JAV Kongrese įvedama belytė kalba

www.laisvavisuomene.lt

Ruošiantis artėjančiam 117-ajam Kongresui, Taisyklių komiteto nariai demokratai parengė nuostatas, kuriomis remiantis oficialiose Žemųjų rūmų taisyklėse turėtų būti panaikintos bet kokios nuorodos į lytį. 45 puslapių dokumentas bus pristatytas balsavimui vyksiančiame naujojo Kongreso suvažiavime.

Žemųjų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi siūlymu, terminas „seamen“ (liet. jūrininkai) keičiamas „seafarers“ (tos pačios reikšmės, bet lyties atžvilgiu neutraliu terminu – vert. pastaba), „Chairman“ (liet. pirmininkas) – „Chair“, o „Ombudsman“ (liet. ombudsmenas) trumpinamas „Ombuds“. Iš esmės planuojama keisti visus šeiminius santykius įvardijančius terminus, pavyzdžiui, tėvas ir mama, sūnus ir dukra, brolis ir sesuo bus keičiami [lyties atžvilgiu neutraliais] „parent“, „child“, „sibling“.

„Amen“ yra hebrajų, o ne lotynų kilmės žodis, tačiau savaime toks painiojimas yra menka klaida, lyginant su naujadaru „Awomen“. Pastarojo autorius – demokratų kongresmenas ir įšventintas vieningosios metodistų bažnyčios pastorius Emanuelis Cleaveris iš Misūrio valstijos.

Nauji terminai keičia žodžius, naudotus išplėstiniams šeiminiams ryšiams nusakyti. Minėtosios taisyklės pervadina dukterėčias ir sūnėnus (angl. sibling’s child), tetas ir dėdes (angl. parent’s sibling).

Taisyklių komitetas aiškina, kad naujosiomis nuostatomis siekta „išreikšti pagarbą visoms socialinės lyties tapatybėms“ ir „užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į visus Žemųjų rūmų narius, deleguotuosius atstovus ir balsavimo teisės neturinčius narius bei jų šeimas, įskaitant ir dvilyčius asmenis“. Siūlomi pakeitimai buvo plačiai kritikuojami virtualiojoje erdvėje.

„Karantinai griauna mūsų ekonomiką. Tūkstančiai verslų nutraukė veiklą. Milijonai amerikiečių neteko darbo. Tačiau pirmininkė Pelosi ir demokratai yra labiau susirūpinę, kaip panaikinti žodžius „tėtis“ ir „mama“, – „Twitter“ paskyroje rašė Texaso kongresmenas Lance’as Goodenas.

Stateno salos išrinktoji kongresmenė Nicole Malliotakis atsikirto Pelosi socialiniame „Facebook“ tinkle: „Štai lyties atžvilgiu neutralus jos [Pelosi] įstatymų leidybą apibūdinantis žodis: absurdiška“.

Sąmojinga konservatyvių pažiūrų dienraščio „Daily Caller“ antraštė dvelkia akį rėžiančia ironija: „Pelosi, ką tik paskelbusi apie lytiškumo atspalvį turinčių šeimos narius įvardijančių terminų atsisakymą, vis dar tebemini „mamą“ ir „močiutę“ savo „Twitter“ biografijoje“.

Vieši debatai apie lyties atžvilgiu neutralią ir lytį įvardijančią kalbą visuomenėje vyko bent nuo 2016 m., kai įžymus psichologas Jordanas Petersonas kritikavo savo tautiečius Kanadoje dėl panašių įstatymų leidybos siūlymų. Bet ar verta dėl to kovoti?

Gana reikšminga, kad šie debatai pasiekė Jungtinių Valstijų Kongresą – galingiausią įstatymų leidybos organą galingiausioje pasaulio valstybėje. Dar daugiau – šie siūlymai teikiami ne ko kito, o Žemųjų rūmų Taisyklių komiteto, liaudyje žinomo kaip Kongreso „kelių policija“ dėl turimos įtakos Žemųjų rūmų įstatymų leidybos procesui.

