Andrius Švarplys. Neapykantos kalba - antikonstitucinė

Jeigu kunigas ar pastorius negali vadinti religiškai smerkiamą veiksmą iškrypimu, tai vadinasi jis negali tai vadinti nuodėme.

Vadinasi, tai religijos pabaiga. O tai reiškia kad ir laisvės pabaiga. Negali visuomenė būti laisva, jei nėra apgintos sąžinės,  minties, tikėjimo laisvė, t. y. intymiausi ir labiausiai žmogų angažuojantys dalykai. 

Baudžiamosios bylos kėlimas religinėms bendrijoms už jų religinius vertinimus būtų grubus konstitucinės religijos laisvės pažeidimas.

Yra milžiniškas skirtumas tarp veiksmų ir žmonių vertinimo religiniu požiūriu (iškrypėliai, nuodėmingi, velnio išperos ir t.t.) ir neapykantos kurstymo. Jokia religija nesiekia susidoroti su žmonėmis, ji siekia atversti žmones į savo tikėjimą.

Be to,  konstitucinė teisė aiškiai skiria kalbą ir veiksmą. Kol nėra raginimo persekioti,  o pagal dar griežtesnį JAV Aukščiausiojo Teismo vertinimą - kol nėra pačio veiksmo, ir ne bet kokio, o iš veiksmo kylančio clear and present danger, tol kalba turi būti apginta kaip žodžio laisvės dalis.

Pats baudžiamojo tyrimo pradėjimas prieš kunigą Paulių Vaineikį yra policijos įgaliojimų viršijimas. Akivaizdu, kad ne tik kad kalba nevirto veiksmu, bet net ir kvietimo susidoroti kalboje nėra.

Konstitucinė norma yra tokia:

kalba - raginimas susidoroti - veiksmas (pvz. transparantų laikymas, skrajučių platinimas) - aiškus ir realus pavojus.

Kuo valstybė yra labiau policinė, labiau rytietiško stiliaus hierarchinio kolektyvizmo, centralizmo ir baudžiamumo, tuo ankstesnėje fazėje imasi valstybės reguliavimo.

„Neapykantos kalba“ siekia užkardyti (užgniaužti) laisvę jau pačioje kalboje. Toliau gali eiti tik pačių minčių kontrolė žmogaus galvoje.

Laisvės partijos siekis įvesti į Lietuvos teisę „neapykantos kalbos“ institutą yra antikonstitucinis. Tai yra rytietiškos politinės kultūros, policinės valstybės požymis.