Vygantas Malinauskas. Kokios reformos reikia ateitininkijai ir nuo ko ją pradėti?

Reformos paprastai nėra reikalingos dviem atvejais – kai esame viskuo patenkinti ir mums viskas tinka taip, kaip yra arba kai mes neturime idealų, kurių norėtume siekti. Atrodo, kad ateitininkijai negresia nei viena, nei kita. Kasmet vykstančiuose strateginiuose savaitgaliuose nuolat galima išgirsti, kad dabartinė ateitininkijos būklė mūsų iki galo netenkina. Norime pokyčių, kurie išvestų ateitininkiją į naują lygį ir naują kokybę. Tuo labiau kad žvelgdami į nepaprastą mūsų organizacijos istoriją matome, kad praeityje kai kurie dalykai mūsų pirmtakams sekėsi daug geriau. Ir mums netrūksta idealų. Juk ateitininkija ir idealizmas yra neatskiriami dalykai. Jei nebūtų P. Dovydaičio, S. Šalkauskio ir kitų ateitininkijos kūrėjų iškeltų bei puoselėtų idealų, šiandien nebūtų ateitininkijos. Nepaisant to, nuo pat ateitininkijos atsikūrimo Lietuvoje ir Ateitininkų federacijos centro grįžimo į Lietuvą jau porą dešimtmečių ateitininkijoje neįvyko jokia reikšmingesnė reforma. Tiesa, negalima sakyti, kad per tą laiką ateitininkija netobulėjo. Iš tiesų praėję metai buvo palaiminti puikiais žmonėmis, kurie įsijungė į ateitininkiją. Per tuos metus evoliucionavo ateitininkijos gebėjimai veikti bei organizuotis pasitelkiant šiuolaikinius metodus bei formas. Ateitininkija sumodernėjo. Ir visgi to yra per mažai, kad išvestų ateitininkiją į naują lygį ir kokybę. To per mažai, kad apie šį ateitininkijos istorijos etapą ateities ateitininkai kalbėtų kaip apie dar vieną įdomų mūsų organizacijos klestėjimo laikotarpį. Tad kodėl nebūdami patenkinti tuo, kaip yra ir būdami idealistiniu sąjūdžiu vis dar nereformuojame ateitininkijos, kad ji atitiktų mūsų lūkesčius ir idealus? Kodėl visi svarstymai, strategijų kūrimai, diskusijos, pasitelktų išorinių konsultantų patarimai neduoda apčiuopiamo pokyčio pageidaujama linkme? Taip yra todėl, kad šiandien iš ateitininkų idealų, kuriuos puoselėjo mūsų pirmtakai, yra likę tik kiautai be turinio. Žinome kai kurių savo idealų pavadinimus, žinome, koks yra mūsų šūkis, kokie principai, bet dažniausiai negalime paaiškinti, koks jų turinys. Ir, atrodo, dėl to per daug nesukame galvos. Esame įpratę idealus įsivaizduoti kaip kažką teoriško, abstraktaus – kaip tam tikras miglotas idėjas, kurias kiekvienas gali pripildyti savo supratimu bei įsivaizdavimu pagal poreikį.

Tokie idealai, be aiškaus turinio, atrodo visai priimtini, patrauklūs ir patogūs šiuolaikiniame pasaulyje. Jie leidžia save laikyti idealistais ir sykiu patiems nuspręsti, kokį turinį savo „idealui“ suteikti. Tai puikiai atitinka šiuolaikiniame pasaulyje vyraujančią individualistinę ir reliatyvistinę pasaulėžiūrą, kuri skelbia, jog žmogaus esmė būti „autonomišku individu“, kuris pats nusprendžia, kas jam yra tiesa ir gėris. Tokie „idealai“ be aiškaus turinio padeda būti tolerantiškam ir išvengti šiais laikais nemadingos idėjų kovos. Šiandien už laisvę yra visi ir kairėje, ir dešinėje. Kol laisvės idealas yra abstraktus ir nesigiliname į jo turinį, tol nėra priežasčių dėl jo nesutarti. Atrodo visai puiku. Todėl šiandien ir kai kurie aktyvūs katalikai prisijungia prie liberalaus jaunimo. Juk ir liberalai, ir Katalikų Bažnyčia pasisako už laisvę. Tačiau, jei pažvelgi atidžiau, pamatai, kad yra didelis skirtumas, kaip laisvės idealą suprato šviesios atminties šventasis popiežius Jonas Paulius II, ir kaip laisvės idealą supranta šiuolaikinės Lietuvos laisvės partijos lyderiai. Kuris laisvės idealas yra ir ateitininkų idealas – šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II ar Laisvės partijos? Turbūt lengvai pasakysite – šventojo Jono Pauliaus II. Bet kiek ateitininkų šiandien pasakytų, kuo JP II laisvės idealas skiriasi nuo to laisvės idealo, kurį siekia įgyvendinti Laisvės partija? Ir kodėl JP II laisvės idealas yra teisingesnis nei tas, kuriuo vadovaujasi Laisvės partija? Kodėl tai svarbu? Tai svarbu todėl, kad priklausomai nuo to, kokia laisvės samprata vadovaujiesi, galiausiai priklauso, prie ko prisidedi – ar prie visa atnaujinimo Kristuje, ar prie visa ko nukrikščioninimo.

