonu su Kremliaus kurantais. Lietuva ims gyventi Europos laiku.

Tiesa, baigiantis žiemai, dar būta bandymų kuo ilgiau išlaikyti tą įsipykusią šlapdribą ir pilkumą, bent kuriam laikui išsaugoti aižėjančius imperinius ledus. Tuoj po džiaugsmingai paminėtos Vasario 16-osios, kurioje jau aiškiai skambėjo Lietuvos nepriklausomybės šūkiai, „juoduoju“ pramintas LKP CK plenumas mėgino desperatiškai nutildyti Sąjūdžio balsą, smerkė „ekstremistus“ , peršančius atsiskyrimo nuo SSRS idėją ir prisiekinėjo ištikimybę Sovietijai bei „socialistinei Lietuvai“. Taip Lietuvos komunistų viršūnės beviltiškai mėgino išsaugoti savo pozicijas artėjant rinkimams į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kurie turėjo vykti būtent Velykų dieną – kovo 26-ąją.

Apie tai, kokių rezultatų davė komunistinių nomenklatūrininkų pastangos sulaikyti į žmonių širdis plūstantį pavasarį, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip Maskvoje sumanyta organizuoti rinkimus į naują, iki šiol neegzistavusią aukščiausią valdžios instituciją ir kodėl laisvėjančios Lietuvos Sąjūdis nutarė dalyvauti mūsų šalį okupavusios valstybės rinkimuose.

„Suvereniteto“ saldainis

Dar 1988-aisiais sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas, norėdamas Vakarų akyse išlaikyti reformatoriaus įvaizdį, ėmėsi demokratizuoti valstybės valdymą. Tuo metu priimtose Konstitucijos pataisose vietoje iš parinktų deputatų surankiotos Aukščiausiosios Tarybos, numatytas dviejų rūmų parlamentas. Jį sudarė du kartus per metus susirinksiantis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir jo išrinkta nuolat veikianti Aukščiausioji Taryba. Rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą turėjo būti beveik demokratiški.

Kodėl tik beveik? Nes visiškai demokratiškų rinkimų M. Gorbačiovui tikrai nereikėjo. Viskas ko norėjo SSRS vadovas – tai šiek tiek demokratijos Vakarų akims ir pakankamai kontrolės parlamentui, kad ir jis, ir jo šalininkai turėtų daugumą pertvarkytame parlamente. Štai kodėl eiliniams piliečiams buvo palikta galimybė tiesiogiai rinkti tik dalį deputatų. Tuo tarpu trečdalis naujojo parlamento mandatų buvo automatiškai palikti valdžios kontroliuojamoms struktūroms – 750 vietų numatyta SSKP, komjaunimo, profsąjungų ir įvairiausių kitų organizacijų iškeltiems, o faktiškai – paskirtiems kandidatams. Be to, valdžia pasiliko galimybę manipuliuoti ir tiesiogiai keliamų kandidatų sąrašais: juos galėjo kelti darbo kolektyvai, kuriuos daugiausia kontroliavo valdžiai palanki administracija ar partinė organizacija. Pagaliau buvo ir dar vienas filtras – išbraukti neįtikusius kandidatus galėjo vadinamosios apygardiniai susirinkimai, kuriuos vėlgi sušaukdavo valdžiai palankios rinkimų komisijos.

Nenuostabu, kad 1988 metų rudenį paskelbtas SSRS rinkimų įstatymas bent jau Lietuvoje nieko nesužavėjo. Tą liudija faktas, kad iki tų metų lapkričio 20-osios Sąjūdis surinko 1,8 milijono parašų, reikalaujančių lygių rinkimų. Daug prieštaraujančių gorbačiovinei rinkimų nelygybei buvo ir kitose respublikose. Deja, žmonių balsas „reformatoriaus“ ir jo komandos nepasiekė. Taigi, Sąjūdžiui teko rinktis – boikotuoti rinkimus arba dalyvauti renkant 42 deputatus, kuriuos Lietuvos gyventojai turėjo išrinkti tiesioginiu būdu. Dar 16 deputatų į Maskvą turėjo pasiųsti jau minėtos organizacijos. Kadangi šie rinkimai vis dėlto buvo geras būdas legaliai perkelti Lietuvos valstybingumo klausimą iš Lietuvos miestų aikščių į Kremliaus suvažiavimų rūmus, buvo pasirinktas antrasis variantas.

