Rasa Čepaitienė. Smegenų plovimas be jokių skrupulų

www.respublika.lt

Vis labiau einame link to, kad nuomonę, kuri buvo vyraujanti šimtmečius ir dėl kurios teisingumo neabejojome, dabar vis labiau bandoma parodyti kaip kažkokią pasenusią, radikalią, klaidingą. O vyraujančia nuomone bandoma paversti įvairių mažumų nuomonę. Taip sako kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė. Geriausias to faktas – šiandien vyksiantis forumas, kurio šūkis – „Įvairovių Lietuva Europoje“.

Renginio organizatoriai, tarp kurių yra ir tokios valstybinės institucijos, kaip Seimas, Užsienio reikalų ministerija, Seimo kontrolierių įstaiga, net Vytauto Didžiojo universitetas, skelbia, kad bus kalbama apie lyčių lygybę, žmogaus teises. Tačiau ne apie vargstančių pensininkų ar, tarkime, našlaičių, o apie LGBT. Štai kokia „nuomonių įvairovė“. Šia ir kitomis temomis kalbamės su istorike profesore Rasa Čepaitiene.

– Ar neatrodo, kad, kai kalbama apie nuomonių įvairovę, tenorima įbrukti nuomonę ne apie pamatinius, o apie priešingus dalykus – tuos, kurie pamatinėms vertybėms kelia grėsmę? 

– Dauguma visuomenės galvoja taip, kaip buvo galvojama prieš šimtmečius – kad santuoka įmanoma tik tarp vyro ir moters, kad lyties pasirinkti negalima ir t.t. Tačiau dabar žmonės su tokia nuomone stumiami į paraštes, norima parodyti, kad jų yra daug mažiau, jie bauginami, kad nebedrįstų ginti savų vertybių.

Tačiau yra ir dar kitas dalykas, susijęs su demokratijos būkle. Sako, kad turi būti nuomonių įvairovė. Bet žmonės pagal tas nuomones skaldomi į grupes, vienos grupės tampa privilegijuotos kitų atžvilgiu – jų narių negalima kritikuoti, jiems taikomos įvairios lengvatos ir t.t. Atsiranda lygesnių už lygius ir tada nebelieka vietos visų lygybei prieš įstatymą, bendrąsias moralės normas.

Sumažintas viso to modelis LRT. Ir panašu, kad LRT pajungimas į visa tai pasitvirtina, nes žmonės, ypač kaimuose, iš įpročio dar žiūri televiziją ir laiko ją autoritetinga, teisingų žinių skleidėja. Mes turime reikalą su smegenų plovimo mašina, kuri jokių skrupulų nebeturi, tendencingai parenka pašnekovus, įvykius interpretuoja taip, kaip nori.

– Visi esame verčiami galvoti taip, kaip nori valdantysis elitas. Juk, pavyzdžiui, jei galvosime, kad reikia bandyti nesipykti su kaimyninėmis valstybėmis, iškart būsime apšaukti prorusiškais.

– Kai išsivadavome iš sovietmečio ir vienos tiesos režimo, kurį laiką gyvenome taip, kad buvo leidžiamos įvairios nuomonės – ir pamatuotos, ir nepamatuotos, ir galbūt kvailokos. Visos turėjo teisę egzistuoti. O per dešimtmetį, kai valdė Dalia Grybauskaitė, buvome įstumti į tokį režimą, kad tie rėmai, kas yra tinkama, kas netinkama, pasidarė labai siauri. Visi supranta, kaip galima ir reikia kalbėti, ir kaip negalima, nors niekur tai neužrašyta. Jei pasakysi kažką ne taip, iškart būsi prorusiškas. Ar iš viso beliko žodžio laisvė?

– Dabar net manyti, kad berniuką reikia auginti vyru, o mergaitę – moterimi, jau „nebepopuliaru“.

– Būtent. Tie „pažangiečiai“ perša nuomonę, kad toks mąstymas yra atsilikęs. Tam tikra prasme grįžtame į laikus, kai buvo viena partija, viena nuomonė. Pabandyk, pavyzdžiui, pasisakyti prieš gilesnę Lietuvos integraciją į ES. Tokių dalykų svarstyti net neleidžiama, nors tai yra legitimu. Tos pačios Vakarų Europos intelektualai 2017 m. išleido garsiąją Paryžiaus deklaraciją, kurioje iškeltas klausimas, ar tuo keliu Europa eina. Lietuvoje tas tekstas buvo paskelbtas, tačiau nesukėlė jokios reakcijos. Niekam neįdomu, ar dabar ES yra tokia, į kokią mes įstojome ir kokiai davėme tam tikrus įsipareigojimus. Niekam neįdomu, kokios laukia perspektyvos. Lietuvoje profesoriai, kurie tokius klausimus kelia, vien už tai metami iš universitetų. Ar viskas gerai su šita šalimi?

– Kai stojome į ES, apie jokias vienalytes „šeimas“ niekas nė nekalbėjo, juo labiau – apie leidimą joms įsivaikinti. Dabar pasisakysi prieš tai – būsi didžiausias žmogaus teisių pažeidėjas.