Abstraktūs idealai be turinio nėra tikri idealai. Tikras idealas patraukia, įkvepia, suteikia jėgų aukotis. Tačiau idealas gali įkvėpti ir patraukti tik tuo atveju, jei jis yra aiškus ir suprantamas. Žmones patraukia ne abstrakčios ir miglotos, bet aiškios ir konkrečios idėjos (to nereikia maišyti su praktiškomis idėjomis). Tiek krikščionybė, tiek jos oponentai sekėjus patraukdavo ne abstrakcijomis ar pažadais apie geresnį pasaulį, kurį kiekvienas galėjo įsivaizduoti pagal savo pageidavimus. Sekėjus patraukdavo idealai, kurie buvo aiškūs ir suprantami. Savo laiku krikščionybė Romos imperijos ir kitų tautų gyventojams tapo patraukli ne todėl, kad ji buvo abstrakti. Krikščionybė tapo patraukli todėl, kad ji buvo konkreti. Pirmieji krikščionys puikiai žinojo, kad neužtenka tik gyventi savo tikėjimu (liudyti tikėjimą). Turi būti pasirengęs ir suprantamai paaiškinti, ką ir kodėl tiki. Galiausiai neįmanoma gyventi tikėjimu, jeigu turi tik abstraktų bei miglotą tikėjimo supratimą. Ne veltui apaštalas Petras rašydamas savo meto krikščionims ne tik ragino nebijoti nukentėti dėl tiesos, bet ir būti pasirengus suprantamai paaiškinti savo tikėjimą: „[v]erčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Apie tai, kad idealizmas nėra gyvenimas abstrakčių svajonių pasaulyje, Ateitininkų ideologijoje rašė ir S. Šalkauskis: „[i]dealizmas turi pasireikšti veikime, renkantis gerus tikslus ir įsitikinus, kad šitie tikslai yra atsiekiami vadovaujantis teisingais ir padoriais principais“.

V. Malinauskas Ateitininkų federacijos suvažiavime 2020 m. | Nuotr. Ridas Damkevičius

Pasak Antoine’o de Saint Exupery, žmones vienija ne žiūrėjimas į vienas kitą, bet žiūrėjimas viena kryptimi. Jei nėra aiškaus ir konkretaus idealo, į kurį bendrai galėtume nukreipti savo žvilgsnius bei siekius, nėra įmanoma būti tikrai vieningiems. Tokiu atveju belieka žiūrėti į venas kitą. Manau, būtent čia ir glūdi viena iš dabartinio Ateitininkų federacijos „buksavimo“ vietoje priežasčių. Nors kasmet yra rengiami strateginiai savaitgaliai, jie neduoda pastebimo kokybinio šuolio, nes susitelkiama į praktinius klausimus, o idealai ir toliau lieka „savaime suprantamomis“ abstrakcijomis, į kurias kiekvienas įsideda turinį pagal savo supratimą. Todėl visi bandymai keisti organizacijos struktūrą, plėsti kuopų tinklą ar įgyvendinti kitus organizacinius veiklos gerinimo projektus neturi aiškios krypties, tikslo, ir prasmės, jei nėra aiškių idealų, kuriems visa tai turėtų pasitarnauti.

Tačiau dar didesnė problema yra ne tuščių „idealų“ lemiamas organizacijos vangumas bei nepajėgumas vykdyti reikalingų pokyčių, bet pavojus prarasti ateitininkišką tapatybę. Ateitininkiški idealai yra ateitininkų tapatybės pagrindas. Tačiau, jei mūsų idealai lieka tik abstrakcijomis be aiškaus turinio, mes juos nejučiomis pripildome turinio, kuris ateina iš madingų šiuolaikinio pasaulio ideologinių srovių. Neturėdami aiškaus supratimo, koks yra ateitininkų idealų turinys, mes pradedame ateitininkų idealus tapatinti su šio pasaulio madomis bei ideologijomis. Taip meilę sutapatiname su tolerancija, pašaukimą su karjera, laisvę su autonomija, kūrybą su saviraiška, gailestingumą su atlaidumu, visa ko atnaujinimą su tradicijų išsižadėjimu, teisingumą su lygybe, tikėjimą su geru jausmu, išganymo viltį su įsivaizdavimu, kad į dangų veda platus ir lengvas kelias, Kristų su tolerantišku pacifistu ir taip toliau. Nors vadiname tais pačiais vardais, mūsų idealų turiniu tampa ne mūsų pirmtakus įkvėpusios idėjos, bet idėjos, kurias propagavo ir propaguoja tie, kurie iš tiesų kovojo su mūsų pirmtakų idealais. Teturėdami abstrakčius idealus bei miglotą supratimą, mes prarandame imunitetą priešiškoms ideologijoms, su kuriomis kovoti ir buvo vienas iš tikslų, dėl ko buvo pažadintas ateitininkų sąjūdis. Neturint aiškaus krikščioniškos kultūros idealo, kvietimas „ateikite kurti“ gali reikšti tiek kvietimą dalyvauti krikščioniškos kultūros kūryboje, tiek prisidėjimą prie madingų šiuolaikinių antikrikščioniškų ir antikultūrinių srovių. Kai ateitininkai nustoja skirti dvasias ir ideologijas, jie pradeda plaukti pasroviui ir nustoja būti pasaulio druska.