Taigi, iš pradžių laikęsis gana neapibrėžtai, Sąjūdis nuo 1989-ųjų sausį jau laikė rinkimus svarbiausiu to laikotarpio uždaviniu ir savo kandidatus iškėlė visose apygardose. Žinoma, rinkimams ruošėsi ir LKP. Tik jos keliami kandidatai buvo tokie pat, ir beveik taip pat, kaip partokratai buvo įpratę ankstesniais laikais – tarp jų atsidūrė sovietiniai ir partiniai nomenklatūrininkai, kompartijos miestų ir rajonų pirmieji sekretoriai, gamyklų direktoriai, kolūkių pirmininkai, karo bei darbo veteranai ir, žinoma, okupacinės sovietinės armijos karininkai.

Bet ar komunistinė Lietuvos valdžia galėjo pasiūlyti rinkėjams ką nors patrauklesnio, už Sąjūdžio vis aiškiau artikuliuojamą Lietuvos valstybingumo idėją? Žinoma, „saldainių“, kurių su savo galimybėmis ir resursais ji turėjo prisirinkusi pilną sterblę. Tarkime, tuoj po 1988-ųjų Kalėdų iš 27 metus trukusios tremties Žagarėje į Vilnių buvo leista sugrįžti arkivyskupui Julijonui Steponavičiui. Aukštas dvasininkas galėjo kurtis Bažnyčiai grąžintuose Vilniaus arkivyskupijos rūmuose ir netrukus aukoti tikintiesiems atiduotos Arkikatedros atšventinimo mišias. Kaip minėta, valdžia ryžosi oficialiai įteisinti Vasario 16-ąją, paskelbdama ją tautine švente. Dar viena griausminga rinkiminio mūšio salve tapo sausio 26-ąją paskelbtas LKP kreipimasis, kuriame nuskambėjo garsusis šūkis „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, tapęs ryškia LKP vadovo Algirdo Brazausko rinkimine etikete.

Vis dėlto, kaip įsitikinsime vėliau, net ir minėtos valdžios nuolaidos bei skambus suvereniteto pažadas rinkiminėje kovoje komunistams atneš nedaug naudos. Išlos nebent pats A. Brazauskas, drauge su dar keliais aukštais valdžios veikėjais sukaupęs drąsą nepasinaudoti nomenklatūrininko bilietu į Kremliaus Suvažiavimų rūmus, o siekti pergalės tiesioginiuose rinkimuose. Nepasiseks, nes po savaitės kitos komunistų siūlomo suvereniteto Lietuvos žmonėms jau bus per maža – jiems reikės tik nepriklausomybės, apie kurią vis garsiau ims kalbėti Sąjūdžio kandidatai.

„Juodasis plenumas“ prieš „nacionalistus“

Apie Lietuvos politinę teisę atkurti nepriklausomybę aiškiai pareikšta jau vasario pradžioje paskelbtame Sąjūdžio rinkiminės programos projekte. Čia taip pat reikalaujama, kad sovietinė vyriausybė pasmerktų „1939-1940 m. Stalino Hitlerio neteisėtus paktus“, po kurių Lietuva neteko valstybingumo. Reikia pastebėti, kad net ir šis drąsus dokumentas taip ir netapo Sąjūdžio programa, nes padėtis keitėsi kone kas savaitę, tad net ir tokie reikalavimai netrukus nebeatrodė pakankami. Tą ypač buvo galima justi po vasario 16-osios minėjimo Kaune. Trispalvių jūros, į Karo muziejaus sodelį sugrįžusio laisvės paminklo ir stiprėjančios imperijos griūties nuojautos fone prieš trejetą savaičių vykusiame LKP CK plenume skambėjusios A. Brazausko kalbos apie „realų“ Lietuvos suverenitetą lenininėje sovietinėje federacijoje atrodė kaip visiškas anachronizmas. Tad naktį į vasario 16-ąją Kaune priimta deklaracija tądien paskelbė, jog Sąjūdis, „neapsiribodamas daliniais pasiekimais“, skelbia kursą į teisinį, politinį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą.