Teisėkūros prigimtis reikalauja rūpestingai rinktis vartojamą kalbą. Neretai įstatymų terminai keičiami taip, kad atspindėtų kultūrinius pokyčius. Be to, tiesa ir tai, jog translyčiai ir dvilyčiai asmenys tapo daug labiau priimtini Vakarų visuomenėje nei bet kada iki šiol. Politinių organizacijų polinkyje vartoti lyties atžvilgiu neutralią kalbą neįprasta yra tai, kad, atsižvelgiant į mažumą, pamirštama dauguma.

Lyties atžvilgiu neutralūs terminai gali būti priimtinesni tiems, kurie netapatina savęs su vyru ar moterimi. Visgi 99,4 procentams žmonių, kurie yra vyrai arba moterys ir kurių pasaulėvoka tai atspindi, taip pat rūpi tiesa. Kaip pastebi tinklalapio „MercatorNet“ įkūrėjas Michaelis Cookas, metafiziniu požiūriu sąvoka „tai“ tiek pat iškalbinga, kaip „jis“ ir „ji“.

Aš pats turiu tris seseris, esu sūnus, brolis ir vyras. Man tai rūpi, ir didžiajai daugumai mūsų visuomenę sudarančių žmonių lytis yra svarbi. Daugeliui lytis nėra neutrali sąvoka – ji tikra, reali ir turininga.

Aš visiškai sutinku su siūlomos įtraukties motyvais. Be abejonės, praktikoje esama būdų labiau atsižvelgti ir rūpestingiau elgtis su asmenimis, kurie jaučiasi neatitinkantys plačiai priimtų normų. Visgi parlamentarų diktatoriškai įtraukiami kalbos pokyčiai nėra vienas iš tokių būdų. Demokratinėje santvarkoje mes renkame mus atstovaujančius lyderius, kad šie veiktų ir leistų įstatymus, vadovaudamiesi rinkėjų valia. Mes nerenkame jų, kad būtų perrašyti mūsų žodynai, ar kad jie kontroliuotų, kaip kalbame.

Kalba geriausiai suprantama kaip tai, kas yra visų bendra. Nicola Wright, „Spectator Australia“ žurnalistė, apibūdina kalbą „kaip priemonę, kuria naudodamiesi komunikuojame tiesą, remdamiesi bendrai nustatytomis žodžių reikšmėmis“. Autorė samprotauja, jog „bet kurioje kultūrinėje bendruomenėje kalba atsiranda bendromis ją kuriančių narių pastangomis, todėl ji yra visų. Tad primesti kalbą masėms nėra mūsų lyderių prerogatyva. Taip kontroliuoti kalbą – vadinasi, paminti tiesos siekį. Galiausiai tai keičia mūsų pasaulėvoką“. O tai, anot Wright, yra „laisvės ir proto antitezė“.

Kai susiduriame su tokiu piktnaudžiavimu valdžia iš savo lyderių pusės, ne veltui norisi prisiminti Džordžą Orvelą. Orvelo knygoje „1984-ieji“ apibūdinama distopinė visuomenė, kurioje viršiausia galios forma reiškėsi per kalbą. Okeanija buvo valdoma partijos, sėkmingai dominavusios savo piliečius naująja kalba – „naujakalbe“. Naujakalbės privalumas – „senkalbės“ pašalinimas, taip užtikrinant, kad Okeanijos žmonės nebeturės prieigos prie savo pačių kultūrinės atminties:

Visi dokumentai sunaikinti arba sufalsifikuoti, visos knygos perrašytos, visi paveikslai, visų statulų, gatvių ir pastatų pavadinimai pakeisti, visos datos irgi. Ir tas procesas vyksta kasdien, kiekvieną minutę. Istorija sustojo. Egzistuoja tik nesibaigianti dabartis, kurioje partijai priklauso tiesa (Lietuviškas vertimas Virgilijaus Čepliejaus).

Orvelas buvo didis rašytojas, nes jis buvo nuovokus socalinis kritikas, supratęs kalbos vaidmenį. Savo žinomoje esė „Politika ir anglų kalba“ Orvelas aiškino, kad „ne tik mintis gali iškraipyti kalbą, bet ir kalba gali perkeisti mintį“.

Per šiuos diskusijų dėl kalbos vartojimo metus kai kurie pavargo nuo aliuzijų į Orvelą. Tačiau jis taip pat yra mūsų kultūrinės atminties dalis. Kol mums suprantamos jo idėjos, tol galime ir vartoti tokius, kokius norime žodžius tam, kad pasakytume tai, ką norime.