Almantas Stankūnas. Politikų užtaisyta daugiabučių bomba. Ar susigrąžinsime kontrolę?

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Kreipiuosi į visus daugiabučių namų butų savininkus! Ar neglumina vis augančios sąskaitos už Jūsų name vykstančius remonto darbus? 

Ar esate ramūs ir saugūs, kad neįvyks namo griūtis, panaši į įvykusią rugpjūčio 7 d. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone?

Manau, kad daugeliui iš apytikriai 60 proc. Lietuvos gyventojų, turinčių būstus daugiabučiuose namuose, minėti klausimai tampa vis aktualesni. Ypač šie klausimai yra aktualūs gyvenantiems per 30 000 nerenovuotų daugiabučių, pastatytų iki 1993 m. Kodėl taip yra ir ką reikėtų keisti?

30 metų su viršum darbuojuosi projektavimo, projektų valdymo ir statybų priežiūros srityse, įvairiuose sektoriuose, įskaitant ir pastatų. Todėl puikiai žinau, kokia yra svarbi statybos darbų kokybė ir nuolatinė sąžininga bei profesionali pastatų priežiūra. Iš sovietmečio paveldėjome daug prastos kokybės daugiabučių. Todėl jų renovacija yra aktuali ne vien norint sumažinti šildymo sąnaudas, padidinti gyvenimo kokybę, bet ir dėl to, kad namai greitu laiku paprasčiausiai nepradėtų griūti.

Šiuo atveju įdėmiau pažvelkime į nerenovuotų namų priežiūrą.

Priėmus Daugiabučių namų bendrijų įstatymą, atsivėrė galimybės gyventojams pasijausti viso namo šeimininkais ir tinkamai pasirūpinti savo būstu bei aplinka. Tačiau dažnas nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir įsitraukimo į bendrijas asocijavimas su prievartiniu stojimu į kolūkius lėmė labai vangų bendrijų kūrimą. Dar labiau šį procesą stabdė greitai pasipylusios istorijos apie įkurtų bendrijų pirmininkų piktnaudžiavimą savo pareigomis, neskaidriai samdant bičiulių, giminaičių įmones priežiūros ir remonto darbams atlikti.

Taigi teko numatyti išorinių namų administratorių atsiradimą. Deja, politikai, veikiami tiek madingų neoliberalizmo idėjų, kad yra gerai viską perduoti privačiam verslui, tiek dėl savo aplaidumo, o dažnai dėl galimo savanaudiško suinteresuotumo, ilgai negaišdami bendrijų neturinčių namų administravimą perdavė privataus kapitalo įmonėms.

Štai čia atsivėre naujos aukso kasyklos nesąžiningiems veikėjams. Privačios pastatų priežiūros įmonės negali daug uždirbti iš viešai matomo ir lengvai įvertinamo administravimo mokesčio. Bet atsiranda visai kitos galimybės, kai reikia samdyti kitas privačias įmones priežiūros ir remonto darbams. Paslaugos ir darbai gali būti santykinai nebrangūs.

Padalinę jų sumas, buto savininkai sąskaitoje mato dažniausiai tik dviženklius skaičius. Tačiau, jeigu būtų galimybė profesionaliai išanalizuoti bendrą priežiūros paslaugos ar remonto darbų kainą ir apimtį, greičiausiai atrastume nepagrįstai išpūstas kainas. Tuo tarpu butų savininkai dažniausiai neturės nei galimybių, nei gebėjimų atrasti ir įrodyti tokius piktnaudžiavimo atvejus.

Ar administratorių veiklos kontrolę vykdo kokia nors valstybinė institucija, savivaldybių administracijos? Neteko girdėti, kad realiai tai vyksta. Užtat privatiems administratoriams atsiveria puikios galimybės taip suorganizuoti paslaugų ir darbų pirkimus, kad būtų gauti pasakiški viršpelniai, kuriais greitai galima pasidalyti su administratoriais.

Kita problema yra realios administratorių atsakomybės nebuvimas, jeigu įvyksta štai tokia ar panaši nelaimė, kaip teksto pradžioje minėtas įvykis Lazdynų mikrorajone. Galbūt teorinė atsakomybė ir gali būti. Tačiau tam jau reikėtų visos seklių ir profesionalių teisininkų komandos pagalbos, kad administratorius iš tiesų atlygintų atsiradusius materialinius nuostolius dėl aplaidžios namų priežiūros ar neveiklumo, o gal ir taptų atsakingas už žmonių žūtį ar sužalojimą.

Šios kadencijos Seime buvo keliamas klausimas dėl minėtų ir susijusių problemų ir apie tai buvo skelbiama viešai. Vis dėlto siūlymai ir priemonės atrodo dalinės, neliečiant problemos esmės – namų administravimo ydingumo ir grėsmių, kai tai atiduodama privačioms įmonėms.

Jeigu privati įmonė gali rūpintis paslaugų ir darbų pirkimu, už kurį turės sumokėti namo gyventojai, tada būtų logiška paklausti, kodėl niekam nekyla mintis pasamdyti privačias įmones administruoti, vykdyti pirkimus ir priimti sprendimus dėl savivaldybių ir valstybės įmonių bei įstaigų viešųjų pirkimų? Suprantama, tai būtų nepriimtina, tačiau pirmuoju atveju kažkodėl nesakoma, kad padėtis yra absurdiška. Todėl, net ir sugriežtinus kontrolę ir priežiūrą, privačios įmonės suras šimtus būdų, kaip išvengti kontrolės ir kaip įgyvendinti savo pagrindinį tikslą – uždirbti kuo daugiau pelno.

Manau, kad kardinaliai situaciją galima būtų keisti, jeigu būtų priimtas įstatymas, nustatantis, kad daugiabučių namų administravimą galėtų vykdyti tik savivaldybės administracija, jos įsteigta savivaldybės įmonė arba pati namo bendrija, jeigu nėra rimtų įtarimų, kad administratorius gali piktnaudžiauti savo pareigomis.

Šis žingsnis iš karto priverstų taikyti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, atsirastų asmeninė politikų ir valdininkų atsakomybė, o politikai privalėtų rimtai susirūpinti esama padėtimi, paslaugų ir darbų kainomis, namų saugumu, nes blogas rezultatas neišvengiamai smogtų politikams artimiausių rinkimų metu. Tik šitaip galima tikėtis, kad žmonių turto valdymą, priežiūrą ir remontą vėl galės kontroliuoti turto savininkai. Taip žengtume vieną iš žingsnių sugrąžinant valstybę jos piliečiams.

Politinė reklama.