Ir tai dar buvo palyginti švelni formuluotė, palyginus su Kauno sąjūdininkų siūlymu be užuolankų įrašyti į šią deklaraciją visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tačiau ir šios deklaracijos, ir faktas kad į Vasario 16-osios minėjimą Vilniuje buvo pakviesti jokių kompromisų su okupantais nepripažįstančios Lietuvos laisvės lygos atstovai, smarkiai išgąsdino Lietuvos komunistus. Kaip matyti iš tą dieną padaryto SSKP Politinio biuro nario Vadimo Medvedevo įrašo, po minėjimo į Maskvą skambinęs A. Brazauskas neva pasakojęs, kad „čia prikalbėta visokių nacionalistinių dalykų“ ir kad viską įvertins vasario 21-ąją įvyksiantis LKP CK plenumas. Šis plenumas vėliau bus pavadintas „juodojo plenumo“ vardu.

Reikia pastebėti, kad „juodasis plenumas“ buvo sušauktas ne Maskvos nurodymu. Greičiausiai komunistiniai nomenklatūrininkai tiesiog išsigando vasarį Vilniuje apsilankiusios SSKP CK komisijos išvados apie prastai dirbamą ideologinį darbą ir nutarė, kad dabar jau lėks lietuviškų partinių bonzų galvos. Kažin, ar didžiausią entuziazmą dėl šio plenumo rodė pats A. Brazauskas. Greičiausiai, pagrindinė jo sušaukimo iniciatyva priklausė LKP „kietakakčiams“, tokiems kaip iš Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas ir būsimas sausio perversmininkas Juozas Kuolelis ar vienas iš aktyviausių pertvarkos priešininkų LSSR Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Jonas Gureckas. Tačiau pagrindinį plenumo pranešimą padaręs A. Brazauskas ne taip jau labai atsiliko nuo užgniaužti Sąjūdžio idėjas raginusių brežnevinių stagnatorių. Jis irgi piktinosi, kad Sąjūdis esą nukrypo nuo savo programos, idealizuoja „buržuazinę Lietuvą“ kartojo, kad suvereniteto „reikia siekti SSRS sudėtyje, harmoningai jį derinant su visos Sąjungos interesais“. Tiesa, kitaip nei J. Gureckas, A. Brazauskas kategoriškai nereikalavo uždrausti Sąjūdžio spaudą ar atimti iš jo „laisvą mikrofoną“.

Tiesa, katastrofiškų pasekmių „juodasis plenumas“ neturėjo. Jis tik pasmerkė „politinį avantiūrizmą tų visuomeninių judėjimų atstovų, kurie kursto antitarybines ir separatistines nuotaikas, mėgina revizuoti Lietuvos pasirinktą socialistinio vystymosi kelią, reikalauja Lietuvos išstojimo iš TSRS“. Tokį pagrūmojimą būtų galima nurašyti A. Brazausko norui pasirodyti prieš Maskvą, jog jis galįs trinktelėti kumščiu į stalą, jei to reikia. Tačiau būta ir kitų pasekmių. A. Brazauskas leido partiniams ortodoksams „suėsti“ palyginti liberalų LKP CK Ideologijos sekretorių Lionginą Šepetį, o į jo vietą paskirti iš Maskvos atvykusį Valerijoną Baltrūną, garsėjusį priešiškumu bet kokiai laisvesnei minčiai. A. Brazauskas taip pat nepasipriešino Sąjūdžio rengtos televizijos laidos „Atgimimo banga“ uždarymui – bent jau tol, kol vyks rinkimų kampanija. Šis žingsnis aiškiai rodė komunistų norą bet kokiais būdais apriboti sąjūdininkų agitaciją, kuri ir taip turėjo nepalyginamai mažesnes galimybes, nei oficiali valdžia.

Maskvą, „juodasis plenumas“, atrodo, kiek nuramino. „Regis, įvykiai respublikoje ką tik pasuko nauja kryptimi“, – vasario 21-ąją į dienoraštį įrašė jau minėtas V. Medvedevas, net nenumanydamas, kaip jis klysta.