Visa tai pasakius galima prieiti prie atsakymo į klausimą – kokios reformos reikia ateitininkijai ir nuo ko ją pradėti? Reformą reikia pradėti nuo ateitininkų idealų autentiško turinio susigrąžinimo. Šiandien ateitininkijai reikia jos pačios idealų supratimo atnaujinimo. Negalime judėti į priekį. jei mūsų idealai lieka abstraktūs ir migloti. P. Dovydaitis „Tris pamatinius klausimus“ rašė ne jaunimo laisvalaikio bei užimtumo, stovyklavimo ar karjeros puoselėjimo organizacijai. „Tris pamatinius klausimus“ P. Dovydaitis rašė jauniems žmonėms, kurie troško pažinti tiesą ir ją pažinę troško ja vadovautis, kurie tikėjo, jog tik pirmenybę teikdami Kristui ir likdami ištikimi jo Bažnyčios mokymui galėsime sukurti geresnį pasaulį, kurie buvo pasiryžę aukotis dėl idealų ir ginti visa, kas yra gera, gražu ir teisinga nuo destruktyvių pasaulio jėgų. Šiandien vėl turime tapti tokių jaunų žmonių sąjūdžiu. Praktine prasme tai reiškia, jog pirmiausiai turime identifikuoti esminius pasaulėžiūrinius klausimus lemiančias šiuolaikinės jaunimo kartos vertybines nuostatas. Į šiuos klausimus turime pateikti aiškius ir įtikinamus atsakymus, kad kiekvienas ateitininkas pagal savo amžių ir brandą būtų pasirengęs „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie [juose] gyvenančią viltį“. Nes, kaip sakė buvęs Ateitininkų federacijos tarybos narys filosofas prof. T. Sodeika: „Jei nemoki pasakyti, vadinasi, nesupranti.“ Kiekvienas ateitininkas turi gebėti ne tik aiškiai suprasti, kokie yra mūsų idealai, kurių siekiame, bet ir būti pajėgus juos aiškiai ir suprantamai paaiškinti savo bendraamžiams. Nes tam, kad augtume ir bręstume kaip sąjūdis, neužtenka tik mokėti pakviesti bendraamžius į Berčiūnus ar MAS akademiją. Turime sugebėti bendraamžius pakviesti prisidėti prie mūsų konkrečių ir suprantamų idealų įgyvendinimo. Tokiam ateitininkų pasaulėžiūros ir gebėjimų ugdymui reikia pasitelkti tinkamus ir veiksmingus, inovatyvius, bet nebūtinai madingus metodus, bei sukurti nuolatinio ateitininkų globėjų bei ugdytojų metodinio palaikymo sistemą. Tada, kai turėsime prieš akis aiškų supratimą, kas yra krikščioniška kultūra, kokia turi būti į bendrąjį gėrį orientuota valstybė, kokios ateities linkime savo tautai, kokia turi būti draugystė, santuoka ir šeima, kad dar šiame pasaulyje galėtume patirti apsčiai laimės, ką reiškia būti tikrai išsilavinusiu žmogumi, ką reiškia būti tikru krikščioniu šiame pasaulyje, tada galėsime iš tiesų būti inteligentiški, tautiški, visuomeniški, šeimyniški ir katalikiški. Ir jei tik šiuos idealus pabandysime įgyvendinti realybėje, prasidės didysis šios kartos ateitininkų nuotykis, apie kurį ilgai kalbės būsimos ateitininkų kartos. Žinoma, tokiam nuotykiui prasidėjus reikės ir strategijos, mokymų, projektų, akademijų, stovyklų, renginių, akcijų, iniciatyvų, kūrybos, gal net kovos ir aukų. Na, bet mes kai ką jau mokame daryti.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)

Šaltinis: www.ateitieszurnalas.lt