– Ir ne tik apie tai. Pabandyk pasisakyti prieš lyties keitimą… Pavyzdžiui, ponia, tapusi teisingumo ministre (Evelina Dobrovolska, – aut. past.), kuo iki šiol užsiėmė? Itin, mano akimis žiūrint, marginaliomis temomis – tokiomis, kaip „W“ raidė, vienos lyties partnerysčių ir transgenderių teisių gynimas. Visa mūsų teisinė sistema, pats teisingumas ir žmogaus teisės suskliaudžiamos į šias kelias temas. Tačiau kuriai piliečių daliai ar procentui jos išties aktualios? Matyt, labai mažam procentui. O tokią poziciją bandoma primesti visiems kitiems, įrodinėjama, kad kritikuojantys kursto neapykantą, turi būti baudžiami, represuojami. Kaip tai susiję su demokratija? Bandoma įteigti, kad tie, kurie bando apsaugoti lietuvių kalbą, mąsto senamadiškai. Štai naujoji valdžia jau prakalbo, kad reikia panaikinti Valstybinę kalbos inspekciją. Kad galėtume kalbėti kaip norime. Jau ir dabar jaunimas kalba pusiau angliškai, pusiau lietuviškai.

– Ir niekas iš valdžios čia jokių pavojų neįžvelgia.

– Taip, jau net dalis žinomų kalbininkų aiškina, kad viskas tvarkoje. O vien pažiūrėjus į tai, kaip rašo visokie „delfiai“… Paskaitai sakinį iki galo, tai jau jo pradžios nebesupranti, nes žodžiai „nušokę“, jau nekalbu apie gramatines ir stiliaus klaidas. Taupoma kalbos sąskaita, kalbos redaktoriai atleidžiami, nes manoma, kad to nebereikia. Tai – viešosios erdvės susinimas.

– Didžioji žiniasklaidos dalis dabar suteikia eterį tik tiems, kurie galėtų sukelti kuo didesnę paniką dėl COVID-19. Ar ir čia nepasigendate pliuralizmo, nes visiškai blokuojami tie, kurie ragina nepanikuoti – elgtis atsargiai, saugoti vieni kitus, bet nepulti į isteriją?

– Baisiausia, kad gyvename laikais, kai yra toks didelis informacijos srautas, kad nebegali atsirinkti, kur yra ekspertų nuomonė, o kur – sąmokslų teorijos ar kliedesiai. Viskas taip suvelta, o kai dar iš valdžios žmonės tegirdi „griežtinsim, griežtinsim, griežtinsim“, tai kyla natūralus noras priešintis. Švedijoje apeliuota į žmonių sąmoningumą. O pas mus įteisino privalomą kaukių nešiojimą ir iškart rimtas baudas. Žmones nori dresuoti kaipo šuniukus. Natūralu, kad žmonės tam priešinasi, jie nenori būti šuniukais. Tada ir turime tą nesisaugojimą, kylančius skaičius.

Per pirmą karantiną tai dar buvo daugiau to solidarumo, savanoriai padėdavo izoliuotiesiems. O dabar visi taip įbauginti, kad to bendruomeniškumo nebeliko. Visuomenė irsta iš vidaus. O tada į areną išeina „nuskriaustieji“, kurie moka ginti savo teises, draskyti akis kitiems. Ir tada jie laimi – gauna įvairias subsidijas, eterį.

Kai visuomenei norima įpiršti kokią nors nepopuliarią nuomonę – dėl to, kad reikia atsisakyti grynųjų pinigų, įteisinti internetinį balsavimą, dvigubą pilietybę ir t.t., – pajungiama visa propagandos mašina. Pasikartosiu: šiuo aspektu grįžtame į sovietinius laikus. Tie, kas kalba taip, kaip reikia elitui, yra propaguojami, brukami. Ir tada net tai, kas visą laiką atrodydavo kaip absurdas – vienalytės „šeimos“ ir panašiai, – visuomenei pradeda nebeatrodyti taip baisiai. O tikrosios bėdos – realus skurdas, reali atskirtis, nesaugumas – atsiduria paraštėse, lyg to nebūtų, nors tai – ne išsigalvoti dalykai.

Dabar skurdas jau tarsi tapo norma. Tačiau nuolatiniu bauginimu norima parodyti, kad, jei kalbėsi ir galvosi ne taip, kaip reikia, atsidursi žmogaus, maisto beieškančio konteineriuose, vietoje.

– Iš būsimosios Vyriausybės tikitės kokių nors teigiamų poslinkių žodžio, įsitikinimų laisvės srityje?

– Reikia sakyti ne „vyriausybė“, o „moteriausybė“. Žinant, kas diriguoja paradui – konservatoriai ir liberalai, – ta radikalioji (realiai radikalioji) darbotvarkė bus stumiama į priekį. Be to, bijau, kad, pasinaudojant pandemija, bus daug korupcijos, įtakų didinimo. Jei ankstesnei valdžiai opozicijoje buvo kone visa žiniasklaida, dabar beveik visa žiniasklaida pūs į „moteriausybės“ dūdą ir mes visi matysime iškreiptą vaizdą. O tai valdžiai padės visuomenei nežinant stumti savus reikalus.