Nokautas partokratams

„Nužaibavo, nudundėjo…“, – tokia pašaipia antrašte apie „juodąjį“ plenumą vasario 28-ąją pranešė „Sąjūdžio žinios“. Ten pat partokratų svaidytus žaibus įvertino ir Sąjūdžio Taryba, įvertinusį plenume skambėjusias kalbas kaip rinkimų išsigandusių reakcionierių provokaciją. O kovo 8-ąją gąsdintojus pasmerkė ir Vilniaus Kalnų parke įvykęs didelis mitingas.

Nei išgąsdinti Lietuvos žmonių, nei sustiprinti savo autoriteto komunistams nepavyko. Priešingai, kilus visuomenės pasipiktinimui, nomenklatūrininkai sėdėjo suglaudę ausis, o plenume labiausiai pasireiškusius aršiausius reakcionierius ginti puolė tik iš to paties molio drėbtas V. Baltrūnas. Kita vertus, tokia padėtimi netruko pasinaudoti A. Brazauskas – matydamas, kad ortodoksų partijos viršūnėse beveik niekas neremia, jis paskubėjo neutralizuoti negerai nuskambėjusius savo paties pasisakymus nelemtajame plenume, interviu Lietuvos radijui pareikšdamas, kad plenumas nebuvo žingsnis atgal. „Pagrindiniai tikslai lieka tie patys: tai respublikos suverenitetas, suvereni respublika TSRS sudėtyje“, – kalbėjo LP vadovas, paaiškinęs, kad likti Sovietijoje verčia „nepaprastai plati ir sudėtinga ekonominė integracija, kurios nei nuneigsi, nei nubrauksi“.

A. Brazauskas tuomet norėjo visuomenei atrodyti savotiškas žaibolaidis, ar, kaip netrukus buvo pramintas – „uola“ sulaikanti smūgius tiek iš radikalių nepriklausomybininkų, tiek iš represijomis galinčios prapliupti Maskvos pusės. Toks LKP vadovo prisiimtas vaidmuo, matyt, kažkiek buvo naudingas ir Sąjūdžiui – bent jau kaip savotiškas skydas nuo Maskvoje laukusių kietakakčių reakcionierių strėlių. Būtent todėl sąjūdiečiai nutarė netrukdyti A. Brazauskui rinkimuose ir netgi patraukė į šalį savo kandidatą toje pačioje apygardoje Arvydą Juozaitį.

Kita vertus, pačiame Sąjūdyje sprendimas užleisti kelią A. Brazauskui buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Kaip prisiminimuose rašo B. Genzelis, Sąjūdžio lyderiai dėl to sulaukė nemažai priekaištų tiek iš kai kurių Sąjūdžio Seimo narų, tiek iš jo vietinių organizacijų. Ir kaip galėjo nesulaukti, jei net ir po „juodąjį“ plenumą pasmerkusio Sąjūdžio Seimo Tarybos pareiškimo komunistų vadovas, atvykęs į nepriklausomybės priešininkų dominuojamą vadinamąją sąjunginio pavaldumo įmonę – „Vilmos gamybinį susivienijimą – vėl kartojo: „Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“.

Ar reikia sakyti, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių laukė visai ne tokių pareiškimų. Juolab, kad tūkstantiniuose Sąjūdžio rinkiminiuose mitinguose jau visiškai aiškiai kartota, jog svarbiausias būsimų jo deputatų tikslas – pasiekti, kad būtų paskelbti neteisėtais Molotovo-Ribbentropo pakto protokolai ir atkurta 1920 metų liepos 12-ąją pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis, kuria Maskva pripažino mūsų valstybės nepriklausomybę. Taigi, nepaisant nevienodų sąlygų ir galimybių agituoti, nepaisant valdžios pastangų Sąjūdžio mitingų fone organizuoti alternatyvų savąjį forumą – žemdirbių suvažiavimą, kuriuo norėta patraukti į save kaimo žmones, rinkėjų simpatijos nebuvo komunistų pusėje.

Rinkimai baigėsi triuškinama Sąjūdžio pergale. Velykų sekmadienį vykusiame pirmajame ture jo kandidatai laimėjo 32, o po dviejų savaičių – dar keturis mandatus. Vadinasi, šešiems tiesioginiame balsavime išrinktų sąjūdininkų teko vos vienas komunistas. Maža to, du iš šešių deputatų – A. Brazauskas ir V. Beriozovas laimėjo tik todėl, kad Sąjūdis sąmoningai nesudarė jiems konkurencijos. Rinkimuose nugalėjo ir dar du „Brazausko linijos“ kandidatai – Kęstutis Zaleckas ir Genadijus Konopliovas. Į Suvažiavimą pateko ir du atvirai prosovietiški veikėjai – Ivanas Tichonovičius ir Anicetas Brodavskis, tačiau tai nutiko Vilniaus rajone, kur Sąjūdžio įtaka buvo minimali.

Taigi, po tiesioginių rinkimų komunistai liko mažumoje. Bet ir tai dar ne viskas. Tarp šešiolikos visuomeninių organizacijų skiriamų deputatų net du – aktorius Regimantas Adomaitis ir poetas Justinas Marcinkevičius – buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. O ir kiti deleguotieji nepasižymėjo kaip atviri Lietuvos nepriklausomybės priešai.

Nebeužtvenksi upės…

Maskvos partokratams tokie rinkimų rezultatai sukėlė šoką. Juolab, kad ir kitur suvažiavimo deputatų mandatus taip pat laimėjo toli gražu ne sovietinės valdžios simpatikai. Iš karto po pirmojo turo M. Gorbačiovo patarėjas Aleksandras Černiajevas dienoraštyje užsirašė vieno iš konservatyviausių SSKP Politinio biuro narių Jegoro Ligačiovo žodžius: „Mes leidome įvykti rimtai politinei klaidai. Turiu galvoje Pabaltijį. Ten išrinko ne tuos“.

Žinoma, kalčiausia dėl tokių rezultatų partinio kietakakčio akyse liko žiniasklaida, kurios pozicija neva leido žmonių sąmonėje kauptis negatyvioms tendencijoms. Šiame J. Ligačiovo pasisakyme būta ir blogai slepiamo grasinimo gaidelių. „Turime atminti, kad Čekoslovakijoje ir Vengrijoje 1956 ir 1968 metais viskas prasidėjo nuo masinės informacijos priemonių“, – kalbėjo Politinio biuro narys, turėdamas galvoje sovietinių tankų sutraiškytą sukilimą Budapešte ir Prahos pavasarį. Tik pats „perestroikos“ architektas ramino save ir kitus: partija, esą nepralaimėjo, nes 85 procentai išrinktųjų deputatų vis dėlto yra komunistai. Lyg nesuprastų, kad partinis bilietas jau nedaug ką reiškia, kad kur kas svarbiau yra išrinktojo atstovo požiūris į komunistinį politikos elitą ir šio norą bet kokia kaina išlaikyti valdžią.

Nežinia, ar J. Ligačiovo kalbos apie pragaištingą žiniasklaidos įtaką turėjo kokios nors įtakos Lietuvos valdžios sprendimams, bet kitą dieną po minėto Politbiuro posėdžio paskelbus oficialius pirmojo turo rezultatus, tą vakarą ji ir vėl užblokavo „Atgimimo bangos“ transliavimą – sąjūdiečiai tiesiog buvo neįleisti į komunistų kontroliuojamą televiziją. Tam buvo griebtasi formalaus motyvo – rinkimai dar nesibaigė. Sąjūdžio aktyvistams neliko nieko kito, kaip suorganizuoti laidą prie televizijos pastato. Susirinkusiems į tokį improvizuotą mitingą Vytautas Landsbergis tuomet sakė: „Valdžia sako, kad televizija priklauso valstybei… Valdžia įpratusi, kad valstybė – tai jie. Bet mes einame į demokratiją, kuri tvirtina, kad valstybė priklauso žmonėms… Televizija turi tarnauti žmonėms. O jei netarnauja, žmonės turi teisę tą valdžią pakeisti“. Išsigandusi šių žodžių, valdžia jau kitą savaitę atnaujino Sąjūdžio laidas.

Rinkimų karštinė tuo metu jau slūgo. Balandžio 9 dieną numatytas antrasis turas iš esmės jau nieko negalėjo pakeisti. Nebent nusverti jėgų santykį į dar nepalankesnę komunistams pusę. Priešiškumą šiems dar labiau pakurstė antrojo turo išvakarėse įvykusios kruvinos skerdynės Tbilisyje. Balandžio 8-9 dienomis jėga išvaikius išstojimo iš SSRS šalininkų demonstraciją, šiame mieste desantininkų kastuvėliais mirtinai užkapota 16 žmonių, daugiausia moterų, dar maždaug 200 demonstrantų sužeista.

Tbilisio tragedija, beje, vėliau pakoregavo ir Lietuvos delegatų liaudies deputatų suvažiavime dienotvarkę. O kol kas, artėjant suvažiavimo pradžiai, Lietuvos valstybingumo tema Sąjūdžio mitinguose skamba vis garsiau ir drąsiau. Valdžia irgi puikiai suprato, kad priešintis tokioms nuotaikos tolygu savižudybei. Kita vertus, patys įgarsinę šias nuotaikas, komunistai lyg ir galėjo tikėtis, kad pavyks jei ne perimti iniciatyvą į savo rankas, tai bent jau neleisti patvinusiai upei išeiti iš krantų.

Taigi, gegužės 18-ąją į sesiją susirinkusi LSSR Aukščiausioji Taryba griebė jautį už ragų. Pirmiausia ji atsikratė „savanoriškai“ pasitraukusio reakcingojo Prezidiumo sekretoriaus J. Gurecko, į kurio vietą išrinktas Sąjūdžio remtas teisininkas Liudvikas Sabutis. Tuomet buvo priimti įstatymai numanantys LSSR įstatymų viršenybę prieš sąjunginius.

Tačiau svarbiausias sesijos rezultatas buvo deklaracija, kurioje atkartoti Sąjūdžio įgarsinti teiginiai: Lietuva 1940-aisiais buvo prievarta prijungta prie SSRS, o išeiti iš šios padėties galima tik atkūrus Lietuvos suverenitetą. Kitą dieną Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, ragindama jį ir sovietinę vyriausybę paskelbti negaliojančiais Molotovo Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus. O gegužės 20-osios Sąjūdžio, išlydint Lietuvos delegaciją į Maskvą, reikalavimas apginti tokią Lietuvos poziciją buvo suformuluotas kaip rinkėjų priesakas jų atstovams.

Vargu ar kam nors Maskvoje galėjo kilti abejonių, kad suvažiavimui pripažinus neteisėtą Lietuvos aneksiją, viso pasaulio akivaizdoje bus atvertas kelias teisiniams debatams dėl mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo, o ne dėl jos vietos Kremliaus peršamoje naujoje federacijoje ar net dėl sovietinės konstitucijos numatyto „išstojimo“.

Vis dėlto M. Gorbačiovas prieš suvažiavimą liko ramus ir tąsyk nepasidavė savo patarėjų įtikinėjimams, kad prieš Baltijos šalis, kuriose net kompartijų vadovai pasisako už atsiskyrimą, būtina panaudoti jėgą. Sovietinis lyderis vis dar laikėsi įsitikinimo, kad jau vien dėl ekonominių priežasčių toks pasitraukimas nerealus. Pasitikėjo jis ir Baltijos kraštų kompartijų vadovais, ir žinoma Liaudies suvažiavimo deputatais. Gegužės 25-ąją darbą pradėjusiame suvažiavime Lietuvos delegatų, įskaitant paskirtuosius, buvo vos 58. Bet svarbiausia, kad „perestroikos“ vadovas visuomet galėjo paspausti mygtuką ir įjungti daugiau nei tūkstantį deputatų, vėliau pramintų „agresyviai paklusnia dauguma“. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių susidūrimas su tokia dauguma priminė Dovydo ir Galijoto dvikovą. Tačiau tai, kas vyko tomis dienomis Kremliaus suvažiavimų rūmuose, prašosi atskiro pasakojimo.

Šaltinis: luksas.blog